N.Papaurėlis: „Vandensvydis turi ateiti į Lietuvos baseinus“

 Lietuvos vandensvydžio vyrų čempionatas – finišo tiesiojoje. Lyderis – aiškus, tačiau verda kova dėl kitų prizinių vietų. Kartu su čempionatu baigis vandensvydžio sezonas ir nekantriai dėl planuojamų pokyčių bus laukiama kito.

Savaitgalį prasidėjusiame finaliniame čempionato ture užvirė įnirtinga kova dėl sidabro ir bronzos. Vakar Alytaus „Dzūkijos vandenis“ tik permainingos kovos 12:9 palaužė Lietuvos jaunimo rinktinę, o Kauno „Bebras“ 9:7 palaužė Elektrėnų „Žaibą“. Pergalę iškovoję alytiškiai sutvirtino poziciją kovoje dėl bronzos, o kauniečiai – dėl sidabro.

Tačiau viena stovykla čempionate gali būti rami: eilę metų Lietuvos čempionatuose dominuojanti Vilniaus „Baltic Amadeus“ komanda ir vėl spindi įvarčiais bei geležine gynyba – lygių vilniečiams Lietuvoje kol kas nėra, jie jau matuojasi aukso medalius ir ketina įvykdyti seną vandensvydininkų tradiciją – po apdovanojimų ceremonijos, laimėjus auksą, įmesti trenerį į vandenį ir taip „aplaistyti“ pergalę. Šįkart – pokalbis su treneriu, kuriam gresia įmetimas į vandenį, vilniečių strategu – Nerijumi Papaurėliu.

Nerijau, Lietuvos čempionatas eina į pabaigą. Kokios išvados po jo?

Čempionatas – per trumpas.Visko reikia daugiau – rungtynių, komandų, žaidėjų, trenerių, teisėjų, baseinų... Tai neįvyks staiga, bet judėti ta kryptimi būtina.

Tradiciškai jūsų treniruojami vilniečiai – absoliutūs lyderiai. Kas lemia tokį dominavimą?

Ilgametis kryptingas darbas. „Parduotos vasaros“ stovyklose ir turnyruose, nuolatinė stipresnių varžovų paieška tarpusavio rugtynėms ir treniruotėms, žaidėjų meistriškumo augimas rungtyniaujant Lietuvos rinktinėse. Dabartinėje komandoje žaidžia net 6 kartų, skirtingo amžiaus grupių, žaidėjai. Juos nuolat reikia motyvuoti, neprarasti jų. O vandensvydyje tai nelengva užduotis, gal todėl ir trenerių turim mažai.

Kas šiemet čempionate jus nustebino?

Pirmame ture nustebino jaunimo rinktinė, kuri įveikė Elektrėnų komandą. Tikiuosi, kad antrame ture bus daugiau įdomių dvikovų.

Vandensvydyje esate jau seniai. Kaip manot, ar Lietuvos čempionato lygis kyla?

Manyčiau jog trypčiojame vietoje. Tie patys žaidėjai, tos pačios komandos ir varžybų sistema nesikeičia jau daug metų. Lietuvos vandensvydžio federacija planuoja keisti sistemą – žaisti išvykomis, tačiau trūksta baseinų, trenerių. Susidaro užburtas ratas... Tačiau reikia daugiau entuziazmo, optimizmo, visų grandžių pastangų ir, manau, pajudėsime pirmyn.

Vandensvydis Lietuvoje išgyvena ankstyvą vaikystę. Ar sutinkat su šiuo teiginiu?

Žiūrint, su kuo lyginsim. Baltijos ir Šiaurės Europos šalyse esame tarp lyderių, o jei žvelgsime į pietus, čia jau kita situacija. Darbą pradėjo nauja federacijos vadovybė, tad, manyčiau, esam „perspektyvūs jaunuoliai“.

Ko reikėtų vandensvydžiui, kad kiltų ir čempionato, ir Lietuvos rinktinės lygis?

Geografijos plėtra – pagrindinis uždavinys.Pasikartosiu – reikia daugiau trenerių, žaidėjų, teisėjų, aktyvo. Vandensvydis turi ateiti į naujus ir jau seniau veikiančius Lietuvos baseinus. Kai bus kiekybė, kryptingai dirbant gerės ir kokybė.Reikia stiprinti ir esamus klubus: per keletą metų išryškėjo „nauja-sena“ problema – daug 16-18 metų jaunuolių „dingsta“ iš vandensvydžio. Reikia tobulinti varžybų sistemą, populiarinti mūsų sportą visais įmanomais būdais. Nacionalinę rinktinę atkūrėm prieš keletą metų. Branduolys yra neblogas, jaunimo irgi yra – 2017 m.  jaunimo rinktinė po 6 metų pertraukos grįžo į Europos oficialius turnyrus. Rinktinei reikia užtikrinti profesionalesnį paruošimą, daugiau turnyrų, stovyklų su stipriais varžovais. Iššūkiai nėra menki – prireiks daug darbo, kantrybės ir lėšų.

Finalinės Lietuvos vandensvydžio čempionato kovos vyksta Elektrėnų baseine. Šiandien ir rytoj žaidžiami paskutiniai susitikimai, po kurių ir paaiškės, kas užlips ant nugalėtojų pakylos. Po pirmo čempionato turo aiški čempionato favoritė – daugkartinė šalies čempionė – Vilniaus „Baltic Amadeus“ komanda, savo sąskaitoje turinti 8 taškus. Daugiausia galimybių laimėti sidabrą šiuo metu turi Kauno „Bebras“, bronzą – Alytaus „Dzūkijos vandenis“.