Beužsitrenkiančias Tokijo duris stebintis T.Tamašauskas: „Negalėčiau ramiai gyventi, žinodamas, kad pasitraukiau ne viską padaręs“ (1)
Tadas Tamašauskas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Kažkada jau buvau stabtelėjęs, tada galvojau, kad mano karjera baigta, tačiau po kurio laiko supratau, kad ne viską spėjau padaryti. „Reikia pabandyti“ – pasakiau sau žvelgdamas į tik prasidėjusį Tokijo olimpinį ciklą... Puikiai tai pamenu“, – prisipažino 31-ų Lietuvos rinktinės boksininkas Tadas Tamašauskas (-91 kg).
Nors ir grubiai skamba, tačiau šalies boksininkai jau stebi olimpinio ciklo saulėlydį – atšauktas pasaulio atrankos į žaidynes turnyras, greičiausiai, užvėrė duris į Tokiją.
„Matau, kad olimpinės žaidynės tuoj bus, o manęs ten nebus, – sarkastiškai nusišypsojo T.Tamašauskas. – O norėjau būti. Tačiau šįkart situacija kiek skiriasi nuo ankstesnės, kai pats buvau užtraukęs rankinį stabdį. O dabar svarbiausia, kad jokių stabdžių nėra – sportuoju toliau“.
Netrukus boksininkas prisipažino: „Manau, kad tuos trejus metus iki Paryžiaus olimpinių žaidynių įveiksiu – laukia nestandartinis olimpinis ciklas“.
– Taip sunku atsisveikinti su olimpine svajone, Tadai?
– Tikrai sunku. Mano apsisprendimas dėl naujo olimpinio ciklo dar nėra galutinis, bet suprantu, kad galėčiau siekti kelialapio. Ispanijoje vykusiame turnyre pasitikrinau save su reitinge pajėgiausiais varžovais. Neišgąsdino manęs tie reitingo lyderiai. Galima su jais boksuotis, galima juos ir įveikti.
– Tokijo olimpinis ciklas – buvo geriausi tavo karjeros metai, sutinki?
– Aš pakartojau savo geriausius metus – 2013-2014-aisiais buvo universiada, pasaulio čempionate iškovota 9-a vieta. Pasaulio čempionate pavyko pakartoti rezultatą. Tai malonus rezultatas, tačiau visada norisi geriau. Pamenu tuos 2013-uosius... Buvo daug stovyklų, sunkių treniruočių, tačiau negalėčiau pasakyti, kad pats buvau subrendęs keliui, nežinojau, kas manęs laukia. Pamenu, kad prieš pasaulio pirmenybes ilgai nebuvau namuose, tik nuvykęs į varžybas jau galvojau apie namus. Tikrai mintys nesisuko apie kovas. „Kaip bus, taip – greičiau namo“ – tai tebuvo vienintelė mintis. Du mėnesiai be namų. Kosmosas. Kas buvo, tas buvo, bet galime pasijuokti, kad būtent tada supratau, jog negalėčiau gyventi emigracijoje (juokiasi). Bet tokie karjeros dalykai užgrūdino – priešininkai, įvairios patirtys, gal kartais skuboti sprendimai dėl karjeros. Tai leidžia būti geriau pasirengusiam, kai to reikia, kai užklumpa netikėtumai, pavyzdžiui, tokie, kurie ištiko pastaraisiais metais.
– Tačiau per šį ciklą kai kas pasikeitė – ant kitos svarstyklių pusės gula žodis „šeima“.
– Taip, dabar turiu šeimą, turiu dukrytę. Realiai, suprantu, kad dabar turiu tai, kas man yra svarbiausia. Ir galvoju, kad paaukodamas dar trejus metus sportui, nieko neprarasiu. Galiu tik atrasti. Šeimyna mane palaiko, tad kodėl gi nepabandžius? Manau, kad turiu eiti iki galo. Juk viso mano sportinio gyvenimo tikslas ir buvo olimpinės žaidynės. Dabar išeiti nuleidus galvą ir rankas? Nepabandyti? Ramiai negalėčiau gyventi, žinodamas, kad pasitraukiau ne viską padaręs. Tai man neduotų ramybės.
– Tasai boksininkų reitingas, kuris pasidarė itin dažnai linksniuojamas po to, kai buvo atšaukta pasaulio atranka į Tokiją – naujiena?
– Pirmą kartą apie jį išgirdau, niekada anksčiau nesu buvęs reitinguotas, niekada nebuvau į jį įtrauktas. Tik išgirdęs apie reitingą, apstulbęs klausiau „Koks reitingas?“ Maniau, kad manęs jame net nėra, bet, šiokia tokia, paguoda – esu 36-oje vietoje. Bent jau jame esu. Reitingo logika? Čia jau kitas klausimas. Manau, kad yra daug nepatenkintų šalių ir ši sistema „nepaeis“.
– Turėjai argumentą, kuriuo pasidalijai savo „Facebook’e“: stipriausių olimpinėse, galbūt, ir nematysime.
– Taip, stipriausių ten nebus ir tai prieštarauja olimpinėms vertybėms.
– Vis vien artėjant atrankos turnyrams vertinai savo galimybes...
– Rinktinės treneris Vidas Bružas mane visada vardindavo prie šalies lyderių. Netrūko pasitikėjimo savimi. Su treneriu Vitalijumi esame ne vieną kartą kalbėję, kad „žiūrėk, tasai atsirinko, kitas atsirinko, o esi su jais boksavęsis, prieš tą laimėjai“. Atrodė, kad viskas yra labai arti ir realu. Manau, kad pasaulio atrankoje tikrai būčiau turėjęs šansų, nes visi lyderiai jau turi kelialapius. Aišku, bokse „žaidžia“ stiliai – ir reitinge nesantis gali būti nepatogus ir pateikti tau staigmeną. Bet mes visada ruošiamės tokioms staigmenoms. Toks yra mano darbas, tikslas – eiti ir įrodyti, kad esu geresnis. Dabar ir ši galimybė yra iš manęs atimta.
– Darosi keista. Dabar kalbame apie tavo kelią, norą, tačiau kažkada tarp mūsų yra vykęs ir kiek kitoks pokalbis... Tada atrodė, kad bokso pirštinės ne tik pakabintos ant vinies, bet jos dar ir prikaltos prie sienos. Dabar viskas liepsnoja...
– Tai buvo po olimpinės atrankos į Rio de Žaneirą. Pamenu. Visose mano gyvenimo srityse buvo labai nedėkinga situacija pokalbiams. Buvau duobėje. Žinai, anksčiau net nebūčiau pagalvojęs, kiek sportininko karjeroje viską gali nulemti šeimos palaikymas. Dabar į priekį mane stumia šeima, žmona Evelina. Anksčiau niekada nebūčiau galėjęs pasakyti, kad mergina ar žmona gali būti tokia svarbi karjeroje. Pasirodo, tai yra labai svarbu. Dabar jaučiu palaikymą iš visų pusių – Vitalijus, tėvai, žmona... Visi nori, kad parodyčiau pačius geriausius rezultatus ir būčiau olimpinėse žaidynėse.
– Vitalijus (Vasiljevas, – aut.past.) svarbiu žmogumi tavo gyvenime irgi tapo žengiant į Tokijo ciklą.
– Tikrai taip. Susipažinome, kai dirbau treneriu „Sparta Gym“. Grįžęs iš Airijos jis su žmona atėjo pas mane sportuoti, ką tik buvo uždaryta jo paties salė, o inventorius sugrūstas į garažą. Pradėjome sportuoti, netrukus įsikalbėjome, prisipažinau, kad noriu atidaryti bokso salę. Tai va, atidarėme (apžvelgia „City Boxing“ salę). Kai tik atidarėme salę, jis dar dirbo „Barclays“ banke. Svajojau, kad pagrindiniu jo darbu būtų treniravimas. Svajonė, atrodo, išsipildė, jis dabar net į Ispaniją važiavo kaip rinktinės treneris. Tik trūksta, kad jam už tai dar būtų mokamas atlyginimas – tikiu, viskas tik priešaky.
– Bet žinau, kad yra dar viena simboliška jūsų likimo istorija Lietuvos bokso čempionate.
– O, taip... Laikai, kai Vitalijus dar lipo į ringą – Lietuvos pirmenybėse sekundavau vieną jo kovoje.
– O vėliau...
– O vėliau jis sekundavo man. Tikrai simboliška, kad nuo to karto jis iš mano ringo kampo nedingo (juokiasi).
– Kartais pamanau, kad tavo sportinė karjera pilna netikėtumų, žmonių, kuriuos esame matę tik gražiuose filmuose. O ir patys gyvenimo vingiai verti scenarijaus: liūdesys, karjeros pabaiga, čia atsiranda Vitalijus su inventoriumi garaže, vėliau mergina, kuri nenori, kad mestumei boksą, gimsta graži dukra, užkertamas kelias į olimpines žaidynes ir, atrodo jau kelsimės į antrą filmo dalį... Pats tiki, kuo gyveni?
– Dabar, kai pasakei, net susimąsčiau. Taip, su boksu aš būčiau atsisveikinęs jau ne vieną kartą, jeigu ne tie likimo pakoregavimai.
– Kiek suprantu, be Vitalijaus nebūtumei galvojęs dabar apie Paryžių?
– Tikrai ne. Jokių minčių apie Paryžių nebūčiau turėjęs.
– Bet žengti Tokijo keliu irgi paskatino būtent jis?
– Kai jau apsikeitėme pusėmis – kai jau jis mane, o ne aš jį treniravo, supratau, kad man reikia bokso, treniruočių, varžybų. Suvokiau, kad man to ir trūko. Anksčiau niekada negalėdavau taip nuoširdžiai pasikalbėti su treneriu, juk dažniausiai treneris niekada nebūdavo tavo draugas – ką jis pasakys, tą ir darysi. Taip mums būdavo įkalta nuo mažumės: pats boksininkas sistemoje buvo tik kareivukas – ateina į treniruotę ir žino, ką reikės daryti, o treneriams belikdavo tik įdėmiai laiką žiūrėti. Atrodo, kad kai pakabino laikrodį, tai ir trenerių salėje nebereikėjo. Man pasisekė, kad mane treniravo ir boksuotis mokė Vladimiras Gaibelis ir Valerijus Krivojus, kurie nepasidavė ydingai sistemai. Gal grubiai nuskambės, bet laikrodžiai daugelyje salių pakeitė senosios kartos trenerius... Tik pradėjęs dirbti su Vitalijumi pajaučiau, kad to tikrai nebus. Prieš grįždamas į Lietuvą jis sportavo Airijoje, kur principai ir metodikos visada buvo kiek kitokios. Su Vitalijumi pradėjau jausti malonumą treniruotis: jaučiuosi laisvas, galima diskutuoti su treneriu, galiu pasakyti „Ne, aš nedarysiu...“ Jei jis argumentuotai įrodo, kodėl reikia, tada darau (juokiasi). Diskusijos visada smagu, anksčiau nežinodavau, ką tai reiškia.
– Bet pats daugiau nebandei ištraukti Vitalijaus į ringą?
– Jis buvo aiškiai nusibrėžęs liniją – bus vaikai, bus baigta su ringu. Todėl net ir nebandžiau. O kam?
– Pasiskirstėte vaidmenimis?
– Taip, aš boksuojuosi, jis treniruoja.
– Dar vienas herojus tavo istorijoje, žinoma, žmona Evelina.
– Taip, žmogus, kuris man pasakius, kad noriu baigti sportininko karjerą, pasakė „O gal ne?“ Ir tai man pradėjo kapsėti galvoje. Supratau, kad pasiilgsiu bokso, varžybų, jei viską mesiu.
– Ar buvai susimąstęs, kodėl ši mergina nenorėjo, kad mestumei boksą?
– Apie tai su ja kalbėjome dar draugystės pradžioje. Manau, kad ji labai greitai suprato, kad nesu žlugęs boksininkas, kad dar nesu priboksuotas ir pramuštas (šypsosi). Jai buvo įdomu sužinoti, kodėl noriu viską baigti. Tačiau aš manau, kad ji greičiau negu aš pats suprato, kad laikui bėgant to pasiilgsiu.
– Nesvarbu, kuo būtumei – boksininku, vairuotoju, fotografu – visada kyla klausimai „Kodėl?“ ir „Kam man to reikia?“ Esi juos uždavęs sau?
– Banaliausias atsakymas būtų „Man patinka“. Bet dabar pamąsčiau... Žinai, prieš pradedant boksuotis aš buvau visai kitoks žmogus. Mano mokytojai negalėjo patikėti, kai pradėjau lankyti boksą. O boksuotis aš pradėjau tik devintoje klasėje – pakankamai vėlai. „Kodėl? Ar tikrai? Ar boksas tavo sporto šaka?“ – tokie klausimai skriejo manęs link. O geriausias „Tu? Boksuojiesi?“ Manau, kad iki šiol manyje gyvena noras įrodyti, kad aš galiu. O jeigu aš galiu, manau, gali kiekvienas. Tik reikia didelių valios pastangų.
– Apibrėžkime žodį „pastangos“ ir pabandykime nupasakoti, ką teko aukoti dėl bokso.
– Kažkaip toptelėjo į galvą tokia keista dviprasmybė – buvo laikas, kai negaudavau jokio finansavimo ir pykau, kad boksas iš manęs atima visą mano laiką. Negalėdavau niekur išeiti su draugais, nežinojau, kas yra diskotekos, nesusitikinėjau su merginomis, nes tiesiog neturėdavau tam laiko. Visi varydavo tūsintis, o aš kasdien į treniruotes, po kurių aš jau nieko nenorėdavau. Turėjau laikytis režimo, nevartoti alkoholio... Klasiokai visi jau ragaudavo gyvenimą, o aš būdavau... toks sportininkas. Tuomet maniau, kad sportas iš manęs atima labai daug. Dabar aš galvoju, kad jis man tik duoda. Suprantu, kad ir tuo metu, paauglystėje, jis man tik davė – prilaikė atokiau nuo netinkamų draugų, nuo netinkamo laisvalaikio. O dabar? Jis man duoda salę, mano aplinką, trenerį, draugus – viską. Boksas iš manęs nieko neatėmė, tik davė. Dabar man svarbu, kad jaunimas, ir ne tik, nebijotų lankyti bokso treniruočių, kad ši sporto šaka būtų prestižas, kitaip sakant – džentelmenų sportas, kaip būdavo anksčiau, tarkime Algirdo Šociko… Nors dabar boksuojasi ir merginos, tad šitas posakis gal ne visai tinka (juokiasi). Tikslas, kad kažkur suole, provincijos ar miesto mokykloje, sėdintis vaikas patikėtų, kad jis gali tapti čempionu ar olimpiečiu, jei tik labai panorės. Svarbu, kad jis suprastų, jog tai padaryti jam padės galvos turėjimas ant pečių ir geri mokymosi rezultatai bei, žinoma, intelektas.
– Kadangi jau vėl buvo prabilta apie „davimus“ ir atėmimus – pameni pirmą emociją, kai išgirdai apie atšauktą atrankos turnyrą? Visas ciklas tiesiog nupūstas.
– Pamenu, kad Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Donatas Mačianskas paskambimo ir iškart pasakė „Turiu blogų žinių“. Tuo metu vairavau... Pasidarė liūdna, bet nesureikšminau to kaip kažkada sureikšminau užsivėrusias man Rio de Žaneiro duris. Tada net ašara ištryškusi buvo. O dabar pagalvojau, kad gyvenimas eina toliau. Gal spėjau užsigrūdinti? Niekas nesikeičia, gyvensiu, sportuosiu, gal netgi viskas tik į naudą. Gal pats turėsiu daugiau noro įrodyti, kad visa sistema klysta, kad jie daro klaidą.
– Turėsi laiko išsigydyti traumą, kuri tave kankina jau kurį laiką?
– Taip, anksčiau ji apie save primindavo epizodiškai, o dabar jau kurį laiką alkūnę skauda. Buvo stovykla Lenkijoje, po kurios turėjau dalyvauti varžybose, bet atsisakiau būtent dėl traumos. Epikondilitas, arba paprasčiau „tenisininko alkūnė“. Traumotologai siūlė daryti operaciją, kuri nėra sudėtinga, tačiau reikalauja ilgos reabilitacijos. Sutarėme, kad tai darysime po olimpinių žaidynių. O dabar situacija tokia, kad... 0,001 proc. dar yra, kad šansas kovoti dėl kelialapio dar bus. Bet tai daugiau teorinė galimybė. Todėl neskubu tos operacijos daryti. Galvoju, gal ir pats laikas viską apgydys. Pavojingiausia man – sparingai, kai „išmetu“ ranką.
- Jeigu jau kalbame apie sveikatą, tapai pirmuoju sportininku, kuris pirmasis prabilo, prisipažino susirgęs COVID-19.
- Taip, prieš metus. Buvome tik grįžę iš Londone nutraukto Europos olimpinės atrankos turnyro. Balandžio 1 dieną gavau atsakymą, kad testas teigiamas.
– Ir buvai tas, kuris atsakinėjo į visus žurnalistų klausimus, nesislėpei ir netgi pats dalinaisi nuotraukomis iš ligoninės socialiniuose tinkluose.
– Nes mano aplinkoje buvo labai daug žmonių, kurie nesilaikydavo karantino taisyklių... Aš tik norėjau parodyti, kad virusas – jau čia, kad nėra pagrindo pokštams ir reikia į situaciją žiūrėti rimtai. Žinoma, būtų smagiau, jei tiek dėmesio būčiau sulaukęs už sportinius pasiekimus, bet buvo, kaip buvo. Daug žmonių jau sirgo, tik aš vienas nusprendžiau tai paviešinti.
– Kaip paties sveikata dabar? Užsienio žiniasklaidoje matome pranešimų apie išliekamuosius padarinius.
– Na, prieš trečią vietą reitinge užimantį boksininką kovą laimėjau. Nesutrukdė. Atrodo, nieko nejaučiu. Netgi sirgdamas jaučiausi gerai. Manau, žmonėms, kurie sportuoja, sveikatinasi, kurie lankė dabar uždarytus sporto klubus, yra lengviau, kadangi jų imunitetas yra atsparesnis virusams. Man tik pikta, kad Vyriausybė viską daro ne nuo to galo: bažnyčioje, kur renkasi didžiausios rizikos grupės asmenys, mišios gali vykti, o sporto klubai uždaryti. Nelogiška. Uždrausta sveikatintis. Kodėl? Trūksta dialogo. Turime visą „saugaus“ sporto planą, kuris buvo nusiųstas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Sunku netgi užmegzti kontaktą – su ŠMSM kontaktuojame, Ekonomikos ministerija nėra nieko mums atsakiusi.
– Pačiam keista būti tuščiame sporto klube?
– Kai žmonės aplink, jauti didesnę motyvaciją – juk jie tave mato. O kai esi vienas, vis kyla minčių „Ai, gal vienu raundu mažiau“, „Ai, gal jau pavargau“. Atmosfera sporto klube daug lemia, tai prideda dalelytę motyvacijos. Daug maloniau darbuotis, kai aplink yra darbinė atmosfera.
– Tadai, esi kada nors buvęs Tokijuje?
– Ne.
– O Paryžiuje?
– Tik oro uoste. Atvirai, būtų buvę įdomu ir ten, ir ten nuvažiuoti.
– Nebijai tų trijų metų, kuriuos vėl teks laukti?
– Tik treji metai, ne ketveri...
– Bet jaunuolis jau nebūsi?
– Nebūsiu. Bet dabar jaučiuosi gerai. Jaučiuosi stipresnis negu buvau prieš ketverius metus. Manau, kad mano pikas prasidėjo ir tęsis gal net ilgiau negu iki Paryžiaus olimpinių žaidynių. Juk šiauriečius branda aplanko kiek vėliau (juokiasi). Matysime. Kame dar norėčiau patobulėti? Norėčiau daugiau universalumo. Norėčiau sugebėti greičiau prisitaikyti prie varžovo, pavyzdžiui, mano kova Europos atrankoje prieš Izraelio atstovą... Kovą pralaimėjau. Varžovas buvo aukštas ir man nepatogus. Jis nebuvo stebuklingas. Ir bokso ten daug nebuvo. Panašiau į imtynes. Nesąmonė. Laikė jis, laukiau aš, bet pastabą gavau tik aš.
– Beje, apie teisėjavimą – iki šiol Lietuva privalo nuvažiuoti ir „suvalgyti“ savo varžovus, norėdama pergalės?
– Kad iš „lygiųjų“ negausi pergalės per eilę metų jau susitaikiau. Bet pastaruoju metu teisėjavimas tikrai tapo objektyvesnis. Anksčiau? Žinodavau, kad turiu būti už varžovą aukščiau visa galva. Juokas juokais, bet prie teisėjo neprisitaikysi, todėl tenka visada taikytis prie varžovo.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
