Į Lietuvą sugrįžęs E.Zubas: „Tam, kad ištrūktumėm iš Izraelio su komandos draugais bandėme užsisakyti privatų lėktuvą“

Po to, kai Izraelyje prasidėjo karas, Tel Avivo „Hapoel“ komandos vartininkas Emilijus Zubas sugebėjo sugrįžti į Lietuvą bei papasakojo apie tai, kaip pavyko tą padaryti.

„Per penkerius metus, kiek esu Izraelyje, ne kartą yra buvę, kad kaukia sirenos. Skirtumas tik toks, kad tais kartais prieš savaitę, dvi ar net dar daugiau būdavo aišku, kad jos kauks ir tam turime būti pasiruošę. Sulįsdavome į bunkerius, raketas šimtu procentų viršuje numušdavo ir po pusvalandžio gyvenimas vykdavo kaip vykęs.

Šįkart sirenos prasidėjo 6:30 ryte. Kadangi buvo šventė, tai pagalvojau, kad jos skirtos pagerbti žuvusius. Peržiūrėjau naujienas - 10 - 15 minučių jokių žinių. Prabėgus 20-čiai minučių, pasirodė pirmosios žinutės, kad į Izraelį skrieja raketos iš Gazos ruožo, o dar po valandos pradėjo plaukti video, kad Hamas įsiveržė į Izraelį. Tada jau klubo komunikacija, draugai, ir t.t., ir pan.“, – pasakojo Emilijus Zubas

– Buvo baisu?

– Izraelyje jaučiausi saugus visą laiką, todėl ir šįsyk nebuvo net abejonių, kad viskas susitvarkys. Tačiau, kai pasirodė video, kad Hamas veža šeimas, vaikus į Gazos ruožą, tada supratau, kad labai rimta. O tada dar buvo paskelbtas karas, pranešta, kad žmonės neitų į kiemus. Tai ir nėjom.

– Kiek toli buvai nuo tų įvykių?

– Nuo tų kaimų, kuriuos užėmė Hamas - apie 40 - 50 kilometrų.

– Kaip vyko komunikacija su klubu?

– Iš tikrųjų, labai gerai. Kas dešimt minučių gaudavome naujausią informaciją, mums legionieriams buvo pranešta, kad galime keliauti namo. Mus įspėjo, kad pavojingiausia būtų, jei Hamas susivienytų ir pradėtų žudyti žydus. Dėl to, net nekvietėme taksi, kad neatvažiuotų koks grupuotės narys, o į oro uostą vykome savo automobiliu. Nupirkau bilietus į Varšuvą - atšaukė. Į Stambulą - atšaukė. Pigios avialinijos iškart atšaukė..

– Nebuvo minčių, kad gali įstrigti ilgam?

– Buvo.. buvo iki tiek, kad per pažintis su komandos draugais bandėme užsisakyti privatų lėktuvą. To padaryti nepavyko. Tada pirkau bilietus į Sofiją, į Dubajų - visur, kur buvo didžiausia tikimybė, kad skrydžių nenuims.

Pavyko su Sofija, nepaisant to, kad bilietus išpirko greit. Aš nupirkau sau ir šeimai, o komandos draugas po dešimties minučių nusipirkti nebegalėjo, nes bilietų paprasčiausiai nebeliko.

Tai per Sofiją, per Frankfurtą ir šiąnakt į Vilnių.

– Kada jau tapo ramiau?

– Kai nusileidome Sofijoje. Anksčiau nepavyko, nes dvi paros be miego ramybės tikrai nepridėjo. Apskritai, Sofijoje ramiau tapo dėl šeimos, bet neramiau dėl ten likusių. Per penkerius metus man Izraelis tapo antrais namais, tai jaučiuosi, kaip juos palikęs.

– Koks jausmas, kada galėsi sugrįžti atgal?

– Šįryt pats sau bandžiau užduoti šį klausimą. Aišku, labai gerai, kad dabar išpuolė rinktinės langas. Treniruotės, fizinis krūvis, tai koncentraciją reiks kiek kitur sutelkti. O po rinktinės lango.. čempionatas kol kas nukeltas ir atsakyti į šį klausimą po kelių dienų yra labai sudėtinga.

– Ar pavyks atsiriboti nuo visų šių neigiamų dalykų ir susikoncentruoti rinktinei?

– Pavyks. Fiziniai krūviai kaip tik atitolina tuos dalykus, todėl rinktinei būsiu susikoncentravęs visu šimtu procentų.