Kas pastūmėjo E.Eimontą atsistatydinti? Ir kas jį pakeis?

Praėjusią savaitę sensacingą informaciją apie savo atsistatydinimą pranešęs Edvinas Eimontas, galime neabejoti, artimiausiu metu opozicijai vėl suteiks galimybę priminti apie save, o po gegužės 18 dienos Vykdomojo komiteto posėdžio, pretenduoti į geidžiamą LFF vadovo kėdę. Vis tik, kaip ir per pastarąjį dvidešimtmetį, mažai tikėtina, kad opozicija prie „lovio“ bus prileista, o sostas atiteks kažkam iš „savų“.

Rasti atsakymą neabejotinai padėtų atskleisti pats E.Eimontas, jei tik bendrautų su spauda ir ryžtųsi atskleisti tikrąją pasitraukimo priežastį. Kol mes to nežinome, vadovaukimės realiausiu scenarijumi: vis dar pareigas einantis prezidentas suprato, kad tarybinių nomenklatūrininkų neįveiks, o pažado kardinaliai pakeisti įstatys – neįvykdys. Tiesiog tie patys nomenklatūrininkai to padaryti neleis.

Stasys Stankus prieš tris dienas portalui futbolas.lt minėjo, jog pakeitimų įstatuose bus. Pavyzdžiui, vienas žmogus negalės prezidentauti daugiau nei tris kadencijas po ketverius metus. Nuostabus pakeitimas. Ypač įvertinus tai, kad iki šiol nei vienas LFF prezidentas šio limito neviršijo.

Beje, jei mūsų versija tikra, E.Eimontas tiesiog privalo apie tai pasakyti garsiai ir federaciją palikti aukštai iškelta galva. Ar jis ryšis tą padaryti? Turbūt, ne. Dabartinis prezidentas niekada nenorėjo viešai skalbti skalbinių, nepaisant to, kad situacija kartais to neišvengiamai reikalavo.

Pavyzdžiui, Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidento rinkimuose, kuriuose buvo pažeisti mažiausiai trys įstatų punktai. Tada E.Eimontas nusprendė, kad pakartotiniai rinkimai būtų padarę daugiau žalos nei Vytauto Vaškūno įšventinimas į prezidentus. Priminsime, kad tuomet V.Vaškūno kandidatūrą palaikė ir sekretorė bei buhalterė, o LFF prezidentas apie tai viešai niekada ir neužsiminė.

E.Eimontui skaudų smūgį turėjo suduoti ir masinio futbolo asociacijos rinkimai, kuriuose triumfavo ne jo palaikomas bendražygis Vaidotas Rastenis, o dar vienas nomenklatūrininkas Anatolijus Stecenko. Iškart po to LFF prezidentas atsidusęs žurnalistams pasakė, kad tie rinkimai „skaudi tema“.

Tuo metu karas federacijoje buvo įgavęs didžiulį pagreitį. Įtakingų LFF ponų giminaičiai tuo metu nedviprasmiškai užsimindavo apie apie ieškomus darbus, ieškomas alternatyvas, nes nežinojo, kuo tas karas baigsis. Nepaisant to, kad E.Eimonto pusėje buvo mažuma, jie nebuvo tikri, jog pralaimės būtent dabartinis prezidentas.

Ar jie dabar džiaugiasi? Sunku pasakyti. Paprasčiausiai net ten dirbantys neįsivaizdavo, kad viskas įvyks taip greitai, todėl natūraliai jie vis dar yra šoko būsenos.

Daugelis, bet ne visi. Lietuvos futbolo tvirtovėje buvo ruošiami žmonės, kurie tokioje situacijoje būtų pasiruošę sėsti į aukščiausią mūsų šalies futbolo kėdę. Tarkime, Nerijus Dunauskas – dabartinis LFF generalinis direktorius, kuris laikomas pagrindiniu kandidatu tapti naujuoju prezidentu. Tik priminsime, kad N.Dunauskas į prezidentus „pretendavo“ ir pernai. Tiksliau tariant, buvo atsarginis E.Eimonto variantas, jei pastarajam kelią būtų užkirtusi tuomet LFF kračiusi finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba.

Į pretendentų sąrašą drąsiai galime rašyti ir Vidmanto Butkevičiaus pavardę, kuris kaip pirmasis LFF viceprezidentas, pagal įstatus dar iki rinkimų turės galimybę įvertinti prezidentinės kėdės minkštumą.

Bent jau šiandien šie kandidatai realiausi, tačiau tikėtina, kad sąrašas bus ilgesnis. Pavyzdžiui, Gintautas Babravičius – žmogus, be kurio LFF prezidento rinkimai sunkiai įsivaizduojami. Arba Benas Renatas Baltusis, kuris prieš metus rinkimuose sugebėjo surinkti keletą balsų.

Įdomu, ką nuspręs Raimondas Karpavičius. 2016 – aisiais jis tapo opozicijos lyderiu, tačiau likus parai iki rinkimų, pasitraukė. Šiuo metu R.Karpavičius atostogauja užsienyje ir apie futbolą kalbėti nelabai nori.