Psichologija, aikštė, sėkmė. Kodėl Lietuvos rinktinė antradienį parodys kitokį veidą? (1)

Sakoma, skaičiai nemeluoja. Net tada, kai futbolo rungtynėse klaidos bado akis, o gerbėjai neatpažįsta savo komandos. Net tada, kai varžovas primeta savo žaidimą, o dėl kai kurių arbitro sprendimų tenka kilstelti antakį. Žiūrint į sausus skaičius, atrodo, kad lietuviai su Gibraltaru sužaidė fantastines rungtynes. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Dar prieš prasidedant pirmajai serijos dvikovai, Lietuvos futbolininkai, it maldą, sutartinai kartojo, kaip svarbu nepasiduoti gibraltariečių provokacijoms ir kaip svarbu žaisti savo žaidimą. Deja, viena yra žinoti, kita – sakyti, o trečia – įgyvendinti aikštėje. Po dvikovos galime drąsiai konstatuoti, kad įgyvendinti to nepavyko.

Nuo pat susitikimo pradžios gibraltariečiai kartais net be kontakto griūdavo lyg nušauti, rėkdavo kaip skerdžiami, o teisėjo bet kuris sprendimas buvo priimamas kaip didžiausia pasaulio neteisybė. Ar tai labai netikėta?

Ne, lietuviai tai žinojo arba bent jau turėjo žinoti. Jie iki rungtynių taip dažnai tą kartojo, kad, panašu, jog patys įtikėjo, esą pasiruošę būsimoms provokacijoms. Deja, dvikovos metu aiškiai matėsi, kad psichologinis pasiruošimas galėjo būti ir geresnis. Na, o pasipylus klaidoms, permąstyti dalykus jau buvo per vėlu.

Galiausiai, ne tik futbolininkai, bet ir teisėjas pasidavė gibraltariečių provokacijoms. Tai neturi skambėti, kaip žaidėjų pateisinimas, bet sporte taip jau būna, kad net pačiu aukščiausiu lygiu žaidžiančius sportininkus vėluojantys keisti švilpukai išmuša iš vėžių.

Neturėtų kaip pateisinimas skambėti ir dar vienas veiksnys – nepalaistyta veja. Kiek ironiška, kad yra pasaulyje komandų, kurios norėdamos žaisti lėčiau, nesutinka su lietuvių sąlygomis pagreitinti žaidimą. Vis tik, tokia yra šeimininkų teisė ir jie ta teise pasinaudojo.

Atrodytų, kas čia tokio, tačiau net stebint televizoriaus ekrane, matėsi, kaip kamuolys ne rieda, o šokinėja. Tai, neabejotinai, prisidėjo prie beprotiškai didelio brokuotų perdavimų skaičiaus pirmajame kėlinyje. Po pertraukos, kai pradėjo lyti lietus, situacija šiuo klausimu pasikeitė ir perdavimų kokybė pagerėjo.

Pagerėjo perdavimų kokybė, o ne jų procentas. Tiek pirmajame kėlinyje iki raudonos kortelės, tiek po jos lietuviai perdavimus atliko 85 (Gvido Gineičio – 91) procentų tikslumu. Deja, labiausiai akį rėžė ne tie tikslūs perdavimai, o siaubingi atsikirtimai, po kurių buvo renkamos geltonos kortelės.

Prie tokio lietuvaičių žaidimo užsimiršo ir jų sukurtos progos. O jų buvo ne tiek ir mažai. Pagal oficialią statistiką, tokį nepatrauklų futbolą žaidę Edgaro Jankausko auklėtiniai sukūrė 2.4 XG (tikėtino įvarčio). Tai yra didesnis XG nei mušant tris 11 metrų baudinius. Ką noriu pasakyti? Kad net ir prie tokio žaidimo, su truputį didesne sėkme, Lietuvos rinktinė galėjo parsivežti dviejų arba trijų įvarčių persvarą.

Kaip pernai su vengrais Kaune rinktinė sužaidė geriausią E.Jankausko abiejų erų kėlinį, taip ketvirtadienį rinktinė sužaidė patį prasčiausią. Fedoras Černychas iškart po rungtynių užsiminė, kad Kaune išvysime visiškai kitokį rinktinės veidą – tokį, prie kurio mūsiškiai pripratino praėjusiais metais.

Neabejoju, kad taip ir bus. Tad susitinkame stadione!