Dviračių žygis: mink, krisk į vandenį ir grožėkis vaizdu!
Ž.Juškytės nuotr.
Važiuoji tokiu smulkiu ir sausu žvyru, kad dviratį net į šonus mėto. Saulė taip spigina, jog stengiesi kuo greičiau pasiekti pavėsį. Prie dviračio vairo pritvirtintas termometras rodo +38 laipsnius Celsijaus. Išsigelbėjimas – kaimų parduotuvėlės.
Toks buvo šeštadienis dviračių entuziastų, pasiryžusių keliauti į dviračių žygį Dubysos kalnais.
Šiemet jau antrą kartą Dubysos regioninio parko direkcijos direktorius Vygantas Kilčauskas kvietė minti dviračių pedalus.
Į liepos 26-osios dviračių žygį susirinko 31 entuziastas. Viename būryje važiavo įvairaus amžiaus ir ištvermės raseiniškiai, tauragiškiai, alytiškis, vilnietis, šiauliškis ir kauniškiai. Bendra užduotis – 46 kilometrų ilgio „Padubysio žiedas“.
Prieš važiuojant – į Dubysą
Dviratininkai į Padubysio poilsiavietę rinkosi iki 10 val. ryto. Dviratininkai, neturėję eismo saugumo priemonių, buvo aprūpinti liemenėmis, šalmais bei atšvaitais. Mat Dubysos regioninio parko direkcija dalyvauja Lietuvos automobilių kelių direkcijos organizuojamajame projekte „Eismo saugumas bendruomenėse“.
Ryškūs ir saugiai besijaučiantys pradėjome minti. Pirmieji tikslai – aplankyti naujai įkurtą Kaukų parką ir įkopti į Padubysio piliakalnį.
Dar rytas, esame pavėsyje, bet jau karšta... „Kas mūsų laukia vėliau?“ – juokavo žygeiviai.
Užkopus ant Padubysio piliakalnio atsivėrė nuostabi panorama. Upės vingiai, žalios medžių viršūnės – taip, Lietuva – graži.
Leidžiamės žemyn ir skubame minti.
O vėliau buvo dar karščiau, bet saulė entuziazmo neištirpdė.
Keletą kilometrų pamynus nusprendėme atsivėsinti Dubysoje.
Gedo dviračiai
Spėję apšilti, siauru takeliu riedėjome pro javų lauką, o tada... į ilgą žvyrkelį. Šią maršruto dalį ne visi žygio dalyviai pasiekė iškart – trūko dviračio grandinė. Žygeiviai buvo viskam pasiruošę. Išsitraukus reikiamus įrankius, ši problema buvo išspręsta ir kelionė tęsėsi.
Kitas sustojimas – Gražusis ąžuolas. Nusistebėję jo platumu ir aukštumu, įsiamžinome šalia šio milžino, o vėliau pasinaudojome sustojimu – pasistiprinome.
Nėra priežasties ilgai sėdėti – važiuojame toliau!
Po 6 km važiavimo žvyrkeliu, asfaltuotas kelias – atgaiva. Juo nesunkiai nuriedėjome iki kitos maudynių vietos važiuojant link Katauskių gyvenvietės.
Įveikti kalnai
Kitas iššūkis – stati įkalnė. Beminant krizenimus, kad tai – nemenkas išbandymas, keitė rimti veidai. Mažiau patyrę dviratininkai (pavyzdžiui, šio teksto autorė), kildami į kalną, atidavė beveik paskutines jėgas. „Man dreba rankos“, – pasiskundusi atsivėsinti šaltu gėrimu prie kitos stotelės – Katauskių parduotuvės – ėjo žygio dalyvė iš Tauragės.
Atsigaiviname, papildome skrandžius bei kuprines, pailsime ir lekiame toliau! „Ar sugebėsiu?“ – suabejojau. Negalima pasiduoti!
„Skaraitiškės dvaras už trijų kilometrų. Reikės ir atgal tiek pat numinti, bus iš viso dar šeši kilometrai“, – įspėjęs apie lauksiantį kelią, V. Kilčauskas paklausė žygio dalyvių – ar nenorėtų sutrumpinti maršruto.
„Miname! Jei atvažiavome, tai turime viską pamatyti“, – žygeivius ragino vyriausias žygio dalyvis iš Tauragės.
Neišvengta avarijos
Grįžtant nuo dvaro neišvengėme pirmos (ir laimei – vienintelės), laimingai pasibaigusios, avarijos. Iš šiam įvykiui buvo pasiruošta – iš visų pusių buvo siunčiamos dezinfekuojančios priemonės, siūlomi bintai ir pleistrai.
Grįžome prie Katauskių parduotuvės. Kiek liko iki finišo? Maždaug 7 kilometrai. Kai kam tai atrodė ilgas ir neįveikiamas atstumas. Kitiems tokia žinia kėlė liūdesį, nes žygis netrukus pasibaigs.
O didžiausias iššūkis dar tik prieš akis – 1,5 km besidriekiantis smulkiu žvyru išpiltas kelias. Vietomis atrodė, jog dviratį vediesi Palangos pliažo smėliu. Ir ne 1,5 km, o kokius 4. Atvažiuoja sunkvežimis! Apdulkėjo akiniai, prie prakaituoto kūno prikibo dulkės, juodi sportiniai batai tapo baltais.
Maloni maršruto pabaiga
Džiaugsmas apėmė pasiekus miško takelį. Jo vingiais, įkalnėmis ir nuokalnėmis kilome ir leidomės, dukart pravažiuodami mažus upeliukus. Jaučiame – artėja Kaulakių gyvenvietė. O ten gi – parduotuvė!
Patyrę dviračių mėgėjai mėgavosi pavėsiu, o retai sėdantys ant dviračio bandė atgauti paskutines jėgas. „Nedaug liko“, – ramino žygeiviai.
Leisdamiesi kalnu nuriedėjome iki ten, kur ir pradėjome žygį.
Nepaisant visų ne itin malonių aplinkybių, praleistas laikas buvo nuostabus!
Šauni kompanija, puiki nuotaika ir naujos draugystės – toks buvo dviračių žygis Dubysos kalnais!
