Sportininkų sveikatos draudime – nauji vėjai

Kuris sportininkas labiau pažeidžiamas – profesionalas ar mėgėjas? Sporto medikai pateikia vienareikšmišką atsakymą, tačiau sveikatos draudimas sporto piramidės apačioje kelią skinasi nelengvai.

Naujas diskusijas šiuo klausimu įžiebė nauji futbolo padangėje papūtę vėjai. Lietuvos futbolo federacijai įvedus naują tvarką dėl žaidėjų draudimo nerimauja futbolo mėgėjai, o sporto bendruomenė svarsto apie tokio modelio pritaikomumą.

Prieš futbolo sezoną Lietuvos futbolo federacija nutarė modernizuoti licencijavimą į futbolininkų pažymas visuose savo organizuojamų ir prižiūrimų varžybų lygiuose įtraukdama privalomąjį sveikatos draudimą.

LFF išduodamos licencijos žaidėjams su draudimu vieneriems metams vaikams (iki 14 metų) kainuos 10 eurų, mėgėjams (nuo 14 metų) – 22 eurus, o profesionalams – 40 eurų. Už tai žaidėjai gaus draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, traumų, taip pat tyrimų ir profilaktinės diagnostikos paslaugas.

Jautriausiai į šį apmokestinimą sureagavo LFF futbolo struktūros varžybose dalyvaujantys mėgėjai, kurių aktyvus laisvalaikis kainuos daugiau. Iš džiaugsmo nešokinėja ir populiariausio pasaulyje žaidimo jaunųjų talentų tėvai.

Kodėl Lietuvos futbolo federacija ryžosi šiems tam tikra prasme revoliuciniams mūsų šalies sportui pokyčiams? Kaip licencijos su sveikatos draudimu paketą vertina pripažinti medicinos specialistai ir kitų komandinių – kontaktinių sporto šakų federacijų vadovai? Ką byloja vadinamųjų futbolo šalių praktinė tokio mėgėjų licencijavimo patirtis?

Akcentuoja saugumą

LFF atstovų teigimu, tokios centralizuotos sistemos atsiradimą nulėmė daugybė objektyvių veiksnių ir ekstremalių situacijų, su kuriomis ne sykį susidurta kaktomuša.

„Sprendimą padiktavo profesionalų ir mėgėjų varžybose patirtų traumų sukelta sumaištis, nukentėjusiųjų patirta fizinė ir psichologinė žala, kuomet tiksliai nežinoma, kaip vienu ar kitu atveju veikti, kokie yra saugikliai ir priemonės. Diegdami naująją žaidėjų licencijavimo sistemą rėmėmės Norvegijos, Estijos, Anglijos ir Kipro futbolo federacijų pavyzdžiais. Mūsų tikslas – žaidimas saugiomis sąlygomis įvairaus amžiaus ir skirtingų lygių futbolininkams“, - naująją licencijų su sveikatos draudimu tvarką komentavo LFF varžybų skyriaus vadybininkas Tadas Dunauskas.

Jo nuomone, licencija su draudimu nuo nelaimingų atsitikimų sukuria išskirtinę pridėtinę vertę, nes federacijos pasirinktas, ekonominėms Lietuvos sąlygoms pritaikytas optimalus draudimo modelis suteikia traumų ištiktiems futbolininkams ne tik adekvačias išmokas, bet ir kompensuoja didžiąją dalį itin svarbaus magnetinio rezonanso tyrimo.

Anot LFF atstovo, papildomas šios naujovės privalumas – ji apriboja chaotišką žaidėjų migravimą tarp klubų skirtingose lygose ir skaidrina visą varžybų sistemą, kurią iki šiol temdydavo piktnaudžiavimo atvejai. „Ne sykį pasitaikė situacijos, kai sporto mokyklose futbolą žaidžia „vaikai – vaiduokliai“. Atlikus patikrinimą paaiškėja, kad iš penkių šimtų įrašytų vardų ir pavardžių, treniruotes realiai lanko trys šimtai vaikų“, - ankstesnės sistemos defektus pabrėžė T. Dunauskas.

„Savaitgalio kariai“

Traumos griauna, žlugdo ir stabdo profesionalių futbolininkų karjerą, tad į licenciją įtrauktas sveikatos draudimas jiems yra savaime suprantama būtinybė. Tačiau kiek saugios aplinkos sukūrimas svarbus futbolo mėgėjams, kurie žaidžia savo malonumui, nuolatos ieškodami „laisvų pinigų“ aikščių nuomai, aprangai, startiniams ir administravimo mokesčiams?

Net penkiose LFF struktūroje esančiose visiškai mėgėjiškose Lietuvos futbolo lygose (trečioji lyga ir keturi Sekmadienio futbolo lygos (SFL) divizionai) dalyvaujantys žaidėjai (kai kuriose komandose – daugiau negu 30 narių) turės prieš sezoną investuoti daugiau nei įprastai.

Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas teigia, jog futbolo mėgėjų investicija į sveikatos draudimą – neabejotinai reikalinga.

„Mėgėjiškame lygmenyje traumų pavojus nepalyginamai didesnis negu profesionaliajame sporte. Tai patvirtina statistika. Aš mėgėjus vadinu „savaitgalio kariais“, dažnai einančiais į visišką nežinią. Ypač traumos paplitusios mėgėjiškose kontaktinio sporto – krepšinio ar futbolo varžybose. Joms būtinas ypatingai geras fizinis pasirengimas, kurio mėgėjai neretai stokoja. Paradoksalu, bet, mano manymu, mėgėjams licencijų su sveikatos draudimu reikia labiau negu profesionalams. Tai yra sveikintinas dalykas, kaip ir siekis įvesti griežtą futbolininkų registraciją“, - savo nuomonę išsakė sporto medicinos autoritetas D. Barkauskas. Taip pat jis pasisakė už išskirtinį dėmesį jaunųjų futbolininkų sveikatai ir įspėjo jokiu būdu nelaikyti jų mažesne suaugusiųjų kopija.

„Vaikas yra nuolatos kintanti sistema. Po mėnesio jis jau visai kitas žmogus ir į tai privalu atsižvelgti skiriant individualius krūvius treniruotėse“, - dėstė pastabas šalies olimpiečių treneris.

Daliui Barkauskui antrino Lietuvos sporto medicinos centro (LSMC) vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas. Jo žodžiais, kuo mažesnis meistriškumas – tuo daugiau traumų, nes mėgėjų judesiai ne tokie koordinuoti kaip profesionalų, o fizinis pasirengimas smarkiai atsilieka.

„Žaidžiant futbolą, pavojingiausiais traumų taikiniais tampa galvos ir kojos. Itin nesisaugo 13 – 18-os metų amžiaus jaunuoliai, norintys išreikšti save aikštėje, nevengiantys tiesioginių kontaktų ir nenumatantys liūdnų pasekmių. Man atrodo, kad licencijas su sveikatos draudimu futbole ir ne tik jame reikėjo įvesti jau seniai“, - reziumavo patyręs sporto medikas.

Dar kategoriškesnė buvo Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) vyriausioji gydytoja Gražina Bosaitė, kuri futbolo aikštės dydžiui prilygino galimybes patirti traumą nenuspėjamose žaidybinėse situacijose.

„Didelė aikštė – didelis fizinis krūvis. Kuo mažesnio lygio sportininkas, tuo jis pažeidžiamesnis, nes natūraliai šlubuoja bendras jo fizinis pasirengimas. Nuo traumų net pats atsargiausias mėgėjiško sporto dalyvis nėra apsaugotas. O ką jau kalbėti apie vaikus, kurių organizmams kiekviena treniruotė ir kiekvienos rungtynės yra iššūkis. Manau, kad į LFF žaidėjų licencijas įtrauktas sveikatos draudimas yra geras žingsnis. Mokestis pakankamai nedidelis, o traumų atvejais numatytos priemonės – logiškos ir efektyvios“, - tvirtino olimpiečių gydytoja Gražina Bosaitė.

Naująjį futbolininkų licencijavimą teigiamai įvertino ir Lietuvos sporto universiteto (LSU) kancleris dr. Mindaugas Balčiūnas, tokį daug diskusijų sukėlusį sprendimą įvardinęs sveikintinu pavyzdžiu kitoms federacijoms ir akcentavęs tai, jog visi, kas sportuoja – profesionaliai ar mėgėjiškai, neišvengiamai atsiduria šalia traumos linijos.

„Drąsus ir progresyvus kolegų žingsnis, geras darbas šalies sporto ateičiai. Mėgėjai – mažiausiai apsaugoti, o traumos neaplenkia ir jų. Šiuolaikiniame sporte traumų tik daugėja. Krepšinyje kone masinis reiškinys – dantų nuskėlimai. Futbolo pasaulyje – sava traumų specifika, kuriai reikia atskirų saugiklių. Kiti pozityvūs naujosios schemos niuansai – žaidėjų registravimo bazės įsteigimas ir magnetinio rezonanso tyrimo dalinis kompensavimas įvykus traumai“, - konstatavo LSU kancleris, buvęs Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius ir FIBA Europos valdybos narys M. Balčiūnas.

Vieni draudžia, kiti tik svajoja

LFF vykdoma žaidėjų licencijavimo reforma neliko nepastebėta kitų Lietuvos sporto federacijų vadovų. Jiems ji kelia susidomėjimą ir smalsumą kaip daugiasluoksnis eksperimentas, kurio rezultatai gali perbraižyti šalies sporto profesionalų ir mėgėjų netolimos ateities perspektyvų ribas. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sporto direktorius Šarūnas Sakalauskas apie permainas oranžinio kamuolio mėgėjų lygose nesvarstė, tačiau pokyčius lietuviškame futbole sutiko palankiai.

„LKF narės – krepšinio profesionalų ir mėgėjų lygos veikia savarankiškai pagal jų pačių nustatytas taisykles. Žaidėjams pakanka įprastų „sveikatos vizų“ komandų teikiamose paraiškose. Esu įsitikinęs, kad lietuviško futbolo naujovė - licencijų išdavimas su sveikatos draudimu yra geras postūmis į priekį. Žaidėjai suregistruojami, jie gauna medicininį paketą, turi patikimą draudimo apsaugą, jų veikla prižiūrima ir reguliuojama“, - kalbėjo LKF meistriškumo komisijos pirmininkas Š. Sakalauskas.

Nacionalinės vaikų ledo ritulio lygos čempionate prieš dvejus metus pradėtas taikyti licencijavimo modelis, kai žaidėjui išduodamas leidimas veikia ir kaip draudimas nuo nelaimingų atsitikimų varžybų ir treniruočių metu. Tokios licencijos kaina vieneriems metams – 15 eurų.

„Ši sistema mums visiškai pasiteisino, vaikų varžybose pasitaikė nelaimingų atsitikimų, nukentėjusiems buvo kompensuota. Panašų modelį, jeigu jis komandoms bus patrauklus, siūlysime ir kitame Lietuvos vyrų ledo ritulio čempionate. LFF parengta sistema, aprėpianti ne tik futbolo profesionalus, bet ir mėgėjus, yra nebloga. Bet niekam nenoriu nieko piršti, galbūt mokestis kai kuriems pasirodys per didelis. Kita vertus, futbolas, kaip ir ledo ritulys – kupinas traumų rizikos. Daugelis tikriausiai nepagalvoja, kad gali susižeisti, o juk nėra apsidraudę. Bet kokiu atveju, sprendimus reikia priimti atsižvelgiant į poreikius ir galimybes“, - visus argumentus „už“ ir „prieš“ pasvėrė asociacijos „Lietuvos ledo ritulys“ generalinis sekretorius Vaidas Budrauskas.

Tuo tarpu vienas Lietuvos rankinio federacijos (LRF) vadovų Miglius Astrauskas apgailestavo, kad rankinis mūsų šalyje - pusiau profesionali sporto šaka, tad apie licencijas su sveikatos draudimu lieka tik pasvajoti.

„Galvojame kaip nenugrimzti į skolų liūną. Apsiribojame prizų įsteigimu veteranų varžybų nugalėtojų apdovanojimui. Jei futbole šis licencijavimo sumanymas pasiteisins, tai bus gera žinia visiems kitiems, nes mėgėjams traumų rizikos faktorius dar didesnis. Atradus subalansuotą santykį tarp draudimo mokesčio ir už jį suteikiamų garantijų, toks LFF ėjimas yra geras dalykas, juo per laiką turėtų pasekti ir kiti“, - dalinosi įžvalgomis LRF generalinis sekretorius.

Buvęs Lietuvos regbio rinktinės treneris, šio kieto džentelmenų sporto specialistas ir entuziastas Irmantas Kukulskis džiaugėsi tuo, jog federacija įstengia apdrausti nacionalinę regbio komandą.

„Mūsų aukščiausiojo diviziono klubai – mėgėjiški. Regbis Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo – grynai mėgėjų sportas. Užkrauti galą su galu vos suduriantiems mūsų klubams papildomą mokestinę naštą – neįmanoma misija, nes prie regbio gyvavimo prisidedame savo lėšomis. Bet žinoma, ateityje eisime žaidėjų sveikatos draudimo linkme. Naujosios futbolo žaidėjų licencijavimo tvarkos nelabai galiu komentuoti. 22 eurai per metus – prieinamas mokestis, jei jam tolygiai proporcingos draudimo išmokos. O toks licencijavimas-registravimas visame pasaulyje yra normali praktika“, - sakė Lietuvos regbio federacijos generalinis sekretorius.

Siūlo alternatyvas

Skirtingai nuo sporto medicinos specialistų ir sporto federacijų vadovų, vienos ryškiausių mėgėjų futbolo komandų, per trejus metus iš septintosios (SFL D divizionas) į ketvirtąją lygą (SFL A divizionas) pakilusio klubo „AFK“ vyriausiasis treneris Edvardas Čyvas optimizmu dėl licencijų su sveikatos draudimu įvedimo netryško.

„Galvoju, kad licencijos kaina – per didelė mėgėjiškiems klubams. Dvigubinasi kiekvieno žaidėjo išlaidos. Per sezoną kiekvienas mūsų komandos narys žaidimui bei treniruotėms vidutiniškai ir taip išleidžia 30–60 eurų. Vieni daugiau, kiti mažiau. Suregistruoti ir apdrausti žaidėjus nėra prasta iniciatyva, tačiau ką daryti su tais, kurie jau ir taip yra apdraudę savo sveikatą? Kodėl jie turėtų draustis dar kartą ir išlaidauti? Licencijavimą su draudimu nuo nelaimingų atsitikimų siūlyčiau taikyti tik A lygos ir Pirmos bei Antros lygų klubų žaidėjams, mėgėjams turėtų būti sudarytos sąlygos įsigyti paprastą licenciją, kurios kaina neviršytų penkių eurų. Varžybose mes dažniausiai susiduriame tik su mikrotraumomis, o daugelis ir taip esame apsidraudę savarankiškai“, - alternatyvias licencijavimo versijas siūlė „AFK“ komandos.

Užsienio pavyzdžiai

Pasidairykime po dvi futbolo šalis – kaip jose veikia asociacijų ar federacijų kontroliuojama organizuoto mėgėjų futbolo struktūra? Seniausia pasaulyje šio žaidimo institucija – Anglijos futbolo asociacija (FA) prieš kelerius metus sezone pristatė naujausią mėgėjiško futbolo žaidėjų sveikatos draudimo programą, pavadintą Nacionaline žaidėjų draudimo schema (NGIS).

Ji skirta futbolo piramidės pačios žemiausios grandies - grafysčių Šeštadienio ir Sekmadienio futbolo lygų žaidėjams, kuriems leidžiama pasirinkti pagrindinį draudimo paketą, komandai kainuojantį 22 svarus sterlingų per metus arba didįjį paketą, kuris klubui atsieina 82 svarus. Atitinkamos ir išmokos už patirtas traumas. Vidutiniškai tokias absoliučiai mėgėjiškas komandas sudaro 15 futbolininkų. Papildomos administravimo išlaidos iš kiekvieno jų kišenės per mėnesį ištaukia penkis svarus sterlingų.

Vokietijoje viskas daug paprasčiau. Įsitraukimas į šalies futbolo federacijos (DFB) valdomą organizuoto futbolo struktūrą vienam suaugusiam šeimos nariui kainuoja šešis eurus, o vaikui – tris eurus per mėnesį (72 ir 36 eurus per metus). Į šį mokestį įeina sveikatos draudimas, o tokia kaina ir gausus žaidžiančiųjų skaičius federacijai leidžia surinkti didelį biudžetą. Tad vokiečiai juokauja, kad į treniruotes tereikia atsinešti futbolo batelius - viskuo kitu pasirūpina klubai, kurių daugiau negu 25 tūkstančiai.