O.Verbickas – apie karjerą, svajonę ir užkulisius savaitės interviu (1)
Ovidijus Verbickas | Mindaugo Drąsučio / ivartis.net nuotr.
Klaipėdos „Atlanto“ saugui Ovidijui Verbickui šie metai – išskirtiniai. Pavasarį futbolininkas debiutavo Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje, o vasarą vedė savo išrinktąją Žanetą ir sukūrė šeimą.
Per savo karjerą ukmergiškis jau spėjo pasisemti patirties Rusijoje ir Ispanijoje. Jis buvo arti persikėlimo į Angliją, bet tam skersai kelio stojo buvęs klubas Sankt Peterburgo „Zenit“. Tąkart lietuvis rungtyniavo jo dublerių komandoje.
Su „Atlanto“ klubu dėl „SMScredit.lt A lygos“ apdovanojimų kovojantis 23-ejų metų O. Verbickas viliasi, kad vieną dieną jam pavyks praverti Vokietijos „Bundesliga“ čempionato duris.
Rinktinės narys apie savo karjerą ir jos užkulisius mintimis pasidalijo su futbolo portalu Ivartis.net.
Talentą pastebėjo „Zenit“ klubas
– Ovidijau, kas tave pastūmėjo pradėti žaisti futbolą?
– Tėvas. Pirmoje klasėje futbolo treneriai ėjo į mokyklas ir siūlė žaisti. Norėjau ir krepšinį lankyti, ir muzikuoti, bet nuėjau į pirmą futbolo treniruotę ir patiko. Iš pradžių žaidžiau su vyresniais. Po metų atsirado mano amžiaus grupė. Buvau jau paaugęs. Ukmergėje žaidžiau iki devynerių metų, o po to mane pastebėjo treneris iš Vilniaus. Pakvietė į turnyrą, sekėsi neblogai. Tada supratau, kad noriu žaisti futbolą ir siekti profesionalo karjeros.
– Kaip atsidūrei Rusijoje?
– Kai man buvo 16, su jaunimo rinktine dalyvavome Minske vykusiame turnyre. Jame mane pastebėjo „Zenit“ klubo skautai. Sulaukiau kvietimo sudalyvauti stovykloje. Ten gerai neatrodžiau, bet treneris pasakė, kad mano žaidimas jam patinka. Jis pasistengė, kad likčiau. Tada kas mėnesį vykau į Rusiją ir treniravausi. Mano progresas buvo stebimas iki 18 metų. Kai sulaukiau pilnametystės, gimtadienio proga gavau pusės metų sutartį. Po pusmečio buvau pakviestas į biurą ir sulaukiau naujos trejų metų sutarties. Suderinome sąlygas ir sutartį pasirašiau.
– Kas Rusijoje buvo sunkiausia?
– Kalbos barjeras. Suprasdavau, ką sakydavo. Bet sunku buvo kalbėti pačiam. Gyvenimas buvo panašus kaip ir Lietuvoje. Per pirmąjį pusmetį akademijoje gyvenau vien tik su rusais, todėl persilaužiau. Kadangi buvau legionierius, iš manęs reikalavo daugiau nei iš vietinių. Bet jokio spaudimo nebuvo.
– Ar „Zenit“ dublerių komanda sulaukdavo gausaus žiūrovų palaikymo?
– Daugiausiai buvo susirinkę tada, kai pagrindinė komanda sulaukė sankcijų ir turėjo žaisti rungtynes tuščiame stadione. Tada visi žiūrovai atvyko stebėti dublerių. Žaisti buvo smagu. Rungtynes stabiliai stebėdavo keletas tūkstančių.
– Kas Rusijoje labiausiai įsiminė?
– Buvo atvejis, kai iš pagrindinės komandos prie dublerių prisijungė keletas žaidėjų. Pradėjo nurodinėti, ką turime daryti. Aiškino, kad nesame žvaigždės. Tikrai buvo keista, nes su tuo susidūriau pirmą kartą.
– Po praleistų sezonų „Zenit“ klube persikėlei į „Atlantą“. Ar buvo kitų variantų?
– Sulaukiau skambučio iš agento ir sulaukiau kvietimo vykti į Angliją, sudalyvauti „Bournemouth“ klubo peržiūroje. Tuo metu jis žaidė „Championship“ lygoje. Sutikau ir išvykau, viskas buvo gerai. „Zenit“ komanda žadėjo, kad mane pusmečiui paskolins anglų klubui nemokamai. „Bournemouth“ su tuo sutiko. Bet kai „Zenit“ sužinojo, kad anglų ekipa manęs iš tikro nori, iš jos paprašė pinigų. Bornmuto komanda mokėti atsisakė ir pusmečiui grįžau į Rusiją. Tąkart antroji „Zenit“ ekipa jau žaidė antroje Rusijos futbolo lygoje. Kadangi joje legionieriai žaisti negalėjo, turėjau rungtyniauti su vaikais.
Prasiskynė kelią į rinktinę
– Kaip įvyko tavo persikėlimas į „Atlantą“?
– Paskambino Konstantinas Sarsanija ir pasiūlė sezonui grįžti į Lietuvą. Kadangi treneris jau buvo dirbęs „Zenit“ klube, su juo susitarė dėl mano išvykimo. Buvau išleistas nemokamai.
– Po sezono Lietuvoje išvykai į Ispaniją ir žaidei Marbeljos komandoje. Ar buvo sunku priprasti prie kitos futbolo kultūros?
– Ten žaidimas visiškai kitoks nei Rusijoje ir Lietuvoje. Žaidimas paremtas technika, o aš buvau pripratęs prie fizinio. Treneriai labai vertino patyrusius žaidėjus. Man buvo 22, todėl daug patirties neturėjau ir buvau nuvertintas. Ispanijoje mėnesį treniravausi individualiai. Po treniruočių bėgiodavau. Ispanai pradėjo keistai į mane žiūrėti, klausė, kam tai darau, nes nesu lengvaatletis. Jie fiziniam pasirengimui daug dėmesio neskiria. Turėjau galimybę likti Ispanijoje dar keletui metų, bet aš nesutikau.
– Ar nesigaili, kad nusprendei pusmetį praleisti Ispanijoje?
– Nesigailiu, nes tai buvo nauja patirtis. Buvo žiauriausia, kai sulaukdavau trenerio asistento pagyrų, o žaidimo minučių – ne. Jis pats nesuprato, kodėl pagrindinis treneris man neleido žaisti. Jei nepatekdavau į pagrindinę sudėtį, manęs išvis neregistruodavo rungtynėms.
– Šįmet debiutavai Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje. Ar kvietimas buvo netikėtas?
– Sunku buvo patikėti. Labai apsidžiaugiau. Po kvietimo pradėjau dar sunkiau dirbti, kad gerai pasiruoščiau. Draugiškose rungtynėse su rumunais į aikštę manęs neišleido, tikėjausi išbėgti nors keletui minučių. Po to laukė rungtynės su Rusija ir prieš jas man pasakė, kad žaisiu pagrindinėje sudėtyje. Iš karto pradėjo prakaituoti delnai. Jaudulio buvo, nes teko žaisti visiškai kitame lygyje. Prireikė 20 minučių, kol perpratau žaidimą. Jeigu tokios rungtynės būtų A lygoje, labai sparčiai tobulėtume.
– Kaip vertini trenerio Edgaro Jankausko darbą rinktinėje?
– Kaip treneris jis yra tikras profesionalas. Visus labai motyvuoja, moka nuteikti. Nėra tokio kreipimosi kaip „jūs“. Ateiname į treniruotes atsipalaidavę. Po rungtynių su škotais labai išgyvenome, bet ir šioje situacijoje treneris mus motyvavo. Jei prieš rungtynes būtų kas pasiūlę lygiąsias, būtume sutikę. O dabar liūdėjome, kad buvome taip arti pergalės prieš škotus. Tas pats buvo ir po rungtynių su slovėnais.
Svajonė – karjeros tęsinys Vokietijoje
– Kokie tavo karjeros tikslai? Kur norėtum pratęsti karjerą?
– Kaip ir kiekvienas lietuvis, noriu išvažiuoti į užsienį. Susidomėjimas manimi yra, bet konkrečių pasiūlymų dar nesulaukiau. Labai norėčiau žaisti Vokietijos „Bundes“ lygoje. Ten visada gera atmosfera, stadionai sausakimši, šalis gyvena futbolu.
– Pakalbėkime apie „Atlanto“ sezoną Lietuvos čempionate. Kodėl komanda sėkmingai žaidžia prieš šalies grandus, o barsto taškus rungtyniaudama prieš potencialiai mažesnio kalibro ekipas?
– Kai žaidi prieš potencialiai stipresnį varžovą, nusiteiki ir stengiesi. O prieš potencialiai silpnesnius kartais motyvacijos pritrūksta. Tam didelę įtaką turi psichologija. „Atlanto“ didžiausia problema yra progų realizavimas. Jeigu turėtume tokį puolėją kaip Andrejus Paniukovas, tikrai būtume toliau nuėję ir Europos lygoje. Turime tikslą Lietuvos čempionate nebūti žemiau nei praėjusiais metais. Kol kas esame ketvirti, bet dar liko ne vienerios rungtynės. Niekas neprarasta. Tikrai galime kabintis už trečios ar net antros vietos.
– Kaip vertini savo asmeninį pasirodymą šį sezoną?
– Man dažniausiai gerai klostosi sezono pabaiga. Visą sezoną žaidžiu atraminio saugo pozicijoje, tai viskas kaip ir neblogai. Jau pradėjau kitaip suprasti žaidimą. Yra tikslas po sezono išvykti į užsienį, bet žiemą tai padaryti sunku. Kituose čempionatuose sezonas jau bus įpusėjęs.
– Šį sezoną rimtų traumų išvengei. Ar rungtynėse būna epizodų, kai stengiesi išvengti kontakto dėl potencialios galimybės patirti traumą?
– Šį sezoną turėjau tik keletą sumušimų. Anksčiau buvo lūžęs raktikaulis, plyšę raiščiai. Kai sužinojau visas savo problemas, pradėjau jas spręsti ir didelių nusiskundimų neturiu. Aikštėje visada žaidžiu iki pabaigos ir negalvoju, patirsiu traumą ar ne. Man tėvas visada sakydavo: jeigu eini, eik į iki galo. Jeigu suabejosi, gausi traumą.
Vestuvės – kaip per sviestą
– Vasarą įvyko svarbus įvykis tavo gyvenime – vestuvės. Ar su žmona ilgai jas planavote?
– Suplanavome per tris mėnesius. Kiti planuoja metus ar ilgiau, o mums išėjo greičiau (šypsosi – red. past.). Žmona viską darė pati. Viskas pavyko taip, kaip norėjome. Netikėjau, kad viskas praeis taip lengvai. Mums reikėjo tik mėgautis.
– Galbūt dabar nuo širdies nusirito akmuo ir galėsi visą dėmesį skirti futbolui?
– Rungtynėse pašalinių minčių nėra. Mano galvoje sukasi tik sportas. (juokiasi – red. past.). Žmona atvirkščiai – ji dažniau nori pakalbėti apie šeimą. Tai išeina taip, jog aš jai kalbu apie sportą, o ji man – apie šeimą. Taip vienas kitą papildome. Žmona apie futbolą jau žino pakankamai. Žino ir nuošalės taisyklę. Net pasako, kuris futbolininkas aikštėje žaidžia gerai, o kuris – blogai.
– Su kuo geriausiai sutari „Atlante“?
– Gerus ryšius palaikau su visais. Anksčiau dažnai susitikdavau su Mindaugu Malinausku. Kartu vykdavome į treniruotes, o bendraudavome šeimomis. Anksčiau negerdavau kavos, bet kai nuėjome į kavinę, požiūris pasikeitė. Išgėriau vieną puodelį, antrą... Dabar geriu kiekvieną dieną (šypsosi – red. past.).
– Ar yra futbolininkas, kuris tave įkvepia?
– Turiu idealą – Zlataną Ibrahimovičių. Jis man patinka kaip žmogus. Seku jo veiklą socialiniuose tinkluose. Patiko jo citata: esu geriausias žaidėjas, nes Lionelis Messi ir Cristiano Ronaldo yra iš kitų planetų (juokiasi – red. past.). Jis visada randa ką pasakyti. Idealo pagal savo poziciją neturiu. Žaidžiu taip, kaip moku.
– Ką galėtum patarti jauniems futbolininkams, kurie taip pat siekia tapti profesionalais?
– Dabartinei jaunajai kartai trūksta užsispyrimo. Į „Atlantą“ ateina jaunų futbolininkų, kurie tikrai stengiasi. Bet jeigu treneris neduoda žaisti, rodo principus ir pradeda svarstyti, kam jiems futbolas reikalingas. Turėtų būti atvirkščiai. Tokiu atveju kaip tik turėtų atsirasti motyvacija bei noras dirbti dvigubai sunkiau. Norėčiau patarti jaunimui nepasiduoti, nes viską galima pasiekti tik per darbą.
Ovidijaus Verbicko karjeros stotelės:
2011–2014 m. Sankt Peterburgo „Zenit“ II
2014 m. Klaipėdos „Atlantas“
2015 m. „Marbella FC“
2015–2016 m. Klaipėdos „Atlantas“
