Nuomonė: „Žalgiris“ antrą kartą užlipo ant to paties grėblio

Nutiko tai, ko ir buvo galima tikėtis. Pirmąją Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pusfinalio dvikovą tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ laimėjo aikštės šeimininkai vilniečiai.

Dažnai išgirstame kažką sakant, jog „treneris x pranoko trenerį y“. Nors tokie teiginiai toli gražu nėra objektyvūs, tačiau panašu, kad šiose rungtynėse taip ir nutiko – Dainius Adomaitis pranoko Gintarą Krapiką. Kažin, ar yra daug žmonių, kurie nebūtų numatę, jog „Žalgiris“ visą savo žaidimą grįs per priekinę liniją? Žalgiriečiai visus taškus bandė surinkti iš po krepšio ir ši strategija nesikeitė didžiąją rungtynių. Per pirmuosius du kėlinius ši taktika pasiteisino, tačiau po ilgosios pertraukos „Lietuvos rytas“ didesnį dėmesį skyrė bandymams sutrukdyti įmesti kamuolį arčiau krepšio esantiems aukštaūgiams.

Galbūt dėl to trečiajame kėlinyje „Žalgiris“ pradėjo dažniau veržtis link krepšio (tai geriausiai daryti sekėsi, veržiantis per kairę pusę). Padidėjęs prasiveržimų dažnumas padėjo komandai išlikti žaidime. Iš tiesų per trečią kėlinį „Žalgirio“ aukštaūgiai pelnė tik 8 taškus. Pagiriant „Lietuvos ryto“ gynybą, galima paminėti, kad 6 iš tų 8 taškų buvo pelnyti Tado Klimavičiaus tritaškiais. Sunkiojo krašto puolėjas gavo progą atakuoti iš toli dėl po krepšiu sutankintos vilniečių gynybos.

Kadangi pergalę „Lietuvos rytui“ pasiekti pavyko, galima sakyti, jog toks sprendimas pasiteisino. Taip pat pasiteisino ir spaudimas (bei teisėjų leistas kietas žaidimas), taikytas nuo pat pirmųjų aikštės centimetrų. Gal kas nors suskaičiavote, kiek kartų „Žalgiris“ prarado kamuolį po šiokio tokio varžovų spaudimo?

Šį sezoną „Lietuvos ryto“ įžaidėjų grandis yra pakankamai solidi gynyboje. Zabianas Dowdellas yra truputį per lėtas, tačiau ši problema yra išsprendžiama, nes „Žalgiris“ nežaidžia derinio „du prieš du“ ypatingai dažnai (tuo „Žalgiris“ pasižymėdavo ankstesnių metų dvikovose su „Lietuvos rytu“).

Sėkminga gynyba padėjo „Lietuvos rytui“ labiau nei gali atrodyti, nes po perimtų kamuolių ir sėkmingos kovos dėl gynyboje atšokusių kamuolių dažnai sekė greitos atakos, į kurias kauniečiai nesuspėdavo sugrįžti.

Kitas dalykas padėjęs iškovoti pergalę – kova dėl kamuolių. Dažniausiai „Lietuvos rytui“ koją pakiša varžovams suteikti antri šansai, tačiau šiose rungtynėse „Žalgiris“ puolime atkovojo 8 kamuolius (varžovai – 11). Pagal bendrą atkovotų kamuolių rezultatą „Lietuvos rytas“ pranoko „Žalgirį“ (32:30).

Vis dėlto ne viskas klostėsi taip sėkmingai. Jei ne įspūdingas Dariaus Songailos pasirodymas, viskas galėjo pasibaigti kitaip. D.Songaila aikštėje darė, ką tik panorėjo – taškus rinko iš skirtingų padėčių. LKL tinklalapio pateikiama D.Songailos metimų diagrama vaizduoja, kad aukštaūgis iš baudos aikštelės nesėkmingai atakavo tik sykį, o per pirmus du kėlinius iš viso iš jokios padėties neprametė nė karto. Sunkiai tikėtina, kad dar vieną tokį pasirodymą Vilniaus komandos krepšininkas pajėgs surengti jau pirmadienį, tad Kaune reikės tikėtis svaresnio kitų aukštaūgių indėlio. Antanas Kavaliauskas su JuanuPalacios kartu pataikė tik 3 dvitaškius iš 12 (25 proc. taiklumas). Lietuvis naudingumo balų nesurinko, o kolumbietis surinko vos vieną. Dalis šių metimų buvo tokie, kokius privalu pataikyti.

Grįžtant prie „Žalgirio“, yra dar keli dalykai, kurie įstrigo atmintyje. Vienas jų – tolimi metimai. Jie padėjo kauniečiams išsilaikyti rungtynėse ir tai yra pagirtina (ne taip pagirtina: du tolimus metimus iš tiek pat bandymų pataikęs T.Klimavičius žaidė vos daugiau nei 8 minutes). Kitas dalykas – Justino Dentmono žaidimas rungtynių pradžioje. Per pirmąsias 10 minučių amerikietis beveik nerodė iniciatyvos puolime ir krepšį atakavo tik du kartus. Toks gynėjo žaidimas galėjo nustebinti varžovus. Visi tikisi, kad J.Dentmonas imsis iniciatyvos (tą jis ir darė vėlesnėje rungtynių dalyje), tačiau pirmojo kėlinio metu nepiktnaudžiavo individualiais veiksmais ir sutapimas ar ne, bet „Žalgiriui“ šis kėlinys buvo sėkmingiausias.

Jei jau sugrįžome prie „Žalgirio“, grįžkime ir prie to, kas atėmė iš „Žalgirio“ sirgalių ramų miegą.

Liko kelios minutės, komandas skiria nedidelis taškų skaičius, į aikštę įžengia Vytenis Čižauskas. Po kurio laiko rezultatas pasikeičia „Lietuvos ryto“ naudai. Po kurio laiko į aikštę galiausiai leidžiamas J.Dentmonas. Kažkur girdėta?

G.Krapikas užlipo ant to paties grėblio. Paskutinėse LKL reguliariojo sezono rungtynėse J.Dentmonas buvo pasodintas ant suolo, o į jo vietą žengė V.Čižauskas, kuris prametė tritaškį, o po to sužingsniavo ir buvo pakeistas.

Panaši situacija nutiko ir pirmajame LKL pusfinalyje. Kol keturias asmenines pražangas turėjęs J.Dentmonas ant atsarginių žaidėjų suolelio laukė lemiamų rungtynių akimirkų, „Žalgiris“ vėl išbarstė pranašumą, o prie to prisidėjo V.Čižauskas. Po kurio laiko, kai vietoj „Žalgirio“ turėto 4 taškų pranašumo rezultatas buvo lygus, į aikštę žengė J.Dentmonas.

Jam rungtynių pabaiga taip pat nebuvo sėkmingai ir tikrai nieko neigiamo nesakau apie nei vieną iš šių krepšininkų, tačiau kokios priežastys gali lemti tokį patį sprendimą dvejose beveik identiškose situacijose?

Sunku prognozuoti, ką šioje sezono stadijoje savo žaidime galėtų pakeisti viena ar kita komanda, tad šią seriją laimės ta komanda, kuri yra geresnė (na, arba ta, kuriai labiau seksis). Nenustebkite, jei „Žalgiris“ ir toliau kiekvieną ataką bandys kamuolį per prievartą įmesti iš po krepšio, o J.Dentmonas šėls kaip jam įprasta. Nenustebkite, jei „Lietuvos rytas“ vienose rungtynėse sėkmingai mes tritaškius, o kitose jų nepataikys. Šiuo metu nustebinti gali tik rezultatas.