Jauniausias teisėjas iššūkius priima su malonumu savaitės interviu
Manfredas Lukjančukas | fkzalgiris.lt nuotr.
Futbole, kaip ir kitose sporto šakose, didžiausias dėmesys skiriamas sportininkams. Tačiau didžiausia atsakomybė tenka teisėjams, kurie priima sprendimus. Vienas jų – stipriausioje Lietuvos futbolo A lygoje dirbantis arbitras Manfredas Lukjančukas.
A lygoje M.Lukjančukas debiutavo būdamas 23-ejų metų. Per visą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją jaunesnio debiutanto dar nebuvo. Ekonomikos studijas Šiaulių universitete baigęs 24-erių metų šiaulietis teigė, kad jam teisėjo darbas – kaip hobis. Žinomo arbitro Jurijaus Lukjančuko sūnus šiuo metu siekia aukščiausios teisėjo kategorijos Lietuvoje.
– Kaip nusprendei pradėti teisėjo karjerą?
– Teisėjauti pastūmėjo tėtis. Jis teisėjavo aukščiausioje lygoje, o man tuo metu buvo 14. Pirmas rungtynes pamenu iki dabar. Kuomet žaidžiau futbolą, treniruotėje treneris priėjo prie manęs ir pasakė, kad vyksiu teisėjauti su tėčiu į trečios lygos rungtynes. Drebėjau, daug galvojau. Po treniruotės su teisėjais važiavau į Pakruojį. Aš buvau šoninis teisėjas. Taisykles žinojau, todėl tėtis paragino nebijoti ir drąsiai fiksuoti nuošales. Buvo lengviau dėl to, jog pats žaidžiau futbolą.
– Esi šiaulietis, bet gimei Vilniuje?
– Esu šiaulietis, bet prieš mamos gimdymą miesto ligoninėje siautė virusai. Tėvai nenorėjo rizikuoti ir išvažiavo į Vilnių. Gimdymo namai buvo ir tebėra prie Lietuvos futbolo federacijos stadiono. Prieš išvykstant teisėjauti į Vilnių mama visada primena, kad vykstu teisėjauti į gimtinę. Ji pasakojo, kad kai mane pagimdė, per langą stebėjo futbolą.
– Kaip pavyko tapti jauniausiu A lygos teisėju?
– Anksčiau Palangoje, prieš sezono pradžią, vykdavo futbolo turnyras. Į jį kviesdavo jaunus teisėjus ir juos išbandydavo. Turnyro metu inspektoriai vertindavo mūsų darbą. Tąkart buvau pagrindinis aikštės teisėjas. Darbą atlikau neblogai ir manyje įžvelgė potencialo. Po to pradėjau teisėjauti „Pirmoje“ lygoje (antroje pagal pajėgumą). Kitame sezone jau buvau arčiau pagrindinių šalies arbitrų. Prieš pat fizinio testo normatyvus man pasakė, jog jei kas neišlaikys, vyksiu į Turkiją ruoštis kartu su jais. Taip ir atsitiko.
Man paskyrė draugiškas rungtynes tarp Rusijos ir Serbijos komandų. Jos praėjo gerai. Taip pamažu ir atsirado proga debiutuoti A lygoje. Debiutas įvyko praeitais metais, o šiuo metu esu jau dirbęs apie 15-oje A lygos rungtynių.
– Kaip teisėjai ruošiasi rungtynėms?
– Pasiruošimas rungtynėms prasideda iškart, kuomet gauname paskyrimą, o joms kiekvienas teisėjas ruošiasi savaip. Į A lygos rungtynes atvykstame prieš dvi valandas. Apžiūrime stadioną, įvertiname dangos kokybę, susideriname aprangas, apsitariame.
– Kada jautiesi ramus, kad rungtynėse pasirodei gerai?
– Geriausios rungtynės, kai esi nepastebimas ir po jų paspaudžia ranką. Suklysti žmogiška. Šiurkščių klaidų daryti nenori niekas, bet jų pasitaiko. Gyvenimas ties tuo nesustoja. Anksčiau už šiurkščią klaidą teisėjus nušalindavo mėnesiui, o dabar arbitrams leidžia reabilituotis ir Damoklo kardu niekas galvos nenukerta.
– Ar rungtynėse dažnai tenka susidurti su žiūrovų ir futbolininkų keliama įtampa?
– Į tai jau nebekreipiu dėmesio. Galbūt esu užsiauginęs kiautą. Grasindavo, kad neišvažiuosiu iš stadiono. Yra pagrasinę, kad „pakas“. Bet tokių pasisakymų nesureikšminu. Šiems dalykams yra skiriamos sankcijos, todėl teisėjai negali reaguoti į juos. Be abejonės sunkiausia būna po blogų rungtynių, kai tikrai jauti, jog padarei šiurkščią klaidą. Prireikia savaitės psichologiniam atsistatymui.
– Ar gali arbitras teisėjauti nepasiruošęs fiziškai?
– Du kartus per metus yra fizinio pajėgumo testai. Jeigu žmogus turi antsvorio, bet normatyvus įvykdo, vadinasi, jis teisėjauti gali. Šoniniams teisėjams normatyvų laiko intervalai truputį ilgesni. Pats teisėjas vidutiniškai per rungtynes gali nubėgti 8–10 kilometrų. Be abejo, yra sunku, kai komandos žaidžia greitu tempu. Yra buvę pačiam, kad rungtynių pabaigoje skaudėjo blauzdas.
Neseniai A lygoje turėjau pakeisti rungtynių tęsti negalėjusį šoninį arbitrą. Teko prisiminti, kaip su vėliavėle dirbti.
– Kaip svarbu pagrindiniam teisėjui gerai komunikuoti su asistentais?
– Labai svarbu, nes mes kaip komanda. Turime būti ir esame kaip vienas kumštis. Dabar dirbame su racijomis, todėl priimti vienodus sprendimus yra lengviau. Kaip jau sakiau, prieš rungtynes pasikalbame ir viską susideriname. Rungtynėse nepokštaujame ir nekalbame, ką valgysime pietums. Ryšį palaikome tik dėl konkrečių epizodų aikštėje.
– Ar futbolui reikia naujų technologijų?
– Vartų linijos technologija yra labai didelė pagalba. Pagrindinėse užsienio lygose teisėjams nebereikia sukti galvos. Jie ant rankos turi daviklius, kurie fiksuoja, kada kamuolys kirto liniją. Tai labai palengvina situaciją, kai tikrai neaišku, kirto kamuolys liniją ar ne.
Šių metų rugsėjo 1 dieną italų ir prancūzų kontrolinėse rungtynėse buvo išbandyta vaizdo pakartojimo technologija. Galbūt kada nors bus įdiegta ir ji.
– Kas ir kaip vertina teisėjų darbą rungtynėse?
– Inspektoriai. Pagal Europos standartus yra reitingo dešimtbalė sistema. Kriterijų yra daug. Atsižvelgia į fizinį pasiruošimą, pražangų traktavimą, patį žaidimo suvokimą, parodytas ar neparodytas korteles ir t. t. Teisėjas, padaręs šiurkščią klaidą, turėjusią įtakos rungtynių baigčiai, daugiau 7,9 negaus. Reitingas skelbiamas sezono viduryje ir jo pabaigoje.
– Kaip teisėjams skiriamos kategorijos?
– Kategorija skiriama, kai surenkamas atitinkamas balų skaičius, o juos surinkti galima už rungtynes. Man jau nebedaug trūksta iki aukščiausios Lietuvoje – Nacionalinės kategorijos. Žemiausia yra Jaunių – žalia. Geltona – antra kategorija. Pats turiu Raudoną – pirmą kategoriją. Yra ir FIFA kategorijos. Ją turi dabartiniai Lietuvos teisėjai Gediminas Mažeika, Sergejus Slyva bei Donatas Rumšas.
– Kokie tavo tikslai?
– Prieš kiekvieną sezoną juos išsikeliu, bet kol kas didelių svajonių neturiu, tiesiog noriu judėti į priekį ir tobulėti. Gyvenu ant žemės. Į kiekvienas rungtynes einu kaip į paskutines. Kiekvienas nori tobulėti ir kada nors teisėjauti Europos lygio rungtynėse. Galbūt kažkada pavyks.
– Ko reikia, norint tapti teisėju?
– Žmogus gali būti ir nesusijęs su futbolu, bet jeigu jis gerai supranta taisykles, tai galbūt jam problemų nekils. Lengviau, kai pats esi žaidęs. Viskas prasideda nuo seminarų, jie vyksta visoje Lietuvoje
– Ar įmanoma pragyventi iš teisėjo atlyginimo?
– Egzistuoti galima. Sezonas trunka 9–10 mėnesių. Per likusius du vis tiek reikia kažką daryti, todėl teisėjavimas, visų pirma, turėtų būti kaip hobis, bet ne kaip pagrindinis darbas. Žinau, jog Portugalijoje yra penki arbitrai, kurie dirba tik teisėjais. Bet lyginti šią šalį su mūsų būtų naivu.
