„Krepšinio istorijos“: 20 geriausių žaidėjų, kurie niekada nežaidė NBA (9)
Gerokai atsinaujinęs krepšinio naujienų portalas „Tritaškis.lt“ tęsia rubriką „Krepšinio istorijos“, kurioje savo skaitytojams pateiks įdomiausius sportininkų ar su jais susijusių asmenų gyvenimo įvykius.
Pasaulyje įvairiais laikais buvo nemažai puikiai krepšinį gebančių žaisti žmonių, tačiau vieni savo talentą iššvaistė veltui, kiti nespėjo jo atskleisti, nes mirė, o treti tiesiog pasirinko kitą gyvenimo kryptį. Šįkart Jums pateikiame, ne pagal eilės tvarką, 20 geriausių žaidėjų, kurie niekada nežaidė NBA.
20. Aleksandras Belovas
Rusas nebuvo mėgstamas amerikiečių krepšinio sirgalių, nes kontroversiškame 1972 metų Olimpiados finale jis pelnė pergalingus taškus prieš JAV rinktinę. Nepaisant to, A.Belovas buvo nugalėtojas ir dominuodavo visur, kur žaisdavo.
1969 ir 1971 m. rusas pasidabino Europos krepšinio čempionato aukso medaliais, 1974 m. jis triumfavo Pasaulio čempionate. 201 cm ūgio krepšininko komanda 1975 m. laimėjo Sovietų Sąjungos lygą. Deja, bet krepšininkas anksti iškeliavo Anapilin – sulaukęs vos 26–erių metų. Rusas sirgo retos rūšies kraujo vėžiu.
1991 m. jis buvo nominuotas tarp 50 geriausių FIBA žaidėjų.
19. Dougas Wrennas
198 cm ūgio amerikietis Sietle išdarinėjo viską, ką norėjo. Gatvės aikštėse jis „išmaudytų“ Nate'ą Robinsoną, Jamalą Crawfordą ar Brandoną Roy. Jis buvo taškų darymo „mašina“ su blogu charakteriu.
Dougas buvo patekęs į geriausią JAV vidurinių mokyklų žaidėjų dešimtuką, kartu su LeBronu Jamesu ir Carmelo Anthony. Prieš baigdamas mokyklą jis rinkdavo po 22 taškus, sugriebdavo 8,4 atšokusio kamuolio bei atlikdavo 7,4 rezultatyvaus perdavimo. Tokius statistinius rodiklius jis turėjo demonstruoti ir koledže.
D.Wrennas įstojo į Konektikuto mokymosi įstaigą, tačiau iškart buvo perkeltas į Vašingtono universitetą, kur skundėsi dėl mažo žaidybinio laiko ir buvo nepatenkintas savo role komandoje. Pirmaisiais studijų metais jis rinkdavo 19,5 taško, bet po metų jo rodikliai smuko – vidutiniškai 12,4 taško. To priežastimi buvo naujasis treneris, kuris norėjo, kad D.Wrennas dalintųsi kamuoliu, tačiau pats puolėjas tuo nebuvo patenkintas ir paliko komandą.
NBA naujokų biržoje D.Wrennas savo pavardės neišgirdo ir kelis metus antrarūšėse lygose, pavyzdžiui Pietų Korėjoje. Kur jis dabar? Galima paieškoti tarp įvairių kriminalinių naujienų – mosikavimas ginklu viešoje vietoje, grasinimas ginklu, kas jam kainavo kalėjimu, grasinimai buvusiai antrajai pusei ir jos draugėms bei t.t.
18. Jackas Ryanas
„Juodasis Džekas“ buvo puikus tritaškių metikas. Kuomet jis atakuodavo iš toli, galėjai žinoti, kad kamuolys tikrai skros tinklelį. Didelių pastangų įdėti jam nereikėjo. Jackas galėjo siausti aikštėje nepaisant to, kad niekada nebuvo geros sportinės formos ir turėjo problemų dėl alkoholizmo.
Deja, bet jis niekada rimtai nežiūrėjo į krepšinį, o kai sumanė tai padaryti, jau buvo per vėlu. Būdamas 29–erių metų Ryanas dalyvavo „Nets“ peržiūroje, tačiau patyrė traumą. Jam buvo liepta keliauti į CBA lygą ir įgauti gerą sportinę formą. Tai nepatiko Jackui ir jis grįžo į gimtąsias Bruklino gatves ir toliau tęsė savo karjerą gatvėse, kur su kamuoliu išdarinėjo įvairius triukus.
Chrisas Mullinas kartą pasakė, kad Jackas buvo geriausias NBA nežaidęs snaiperis, kokį jis yra matęs. Dabar Jackas keliauja po Ameriką ir įvairiuose pobūviuose ar gimtadienio vakarėliuose atlieka savo pasirodymą – su kamuoliais demonstruoja įvairius triukus.
17. Lenny Cooke'as
Tiesą sakant, vidurinėje mokykloje buvo vienas krepšininkas, kuris turėjo aukštesnį reitingą už L.Jamesą. Tas vyrukas buvo L.Cooke'as. Metais už LeBroną vyresnis 198 cm ūgio puolėjas galėjo turėti puikią karjerą, tačiau kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis.
Viskas pasikeitė 2001 metais, ABCD krepšinio stovykloje, kurioje prieš metus jis tapo naudingiausiu žaidėju. Kuomet L.Cooke'o komanda nugalėjo C.Anthony ekipą, atėjo metas žaisti su L.Jamesu. Mačo pabaigoje L.Jameso komanda atsiliko dviem taškais, o per paskutines sekundes dabartinė NBA žvaigždė pelnė pergalingus taškus per L.Cooke'ą.
Iš viso Jamesas surinko 24 taškus, o Lenny – 9 taškus. Nuo tos dienos Lenny gyvenimas keitėsi blogąja linkme. Jis pasuko ne tuo keliu, susidėjo ne su tais vyrukais, turėjo rimtų problemų dėl antsvorio, bet vasaros lygoje žaidė Bostono „Celtics“ gretose. Visgi tai buvo viskas, ką jis įstengė pasiekti.
16. Bobas Kurlandas
NBA lyga skirta ne visiems. B.Kurlandas buvo dominuojantis aukštaūgis. Jis atkovodavo labai daug kamuolių. Amerikietis taip pat gynyboje itin daug sykių numušdavo kamuolį nuo lanko, kai šis ant jo sukdavosi, todėl NCAA vadovai net nusprendė 1945 metais uždrausti „nusiimti“ kamuolį, kuomet šis dar šokinėja ant lanko.
218 cm ūgio „centras“ mėgdavo įkrauti kamuolį iš viršaus, tačiau jis niekada nežaidė profesionalioje lygoje. B.Kurlandas šešis metus praleido mėgėjų lygoje, todėl galėjo dalyvauti Olimpiadose, kur 1948 ir 1952 metais pasidabino aukso medaliu.
15. Larry Brownas
Taip, čia tas pats L.Brownas – garsus NBA treneris. Jis yra vienintelis treneris, tapęs NCAA ir NBA čempionu. Tačiau visi pamiršo, kad jis buvo ir puikus krepšininkas. Jis buvo pirmasis ABA „Visų žvaigždžių“ rungtynių naudingiausias žaidėjas, tris metus iš eilės pirmavo pagal rezultatyvius perdavimus. Be to, jam priklauso ir ABA rezultatų perdavimų rekordas – 23 rez. perd. per rungtynes. 175 cm ūgio įžaidėjas NBA lygoje taip ir nedebiutavo. Vėliau jis tapo treneriu.
14. Angelo „Monchito“ Cruzas
Angelo buvo Niujorko gatvių „mažylis“, tačiau mažas ūgis (175 cm) jam netrukdė dominuoti aikštelėse. Jis turėjo sėkmingą karjerą Puerto Rike ir nacionalinėje komandoje. Cruzas dažnai rungtyniaudavo prieš kitą Niujorko gatvės krepšinio legendą – Nate'ą Archibaldą ir ne kartą jį apžaidė.
Trylika metų jis žaidė gimtinėje, kur rinkdavo po 15 taškų bei atlikdavo po 5 rezultatyvius perdavimus. Karjerą A.Cruzas baigė 1993 metais ir rado darbą beisbolo komandos „Yankees“ stadione. Tačiau 1997 m. keistomis aplinkybėmis A.Cruzo dingo. Iki šiol niekas nežino, kur jis yra.
13. Edas „Booger“ Smithas
Paklauskite bet ko, kas matė Edą žaidžiantį ir jie jums pasakys – jis turėjo rungtyniauti NBA. Su kamuoliu jis išdarinėdavo viską. Edas buvo panašus į Raferį Alstoną – neįtikėtina kamuolio valdymo technika ir magiški perdavimai. Tačiau jam labiau rūpėjo kaip greičiau užsidirbti pinigų gatvėje, negu mokytis ir žaisti koledže.
Būdamas 17 metų jis nusifilmavo dokumentiniame filme „Soul In The Hole“. Tais pačiais metais jis pateko ir ant „Sports Illustrated“ žurnalo viršelio. Bet alkoholis, marihuana, gatvės kovos padarė savo. E.Smithas nemažai laiko krepšinį žaidė...kalėjime, kuriame praleido virš keturių metų.
„Jaunystėje žmonėms sakiau, kad jei nepateksiu į NBA, tuomet būsiu narkotikų prekeivis. Tai juos baugino. Tai – tikra istorija. Ką man beliko veikti? Ar reikėjo meluoti, kad būsiu architektas ir panašiai?“, – prieš keturis metus sakė E.Smithas. Tuomet jam buvo 33–eji.
12. Ronnie Fieldsas
Mokykloje kartu su Kevinu Garnettu jis buvo žvaigždė. Jo dėjimai buvo įspūdingi. 191 cm ūgio gynėjas buvo gerai žinomas visoje Čikagoje. Statistika buvo ne ką prastesnė – vidutiniškai 34 pelnyti taškai, 12 atkovotų kamuolių, 4 rezultatyvūs perdavimai, 4 blokai per rungtynes.
Turėdamas 127 cm vertkalų šuolį R.Fieldsas išdarinėjo viską. K.Garnettas kartą yra sakęs, kad Ronnie buvo geresnis žaidėjas už jį. Tačiau 1996 m. Fieldsas pateko į avariją, kurios metu jam lūžo kaklas, kas sudaužė jo viltis.
1997 m. R.Fieldsas padavė paraišką dalyvauti NBA naujokų biržoje, tačiau vėliau ją atsiėmė. Kitąmet gynėjas jau nusprendė dalyvauti NBA biržoje, tačiau savo pavardės joje neišgirdo. Vėliau R.Fieldsas žaidė CBA, Venesueloje, Turkijoje, Libane, Puerto Rike ir t.t.
11. Fly Williamsas
Jamesas „Fly“ Williamsas yra tikras pavyzdys, kai gatvės krepšinio žaidėjai retai patenka į NBA. 1978 m. vienoje lygoje jis surinko 100 taškų. Jis mėgdavo krepšį atakuoti maždaug iš devynių metrų ir tai darydavo taikliai. Apie Williamsą buvo nufilmuotas dokumentinis filmas „Heaven is a Playground“.
Studijų laikais NCAA čempionate debiutiniais metais jis rinkdavo po 29 taškus, o kitą sezoną pelnydavo beveik po 28 taškus. Visgi, profesionalo karjeros atletas taip ir nepradėjo. Jis mėgdavo piktnaudžiauti individualiais veiksmais, sunkiai prisitaikydavo prie komandinio krepšinio ir buvo „sunkaus“ būdo.
