Braziliško džiu-džitsu pasaulio čempionė D.Obelenytė: „Tikras kovotojas yra tas, kuris eina į kovą tik laimėti“

Praėjusį mėnesį vykusiame pasaulio braziliško džiu-džitsu čempionate lietuvė Dominyka Obelenytė tapo nugalėtoja savo svorio kategorijoje tarp rudų diržų. Tai didžiausias laimėjimas kurį kada nors pasiekė lietuvių kilmės kovotojai braziliškame džiu-džitsu.

Nepaisant to, kad D.Obelenytė dar nepilnametė ir rudas diržas jai buvo suteiktas, galima sakyti, čempionato išvakarėse, tai rimtas pareiškimas visoms šiuo metu stipriausioms moterims juodų diržų kategorijoje.

Sportininkė išskirtiniame interviu „Sportas.lt“ papasakojo apie praėjusį čempionatą, savo sporto šaką, karjerą ir ateities planus.

- Sveikiname tapus pasaulio braziliško džiu-džitsu čempionato nugalėtoja. Koks jausmas tapus čempione?

- Jausmas tikrai puikus. Ypač malonu, kad pavyko laimėti po tiek daug treniruočių ir dar ką tik gavus rudą diržą.

- Ar tikėjaisi, kad pavyks tapti nugalėtoja? Juk rudas diržas, kurio kategorijoje kovojai, tau buvo suteiktas vos prieš mėnesį?

- Tikras kovotojas yra tas, kuris eina į kovą tik laimėti. Ši pergalė ypač reikšminga, nes neseniai gavau rudą diržą. Tai buvo mano trečias čempionatas šiais metais, nes po vienerių metų pertraukos grįžau į suaugusių kategoriją. Dėl pasikeitusių braziliško džiu-džitsu federacijos taisyklių, metus turėjau praleisti jaunių kategorijoje. Šioje kategorijoje nebuvo varžovų, todėl IBJJ sukūrė kategoriją man vienai.

- Kaip vyko čempionatas, kiek varžovių teko nugalėti ir kuri kova buvo sunkiausia?

- Mano svorio kategorijoje buvo 6 moterys. Aukštesnio diržo lygio kategorijoje dalyvauja mažiau varžovių. Pamenu, kad violetinio diržo kategorijoje kiekvienoje svorio grupėje dalyvavo po 20-30 sportininkių. Dalyvių lentelė sudaroma atsižvelgiant į varžovių patirtį. Kadangi aš jau buvau dukart laimėjusi pasaulio čempionatus, tai pirmajame rate buvau laisva. Pusfinalyje nugalėjau Anglijos atstovę, o finale įveikiau amerikietę Sijarą Eubanks. Ji yra stipri varžovė, laimėjusi Panamerikos čempionatą absoliutaus svorio rudų diržų kategorijoje. Varžiausi vidutinio sunkaus svorio kategorijoje ir laimėjau visas kovas, o varžovėms neleidau surinkti nei vieno taško.

- Jei pradedant nuo pradžių, kaip nusprendei kovoti būtent brazilišką džiu-džitsu? Ar tai mėgstamiausias kovos menas?

- Į brazilišką džiu-džitsu mane atvedė tėtis, kuris domėjosi kovos menais. Pradėjau sportuoti nuo tradicinio japoniško džiu-džitsu būdama 8 metų. Nuo 10 metų perėjau prie braziliško džiu-džitsu. Kadangi tobulėjant ir augant patirčiai reikėjo vis labiau techniškų varžovių, tai teko treniruotis Niujorke, Naujajame Džersyje, Pensilvanijoje, Vašingtone. Savaitgaliais tėtis vežiojo mane į įvairias mokyklas, kur susipažinau su daug talentingų sportininkų. Vasaromis treniravausi ir Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, Arizonoje. Šiuo metu atstovauju Marcelo Garcia mokyklai Niujorke. Lietuvoje vasarą susitinku su braziliško džiu-džitsu „Voro“ komanda, kuriai vadovauja Renardas Gustainis.

Esu mėginus sportuoti ir dziudo, bet braziliškas džiu-džitsu yra mėgstamiausias kovos menas. Jis reikalauja daug technikos, plastiškumo, ištvermės ir psichologinio tvirtumo.

- Gali papasakoti, koks buvo kelias iki rudo diržo? Kiek iš viso jų yra?

- Brazilišką džiu-džitsu pradėjau vaikų grupėje nuo balto diržo. Po to sekė geltonas, oranžinis, žalias, bet jau tuo metu kovojau suaugusių čempionatuose mėlyno diržo kategorijoje. Suaugusių grupėje yra balti, mėlyni, violetiniai, rudi ir juodi diržai. Kiekvieną kategoriją atitinka skirtingas šio sporto technikos lygis. Pavyzdžiui, kojų laužimai galimi tik nuo rudo diržo kategorijos. Man pavyko laimėti nacionalinius JAV čempionatus ne tik vaikų, bet ir suaugusių lygyje. Įvairiuose Panamerikos ir pasaulio čempionatuose pavyko iškovoti pergales jau nuo 14 metų, o pasaulio čempione esu tapusi tris kartus.

- Kiek laiko skiri treniruotėms?

- Treniruojuosi kiekvieną dieną. 4 kartus per savaitę važiuoju į Niujorką, o kitas dienas sportuoju Naujajame Džersyje. Treniruotės būna įvairios – vienos skirtos technikai, kitos – fiziniam pasiruošimui.

- Kaip atsidūrei Amerikoje? Ar sportas netrukdo mokslams? Kokie tavo pomėgiai?

- Į JAV atvažiavau būdama 6 metų. Pradėjau lankyti mokyklą nemokėdama anglų kalbos, bet visada mokiausi aukščiausiais pažymiais. Šiemet baigiau mokyklą su pagyrimu, dėl to buvau atleista nuo baigiamųjų egzaminų. Mokykloje mokiausiai sustiprintoje programoje, nors mokslams jau buvo nelabai daug laiko. Vien važiavimas iki Niujorko užtrunka 3 valandas. Kartais miegu tik 3-4 valandas. Taip pat dar mėgstu piešti ir skaityti knygas. Kiekvienas sportininkas pritars, kad laisvalaikio nelabai lieka.

Didelis dėmesys yra skiriamas maistui, nes sporte yra griežti reikalavimai svorio kategorijoms. Saldumynus galiu valgyti tik per atostogas. Sportas reikalauja didelio atsidavimo ir pasiaukojimo. Bet pergalės atneša daug džiaugsmo ne tik man, bet ir mano komandai, šeimai, šaliai.

- Kokie yra tavo didžiausi ateities tikslai?

- Planuoju kovoti dėl juodo diržo, sėkmingai studijuoti finansus ir ekonomiką Kolumbijos universitete Niujorke, nepamirštant ir meno. Universitetą irgi rinkausi galvodama apie brazilišką džiu-džitsu, nes komanda bus pačiame mieste.

- Ar turi savo idealą?

- Mano treneris Marcelo Garcia yra daugkartinis juodo diržo pasaulio čempionas absoliutaus svorio kategorijoje. Turiu svajonę pasiekti tą patį.

- Kokiomis dar sporto šakomis domiesi?

- Man patinka pažaisti tinklinį ir tenisą. Taip pat patinka žiūrėti europietišką futbolą, krepšinį.

- Kokie artimiausi startai?

- Šiuo metu atostogauju Lietuvoje ir planuoju aplankyti Italiją, Austriją ir Šveicariją. Grįžusi į JAV pradėsiu ruoštis Abu Dabio profesionalaus džiu-džitsu turnyro atrankinėms varžyboms.