Savaitės interviu: traumas užnugaryje paliekantis G.Sirgėdas ruošiasi naujiems iššūkiams
Gratas Sirgėdas | Sauliaus Čirbos/LFF.lt nuotr.
Geriausias 2013 metų Lietuvos jaunasis futbolininkas Gratas Sirgėdas pastaraisiais metais dingo iš naujienų antraščių ir susidūrė su problemomis, kurios stabdė jo tobulėjimą ir šuolį aukščiau. Tačiau dabar jis ruošiasi sugrįžti į futbolo sceną ir yra optimistiškai nusiteikęs dėl savo ateities. Apie tai jis pasikalbėjo su Ivartis.net portalu.
Faktai:
• Pradėjo treniruotes ketverių.
• Futbolo paslapčių mokėsi NFA futbolo akademijoje.
• 2013 metų Europos U-19 čempionate buvo rezultatyviausias turnyro žaidėjas (3 įvarčiai).
• 2013 metų rugsėjį pirmą kartą apsivilko Lietuvos vyrų rinktinės marškinėlius, kai pasaulio čempionato atrankos rungtynėse išbėgo į aikštę prieš Lichtenšteiną.
• 2013-2015 metais priklausė „Stuttgart“ klubui, bet už antrąją komandą sužaidė tik 126 minutes.
• 2015-16 metų sezoną praleido trečiojo diviziono „Stutgarter Kickers“ klube, bet šioje lygoje pasirodė aikštėje tik kartą ir sužaidė vos 10 minučių. Atstovavo „Kickers II“ komandai penktajame divizione ir per šešias rungtynes pelnė du įvarčius.
• Nuo 2016 metų vasaros žaidžia penktosios Vokietijos lygos komandoje „Amberg“. Per 17 rungtynių spėjo įmušti devynis įvarčius.
• Dabartinis jo agentas – Ozanas Capanas.
NFA akademijos auklėtinis garsiai pareiškė apie save ne tik šaliai, bet ir Europai 2013 metų vasarą Lietuvoje vykusiame Europos U-19 čempionate. Nors lietuviai nebuvo tarp favoritų ir savo grupėje užėmė paskutinę vietą su nuliu taškų, tai buvo proga sužibėti ir pareikšti apie save talentingiems futbolininkams.
G.Sirgėdas buvo bene labiausiai išsiskyręs žaidėjas tą vasarą – jis pelnė tris iš keturių savo komandos įvarčių ir tai padarė per 141 sužaistą minutę. Panevėžiečiui atiteko čempionato „Auksinio batelio“ apdovanojimas. Puikiu kamuolio valdymu ir miklumu pasižymintis bei keliose pozicijose galintis žaisti talentas sulaukė skambučių iš įvairių Europos vietų ir tą pačią vasarą pakėlė sparnus į Vokietiją, kur pasirašė sutartį su „Stuttgart“ ekipa. Rugsėjį jis debiutavo Lietuvos rinktinėje ir toks įvykių posūkis buvo milžiniškas pasiekimas jaunam žaidėjui.
Laikotarpis svetimoje šalyje, kaip jis pats sako, buvo vienas sunkiausių G.Sirgėdo gyvenime. Štutgarte futbolininką kamavo traumos, o, jeigu taip nebuvo, ekipos trenerių štabas nepasitikėjo paaugliu. Per du sezonus jis spėjo pasirodyti aikštėje tik šešis kartus ir vos vienose jis startavo nuo rungtynių pradžių. 2015 metų vasarą jis nusprendė keisti darbovietę bei tobulėti „Stuttgarter Kickers“ ekipoje, tačiau ir čia jam vietą atrasti buvo sunku – trečiajame divizione jis sužaidė tik 10 minučių bei jam buvo leista pasireikšti tik antrojoje komandoje.
Lietuvos U-21 rinktinės narys šiais metais bando atsistoti ant kojų ir pasirinko tam penktosios Vokietijos lygos „Amberg“ klubą. Jaunimo rinktinėje visai neseniai jis parodė savo galimybes ir įsūdė puikų įvartį į Andoros rinktinės vartus. Dabar jo horizonte yra ambicingi tikslai.
Futbolo kelio pradžia
- Gimei Panevėžyje, mieste, kuris išaugino nė vieną puikų futbolininką. Kaip pamilai futbolą ir kas padarė didžiausią įtaką, jog pradėtum treniruotes?
- Į futbolo treniruotes atvedė tėtis, kai man buvo ketveri metai. Tada nebuvo tokios jaunos treniruočių grupės, todėl teko lankyti su trimis metais vyresniais berniukais. Buvau visada aktyvus, todėl šią sporto šaką pamilau gana greitai ir jau 17 metų treniruojuosi be sustojimo.
- Jaunas vaikas susiduria su daug iššūkių, kad taptų profesionalu. Kaip manai, kokie iššūkiai tau besivystant buvo svarbiausi ir kaip pavyko sunkumus apeiti?
- Konkurencija tarp vaikų yra didelis pliusas norint tobulėti, bet kartu tai buvo vienas iš iššūkių, kuriuos reikėjo, reikia ir reikės įveikti profesionalo karjeroje. Aplinkinių palaikymas, šeima ir artimieji visada padėjo su tuo susitvarkyti, o tuo pačiu mano charakteris, noras ir įdėtas darbas padėjo žengti į priekį.
- 2013 metai tau buvo kaip pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais – nuo EURO U-19 iki nacionalinės rinktinės debiuto. Europos čempionate buvai rezultatyviausias žaidėjas, sulaukei daug dėmesio ir tais pačiais metais išvykai į Štutgartą. Kas tą vasarą dėjosi tavo galvoje ir kaip pasirinkai išvykti į Vokietiją?
- Po Euro U-19 čempionato sekė sudėtingas ir daug streso kainavęs laikotarpis. Tuo metu telefono negalėjau paleisti net kelioms minutėms – įvairūs laiškai, žinutės ir skambučiai man nedavė ramybės. Sulaukiau pasiūlymų iš įvairių šalių. Problema buvo ta, kad iki registracijos naujam sezonui laiko buvo likę nedaug, todėl sprendimą reikėjo priimti greitai. Taip išėjo, jog vienas rungtynes stebėjo „Stuttgart“ skautas. Po kelių dienų jis pasiūlė atvykti ten pasitreniruoti ir po kelių treniruočių man buvo pasiūlyta sutartis, o kai kontraktą siūlo tokia komanda, atsisakyti būtų buvę neprotinga, nors širdis labiau norėjo keltis į Pietų Europą.
Taip pat įvairūs agentai rodė didelį dėmesį, bet problema su jais buvo ta, kad jie nori užsidirbti pinigų iš padaryto transfero. Ne paslaptis, jog jie moka labai „gražiai“ kalbėti su žaidėjais ir labai lengvai prišneka neteisybių bei apgauna mūsų jaunas galveles. Dėl to galų gale vėlgi priėmiau sprendimą paklausęs savo tėčio.
Sudėtingi metai Vokietijoje
- Ar atsukus laiką atgal, kažką keistum? Nesigaili savo pasirinkto sprendimo?
- Apie tai pagalvojus užplūsta dvejopi jausmai. Dabar jau suprantu savo padarytas klaidas ir atsukus laiką atgal tikrai būtų ką pakeisti. Bet turiu pasakyti, kad apsiprantant naujoje šalyje, pirmieji metai buvo sunkūs. Galima sakyti, praleidau gerą progą atstovauti tokiai garsiai komandai, bet čia yra labiau mano asmeninės problemomis ir su jomis būčiau susidūręs kitose šalyse. Todėl savo sprendimo nesigailiu, o esu labiau dėkingas už išmoktas pamokas, kuriomis pasinaudosiu ateityje.
- Vokietijoje teko išgyventi nemažai frustracijos. Ar būtent ten prasidėjo tavo traumų problemos, ar tave jos tiesiog persekiojo ankščiau?
- Deja, bet problemos su traumomis jau buvo prasidėjusios Lietuvoje. Taip yra, jog pėdos lūžiai, patirti 16 metų, atsiliepė mano dubens raumenims ir taip susidarė nemalonus uždegimas kaule. Taigi, tai buvo mano didžioji problema, kurią nešiojausi savyje daugiau nei dvejus metus, įskaitant ir U-19 čempionatą. Tad galima sakyti, kad problemos Štutgarte buvo ankstesnių traumų padariniai.
- Per du sezonus už „Stuttgart II“ komandą aikštėje pasirodei tik šešis kartus ir aikštėje praleidai tik 126 minutes. Kaip jauteisi per tą laikotarpį ir kaip psichologiškai sekėsi išgyventi trenerio nepasitikėjimą ir kamuojančias traumas?
- Jaučiausi nelaimingas. Tuo metu viskas atrodė blogai, bet taip jau būna, kai futbolininkas negali žaisti futbolo. Dėl šių neigiamų minčių, mane pradėjo persekioti viena po kitos problemos. 18-mečiui vaikinui atvykus į naują šalį visiškai vienam reikia būti psichologiškai ypač stipriu, kad tokie dalykai neatsitiktų. Tai buvo mano pagrindinė bėda.
- 2015 metais tapai „Kickers“ nariu, tačiau ten irgi nė viskas klostėsi taip, kaip norėjai. Kodėl viskas pasibaigė taip, kad didesnę laiko dalį žaidei tik už antrąją komandą ir galų gale palikai klubą šiais metais?
- Pirmąjį pusmetį klube buvau ir vėl traumuotas. Tuo metu treneris, kuris mane pasikvietė į komandą, buvo išmestas, o atėjus naujam specialistui, į mano pusę buvo retai žiūrima, tad šanso taip ir nesulaukiau.
Dabartinis etapas – su nauju agentu ir naujomis viltis
- Praeitą vasarą sutikai žaisti „Amberg“ komandoje, kuri rungtyniauja penktajame divizione. Tai kiek nustebino futbolo bendruomenę Lietuvoje, bet galbūt aplinkybes žino ne visi – kokius variantus turėjai ir kaip priėmei sprendimą persikelti ten?
- Tuo metu pagrindinė užduotis buvo pakeisti savo esamą agentą. Vasarą teko bendrauti ir susitikti Panevėžyje su Mindaugu (Markusu) Palioniu, kuris pasiūlė susisiekti su jo agentu ir bendradarbiauti su jo atstovaujama agentūra. Nors ir gavau pajegesnės lygos pasiūlymų, bet taip išėjo, jog „Amberg“ pasiūlė puikias sąlygas atsistoti ant kojų, o taip pat turiu galimybę gyventi arti Mindaugo šeimos, ką labai vertinu ir tai išties padeda psichologiškai.
- Kaip vertini savo situaciją traumų atžvilgiu ir kokie tavo planai artimiausiu metu?
- Vertinu situaciją teigiamai. Paskutinį mėnesį daug laiko praleidau reabilitacijos centre, kur dirba labai geri specialistai. Šiuo metu žinau savo silpnąsias vietas ir žinau tiksliai, kaip reikia treniruotis, kad tai ištaisyčiau. Todėl esu nusiteikęs labai pozityviai ir esu beveik tikras, kad žiemą persikelsiu į kitą komandą. Šiuo metu nedideliais, bet tvirtais žingsniais žygiuoju į priekį.
- Kalbant apie komandas, kokie būtų tavo prioritetai? Likti žaisti Vokietijoje? Ar sugrįžimas į Lietuvą būtų vienas iš variantų?
- Mano prioritetas kitą sezono dalį žaisti futbolo šalyje. Ar tai bus Vokietija, ar kita šalis, didelio skirtumo nėra, bet į Lietuvą sugrįžti kol kas planų neturiu.
- Ar nebus sudėtinga atkreipti aukštesnio lygio komandų dėmesį po to, kai traumos pastaraisiais metais neleido atskleisti savo pilno potencialo, o tavo vardas mažai figūravo oficialiose rungtynėse?
- Taip, bus nelengva. Todėl gali būti, kad ir kitą pusmetį nežaisiu pačioje aukščiausioje lygoje, tačiau esu pasiruošęs iššūkiams ir žinau, jog ankščiau ar vėliau iššaus ir mano laikas.
Lietuvos rinktinė paliko neišdildomus įspūdžius
- Lietuvos rinktinė taip pat yra svarbus akcentas tavo karjeroje. Debiutavai būdamas 18-os, bet paskutinį kartą rungtynes už komandą sužaidei praeitų metų vasarą prieš Maltą. Kokie tavo įspūdžiai iš to laikotarpio, kai tokio amžiaus dirbai rinktinės stovykloje? Su kuo teko „dalintis“ viešbučio kambariu, ar palaikai ryšius su žaidėjais dabar?
- Įspūdžiai, žinoma, puikūs. Tokio jauno amžiaus atstovauti nacionalinei rinktinei jausmas yra nuostabus, todėl yra išlikę daug teigiamų prisiminimų. Gyventi teko su jaunais žaidėjais t.y: Luku Artimavičiumi, Simonu Stankevičiumi, Donatu Kazlausku, su kuriais ir dabar tenka palaikyti ryšį.
- Edgaras Jankauskas neseniai vykusiame rinktinės rezultatų aptarime teigė, kad turi fantastiškas technikos savybes, kokias turi aukščiausio lygio žaidėjai, tačiau kitos savybės nėra tokios, jog galėtum varžytis su aukšto pajėgumo varžovais. Ką manai apie tokias trenerio mintis ir galbūt jau teko su juo kalbėtis?
- Ne, su treneriu nesu kalbėjęs. Sutinku su jo pasakytais žodžiais, kad trūkumų turiu. Bet šiuo metu dirbu, kad tuos trūkumus panaikinčiau. Jaučiu, kad esu gerame kelyje.
- Stebint dabartinę rinktinę, ar manai, kad grįžus į savas vėžes ir potencialiai sulaukus kvietimo, reikalavimai E.Jankausko komandoje bus didesni nei ankščiau?
- Žiūrint iš šalies, matosi, jog rinktinės žaidimas ir visa filosofija yra pasikeitę į gerąją pusę. Labai smagu dėl to, nes turime tikrai stiprių individualių žaidėjų, todėl manau, jog reikalavimai rinktinėje šiuo metu yra kaip niekad aukšti.
- Pastaruoju metu vėl žaidei U-21 rinktinėje ir įmušei puikų baudos smūgį prieš Andorą. Ar tai laikai savo gražiausiu karjeros įvarčiu?
- Ne, gražiausias pelnytas įvartis mano karjeroje buvo į Olandijos vartus (EURO U-19 čempionate).
- Kuo užsiimi laisvalaikiu, laisvu nuo futbolo metu?
- Kadangi mėgstu sveikai maitintis, tai nesu svečias virtuvėje. Taip pat leidžiu laiką su draugais, bet kartu mėgstu ir ramiai pailsėti po sunkių treniruočių, dažniausiai, su knyga ar filmu.
- Daug futbolininkų žaidžia kompiuterinius žaidimus. Ar turi tokį pomėgį, jeigu taip, ką žaidi?
- Su draugais kartais tenka sužaisti FIFA, bet vienas namuose – ne, tokio pomėgio neturiu.
- Žinoma, kad esi „Arsenal“ gerbėjas. Ar atrandi laiko pasižiūrėti futbolą, apsiriboji tik „Arsenal“ žiūrėjimu, ar domina ir tai kas vyksta kitur?
- Esant progai, stengiuosi nepraleisti „Arsenal“ rungtynių. Daugiausiai tenka žiūrėti Anglijos „Premier“ lyga, tačiau seku ir kitų šalių aukščiausių lygų čempionatus.
- Ar turi žaidėją, kuris tave žavėtų savo žaidimu ir mokaisi žaidimo elementų?
- Šiuo metu tai yra Philippe Coutinho. Jo demonstruojama forma bei žaidimo stilius imponuoja manajam.
