Augantis talentas T.Sedekerskis: apie „Laboral Kutxa“ rūpestį, savanaudiškumo pamokas, įkyrų dėmesį ir NBA naujokų biržą

 Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

Lietuvoje dažnai yra nevengiama jauniems žaidėjams klijuoti perspektyviųjų etiketes. Tiesa, vieniems lūkesčius pateisinti pavyksta, o kiti perspektyvūs taip ir lieka iki karjeros pabaigos.

Dabartinių jaunuolių tarpe vienu talentingiausių yra laikomas Tadas Sedekerskis. 18-ąjį gimtadienį neseniai atšventęs lietuvis jau prieš kelerius metus susiejo ateitį su Vitorijos „Laboral Kutxa“ ekipa ir dabar įgūdžius tobulina antroje Ispanijos lygoje.

„Manau, kad dabar esu tinkamoje vietoje“, – tvirtina puolėjas, kol kas nekuriantis ateities planų ir į aukščiausią krepšinio lygį neskubantis įžengti.  

Hueskos „Penas“ komandoje jauniausiu esantis T.Sedekerskis per 15 minučių įmeta po 6,8 taško, atkovoja po 2,4 kamuolio ir surenka po 8,4 naudingumo balo.

– Neseniai patyrėte traumą ir mėnesį turėsite praleisti be krepšinio. Papasakokite, kas nutiko?

– Kai tik susitraumavau, buvo šiek tiek išgąsčio, nes pamaniau, kad trūko kryžminiai kelio raiščiai. Nerimo buvo visiems: ir man, ir Vitorijos komandai, ir mano dabartinei ekipai. Gerai, jog vėliau paaiškėjo, kad nieko labai rimto nenutiko ir nežaisiu tik mėnesį.

Kai apie traumą sužinojo „Laboral Kutxa“ ekipos vadovai, jie iškart man paskambino, pasakė dėtis daiktus bei atvykti į Vitoriją. Dėl to dabar čia ir esu bei būsiu visos reabilitacijos metu. Vis tiek šiame mieste yra geresni medikai, geresnė priežiūra. Džiaugiuosi, kad „Laboral Kutxa“ manimi taip rūpinasi ir manęs nepamiršta nei vadovai, nei komandos nariai.

Nors ir susitraumavau, pernelyg ilsėtis nežadu: būtinai sportuosiu ir stiprinsiu viršutinę kūno dalį. 

– Ko gero išgąstis buvo dėl to, kad anksčiau su potencialiai rimtomis traumomis neteko susidurti?

– Taip, nenoriu prisikalbėti, tačiau rimtų problemų dar nesu turėjęs. Būdavo čiurnos ir panašios traumos, bet nieko rimto.

– Vasarą buvo kalbėta, kad „Laboral Kutxa“ šį sezoną nori jus matyti pagrindinėje komandoje. Vis tik klubas vėliau apsigalvojo. Kaip manote, tai buvo teisingas sprendimas?

– Aš net nežinau, iš kur kilo tos kalbos, kad aš turiu keltis į pagrindinę komandą (Šypsosi). Vieni žurnalistai parašė, vėliau – kiti ir iš to viskas atsirado. Per daug nebuvo kalbama apie tokį variantą. Aš puikiai suprantu, kad esu labai jaunas – man dar tik 18 metų, dėl to žaidimas antroje lygoje dabar man naudingiausias.

Pavyzdžiui, po praėjusio sezono būčiau galėjęs likti ir trečiojoje, bet iš to būtų mažiau naudos. Galėčiau ten mesti po 30 taškų, tačiau taip netobulėčiau. Šiose pirmenybėse lygis yra visai kitoks ir šiame etape man tinka.

– Per rungtynes aikštėje praleidžiate ne tiek jau daug laiko. Ar nėra apmaudu, jog Lietuvoje esate liaupsinamas, o Ispanijoje turite taikytis su tuo, jog yra pranašesnių?

– Žinoma, kad norėčiau žaisti daugiau, bet džiaugiuosi dėl to, kad pastaruoju metu treneris man pasireikšti duodavo vis daugiau laiko. Suprantu, jog tik savo darbu ir pastangomis galiu įrodyti, kad esu vertas rungtyniauti ilgiau bei būti svarbesniu komandai.

– Ar „Laboral Kutxa“ vadovai jau turi kokią viziją, kada norėtų jus matyti pagrindinėje komandoje?

– Apie tai kol kas negalvoja nei jie, nei aš. Turi baigtis sezonas ir tada spręsime, kokia bus situacija ir ar esu tam pasiruošęs. Suprantu, kad Vitorijos komandos lygis yra labai aukštas, Ispanijoje ji yra tarp stipriausių, Eurolygoje – taip pat. Negaliu pasakyti, kada galėsiu rungtyniauti tokioje komandoje, stengiuosi į viską žiūrėti realiai, tiesiog dirbti ir nepamiršti, kokio amžiaus vis dar esu.

– Šarūnas Marčiulionis buvo pagyręs jus už gerus puolimo sugebėjimus, bet pažymėjo, kad turite labiau tobulinti gynybą. Sutinkate su tokiu pasakymu?

– Absoliučiai sutinku. Tikrai žinau, jog gynyboje yra kur dirbti ir tai niekada nebuvo pati stipriausia mano pusė. Manau, kad apskritai krepšinyje daug kam su gynyba viskas yra sudėtingiau. Visi nori pulti, pelnyti taškus, nes tokia ir yra krepšinio esmė. Žinoma, tų gynybos specialistų taip pat tikrai būna ne vienas. Dažno trenerio filosofija yra tokia, kad pirmiausiai – gynyba, po to – puolimas. Jei neapsiginsi – nieko nebus. Dėl to tam reikia skirti didelį dėmesį.

– Dalyvavote „Krepšinis be sienų“ stovykloje Toronte. Kokį įspūdį jums paliko ši stovykla?

– Tikrai labai gerą. Ten buvo tokie žmonės kaip Danilo Gallinari, Bismackas Biyombo, Yao Mingas, „Raptors“ vadovas Masai‘us Ujiri ir kiti. Taip pat dalyvavo daugelio NBA komandų atstovai, kurie sekė visų mūsų pasirodymus.

Tiesa, kažkokio išskirtinio dėmesio, manau, nei aš, nei kiti nesulaukė, nes visi tiesiog stebėjo, kaip mes atrodome. Asmeniškai taip pat nebendravau nė su vienu žinomesniu žaidėju.

Didelį įspūdį Toronte man paliko ir „Visų žvaigždžių“ savaitgalis. Pirmą kartą lankiausi tokiame įspūdingame renginyje ir nežinia, ar dar kada turėsiu tokią progą.

– Stovykloje dalyvavo ir Kauno „Žalgiriui“ priklausantis Isaiah Hartensteinas. Turbūt teko užmesti akį į jo pasirodymą arba pabendrauti?

– Bendrauti neteko, tiesiog pasisveikinome, nes stovyklose susitinkame nebe pirmą kartą. Juolab, kad jis laiką dažniau leido su vokiečiais, o aš – su Arnoldu Kulboka. Apie jį kažko daug pasakyti negaliu, nes atidžiai nestebėjau, o ir nesu specialistas.

– Galbūt tuomet buvo talentų, kurie jums paliko didžiulį įspūdį?

– Galiu pasakyti, kad grįžęs iš Toronto pats nemažai apie tai galvojau ir svarsčiau, ar buvo tokių žmonių. Tačiau keli konkretūs žaidėjai man tikrai neįstrigo, tokių nesutikau. Vis tik tai tikrai nereiškia, kad talentų trūko. Atvirkščiai – perspektyvių krepšininkų ten buvo labai daug, auga tikrai nemažai talentingų žaidėjų ir galbūt dėl to kažką išskirti yra sunku.

– Talentų stovyklose dalyvavęs esate ne vieną kartą. Koks yra skirtumas tarp pirmojo karto ir kitų?

– Pirmą sykį vykdamas į stovyklą nežinai, ko ten laukti. Vėliau jau pradedi jaustis drąsiau. Taip buvo ir man. Galiu pasakyti, kad pirmojoje stovykloje gavau labai gerą pamoką – ten visi atvyksta parodyti savęs. Ne žaisti komandiškai, o individualiai. Greitai supratau, jog jei sykį atliksi perdavimą kitam, kitąsyk kamuolio negausi. Dėl to nereikia žiūrėti kitų, o reikia stengtis kuo geriau parodyti save, kad atkreiptum kitų dėmesį.

– Į Ispanijos vyrų krepšinį patekote būdamas labai jaunas, o ir dabar esate jauniausias „Penas“ komandoje.  Ar teko susidurti su vyresnių žaidėjų kandesniais pasisakymais jūsų atžvilgiu?

– Visko visada būna, kartais ir apsipykti, tik ne visada reikia kreipti dėmesį. Kalbant apie santykius komandoje, vyresni ekipos draugai kartais pasako: darai kažką ne taip. Arba duoda patarimų. Aš suprantu, kad jie man viską sako norėdami ne blogo, o gero. Tokiu atveju turiu atsirinkti, į ką tikrai derėtų atkreipti dėmesį ir įsidėmėti, o ką galbūt kartais reikia praleisti pro ausis ir tiesiog palinksėti galva, kol kažkas man tai sako.

– Būnate tiek Vitorijoje, tiek Hueskoje. Kaip šiuose miestuose žmonės reaguoja į krepšininkus? Gal teko susidurti su didesniu merginų dėmesiu?

– Tiesą pasakius, Ispanijoje visi žmonės labai atkreipia dėmesį į krepšininkus – aukštus žmones. Tie, kurie domisi krepšiniu, būna prieina, pasisveikina, paklausia, kaip sekasi. Bet kartais būna, kad eini gatve ir jauti kaip į tave žiūri. Kartais net įkyriai. Net nežinau, kodėl taip yra, nes Lietuvoje su tokiais dalykais susidurti niekada neteko (Juokiasi). Dėl to gera čia grįžti ir būti ramiai, nes Lietuvoje į aukštus žmones niekas nekreipia didelio dėmesio.

– Neseniai sulaukėte 18-os. Kaip sutikote pilnametystę?

– Kiek prisimenu, būtent per gimtadienį vyko rungtynės, todėl net nebuvo kada galvoti apie šventes (Juokiasi). Toks jau krepšininkų gyvenimas, kad reikia laikytis rėžimo ir šiek tiek pamiršti šventimus sezono viduryje. Taip yra jau nebe pirmus metus – pripratau. Komandos draugai tiesiog paprastai pasveikino ir tiek, be jokių siurprizų.

– Kitąmet teoriškai jau galėsite išbandyti jėgas NBA naujokų biržoje. Turite minčių apie tai?

– Dar liko daug laiko, todėl apie tai negalvoju. Žinau, kad jau galėsiu dalyvauti. NBA turbūt yra visų žaidėjų svajonė, tik tam reikia gerai pasiruošti, pažaisti aukštesniame lygyje, nei žaidžiu dabar. Dar nežinau, ką veiksiu kitą sezoną, kur ir kaip rungtyniausiu, tad viskas priklausys nuo to, kaip man pavyks patobulėti.