M.Andriuškevičius: LeBronas Jamesas – paprastas vaikinas

Bronzos medalį 2010 metų pasaulio krepšinio čempionate iškovojęs Martynas Andriuškevičius šiuo metu rungtyniauja Rusijos Superlygoje. Vidurio puolėjas vilki Revdos „Temp-Sumz“ marškinėlius ir yra naudingiausias ekipos žaidėjas.

Bendraudamas su Rusijos žiniasklaida, aukštaūgis papasakojo apie gyvenimą šioje šalyje, savo karjerą bei atvirai pasidalino įspūdžiais apie nepavykusią svajonę įsitvirtinti Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA).

– Jūs pirmą kartą per savo turtingą įvykiais karjerą gyvenate ir rungtyniaujate Rusijoje. Kokie Jūsų įspūdžiai apie šalį?

– Geri įspūdžiai, čia aukšto lygio krepšinis. Žaidimas čia panašus, kokį aš mačiau Ispanijoje – greitas krepšinis, aukštas tempas. Manau, jog radau tą stilių, kuris man tinka. Aš žinau, ko man laukti gynyboje ir kaip žaisti puolime.

– Į Rusiją Jūs atvykote praėjusių metų rudenį, sankcijų įvedimo sūkuryje. Jus tai gąsdino?

– Ne, aš ne itin įdėmiai seku politiką, stengiuosi prie to neprisiliesti. Dabar mane labiausiai jaudina, jog Rusijoje ne pati geriausia ekonominė situacija, žaidėjai uždirba mažiau nei anksčiau. Šiuo aspektu ne viskas gerai. O visa kita – normalu.

– Prie ko Rusijoje sunkiausia priprasti?

– Pirmiausia prie pinigų, čia visai kita valiuta. Visada skaičiuoji, kiek ir kas kainuoja, kad nesumokėtum per daug. Kultūra skirtinga kaip visose kitose šalyse. Visi nori atvykti į kitą šalį ir kažką joje pakeisti, tačiau pakeisti reikia save. Atvažiuojant į kitą valstybę, reikia gerbti jos tradicijas. Pavyzdžiui, Ispanijoje vos ne kas dvi valandas – siesta ir niekas nedirba. Tu gali reikšti nepasitenkinimą visose instancijose, bet tau niekas nieko neduos. Reikia žinoti, ką ir kaip daryti bei tyliai spręsti savo reikalus. Rusijoje taip pat: kiti žmonės, kita kultūra. Tačiau man čia viskas gerai, nieko blogo pasakyti aš negaliu. Žinau daug krepšininkų iš Rusijos, kai jie atvyksta į Lietuvą arba mes kur nors kitur susitinkame – visada gerai bendraujame.

– Prieš metus turėjote problemų su sveikata. Kaip dabar jaučiatės?

– Dabar viskas gerai. Mano geras draugas Darjušas Lavrinovičius, kuris taip pat žaidė Rusijoje, patarė man šiek tiek numesti svorio, kad nugarai būtų lengviau. Aš jo paklausiau, tapau greitesnis ir bėdų su nugara šiame sezone išvis neturėjau. Gali būti, jog tapo sunkiau stumdytis, bet, manau, vasarą besiruošiant kitam sezonui, pasieksiu optimalų svorį ir tai man padės pagerinti savo žaidimą.

Martynas Andriuškevičius

– Viename iš interviu sakėte, jog galvojate apie karjeros pabaigą. Dabar tokių minčių nėra?

– Niekada tokių minčių nebuvo, jog aš pavargau ir nenoriu žaisti. Ne, žaisti aš labai norėjau. Tiesiog neradau komandos, kuriai būčiau įdomus. Tai buvo sunkus metas: sėdėti namie ir nieko nedaryti... Tačiau aš treniravausi ir laukiau savo galimybės. Gerai, jog mane pakvietė į Revdą. Aš visada būsiu dėkingas treneriui Borisui Livanovui, jis man labai padėjo. Pas mus gera komanda, draugiška atmosfera. Gyvenimas susitvarkė. Jeigu pavyktų ir kitam sezonui gauti kontraktą – būčiau labai laimingas.

– Jūs vienas geriausių Superlygos aukštaūgių. Kas iš Jūsų pozicijos žaidėjų paliko didžiausią įspūdį?

– Mano draugas Pavelas Podkolzinas. Prieš jį visada sunku žaisti. Netgi žinant jo silpnybes ir kaip reikia prieš jį gintis – vis tiek labai sunku. Kartais tiek atiduodi jėgų prieš jį gynyboje, jog puolimui jų neužtenka, viskas lieka savo aikštelės pusėje. Jis toks rimtas vaikinas, kad su juo visada reikia žaisti visa jėga.

– Prieš dešimt metų pabandėte savo jėgas NBA. Kokie prisiminimai Jums liko apie tuos laikus?

– Aš buvau labai jaunas. Po to palaipsniui rinkau informaciją apie amerikietišką žaidimo stilių, įgavau reikalingos patirties. Ir treniravausi, treniravausi, treniravausi... Kodėl nepavyko ten įsitvirtinti? Žinote, aš nelabai tikiu nesėkmėmis ir panašiais dalykais, tačiau vos tik man pradedant gerą periodą – atsitinka kažkokia trauma. Šiame sezone kol kas viskas gerai, tačiau taip buvo Ispanijoje. Atvažiavau ten ir gerai žaidžiau tiek antroje lygoje, tiek ACB, o jeigu ne traumos išmušusios iš žaidimo... Be to, kai tau 19–20 metų visi padeda, iš tavęs kažko tikisi, o kai tau 27-eri ir tu su trauma bei be kontrakto – kas tau padės? Tu niekam nereikalingas, viską reikia daryti pačiam.

Andriuškevičius

– Tas pats Podkolnizas galvoja, jog „centras“ į NBA turi važiuoti 25 metų ir jis ten nuvyko per anksti, o Jūs išvykote, kai neturėjote net 20 metų...

– Nežinau... Jeigu mes norėtume išvykti vėliau, ar mus kas nors paimtų? Mes turėjome šansą, pabandėme juo pasinaudoti. Taip, NBA mums nepasisekė. Kai žaidžiau Plėtojimosi lygoje, pradėjau jausti tempą, turėjau gerų rungtynių prieš sezoną. Nebuvo minčių, jog NBA nepasiekiama ir žaisti ten nepajėgsiu. Savo gyvenime nieko nekeisčiau. Kas žino, kaip viskas įvyktų... Pabandėme – gaila, nepasisekė...

– Klivlande žaidėte kartu su LeBronu Jamesu dar iki tada, kai jis tapo geriausiu krepšininku pasaulyje. Koks jis tada buvo?

– Paprastas vaikinas. Visada buvo su komanda, palaikydavo atmosferą kolektyve. Aš neturėjau galimybės pabendrauti su kitomis NBA žvaigždėmis, tačiau Lebronas pasirodė pakankamai normalus žmogus, galėjo ir pajuokauti, ir apskritai su visais gerai bendravo.

– Jūs domitės fotografija. Ar turite laiko Rusijoje šiam hobiui?

– Laiko tam išvis neturiu, o ir su savimi nieko neatsivežiau – technika gana sunki. Nusprendžiau, jog šiame sezone pilnai save atiduosiu krepšiniui, o laisvą laiką skirsiu dukrai, kuriai tik ką sukako metukai.

Lietuvis šiame sezone per 22 minutes įmeta po 9,7 taško, atkovoja po 9 kamuolius, blokuoja po 1,6 metimo ir renka po 17 naudingumo balų. „Temp-Sumz“ (19/11) ekipa Rusijos Superlygoje tarp šešiolikos komandų užima šeštąją poziciją.