Dėl svajonės atvažiavo iš tolimosios Afrikos savaitės interviu (3)

 Laimės kitose šalyse ieško ne tik emigruojantys lietuviai. Pusmetį Šiauliuose gyvenanti futbolininkė iš Namibijos Zenatha Coleman džiaugiasi ir didžiuojasi, kad gali savo šalies vardą garsinti Europoje.

Toli nuo gimtinės

Manote, kad Namibija ir Lietuva neturi panašumų? Klystate! Abi šalys šiemet švenčia 26-erius Nepriklausomybės metus. Lietuviai dėl laisvės kovojo su Sovietų Sąjunga, o Namibijos gyventojai aukojosi dėl šviesaus rytojaus kovoje su Pietų Afrikos Respublika.

Praėjusį sekmadienį 23-iąjį gimtadienį atšventusi Z. Coleman savo išvaizda primena Ispanijos „Barcelona“ komandos puolėją Neymarą. Ir tai neatsitiktinumas, nes brazilas yra namibijietės dievaitis.

„Man patinka jo žaidimo stilius, įgūdžiai, jo šukuosena. Grožiuosi juo“, – sakė futbolininkė.

Moteris vis labiau ilgisi gimtųjų namų, kuriuose už ją kumščius laiko 10 šeimos narių ir artimieji. Tačiau darbas ir geresnio gyvenimo siekis leidžia futbolininkei bent trumpam pamiršti, kad ją nuo tėvynės skiria daugiau nei 13 tūkstančių kilometrų.

Su tautiete Thomalina Adams žaisti į Šiaulių „Gintros“ komandą atvykusi puolėja miesto gerai nepažįsta ir labiausiai patinkančios vietos neturi, bet liko sužavėta vietos gyventojų nuoširdumu ir supratingumu.

Šį sezoną 47 įvarčius Lietuvos komandoje pelniusi Z. Coleman be šeimos pasiilgsta šilto oro, kuriuo mūsų šalis ją palepino tik vasarą. Dėl šios priežasties futbolininkė mėgsta leisti laiką prie televizoriaus ir gerti kavą.

Informacijos ieškojo internete

– Kada pradėjai žaisti futbolą?

– Futbolą pradėjau žaisti nuo šešerių. Visi mano šeimos nariai žaidė futbolą: senelis, mama, dėdė. Kartą sėdėdama gatvėje pamačiau žaidžiančius berniukus. Nuo tada ir nusprendžiau pradėti žaisti. Pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje žaidžiau su berniukais. Žaisti su jais sunku nebuvo, nes visi žinojo, kad esu iš futbolininkų šeimos. Mane visi maloniai priimdavo ir net kviesdavo. Mano senelis turi futbolo komandą, ji žaidžia pirmoje lygoje.

– Ar turėjai atsarginį variantą, jeigu nebūtų pavykę tapti futbolininke?

– Plano B neturėjau ir neturiu. Mano tikslas išlieka žaisti profesionalų futbolą ir tai daryti vis stipresnėse lygose.

– Ar sunku iš Namibijos prasiskinti kelią į Europą?

– Iš Namibijos išvykti rungtyniauti į užsienį yra labai sunku, nes neturime daug gerų futbolininkų. Pas mus futbolas dar tik auga. Žaisti užsienyje yra didelė privilegija ir garbė, nes atstovauji savo šaliai. Tai yra didelis pasiekimas ir aš tuo didžiuojuosi. Prieš tai žaidžiau Namibijos komandoje. Ji laimėjo šalies čempionatą du kartus iš eilės. Prieš persikeliant į „Gintrą“ buvau išrinkta geriausia pirmenybių žaidėja, todėl mane pastebėjo.

– Ar prieš išvykstant žinojai ką nors apie Lietuvą?

– Apie Lietuvą nežinojau absoliučiai nieko, nenumaniau, kur ji randasi. Net dabar draugai manęs klausia, kur ši šalis. Iš Namibijos atvykau kartu su komandos drauge. Ieškojome informacijos naršydamos „Google“. Žinojome tik tiek, kad šalis yra arti Rusijos. Būti taip toli nuo namų yra sunku.

Jokio rasizmo

– Ar tave tenkina gyvenimas Šiauliuose? Ar tenka susidurti su sunkumais?

– Siekiau žaisti profesionaliai, todėl čia esu laiminga. Kai atvykome balandį, buvo komunikacijos problemų. Bet nuo birželio viskas pasikeitė. Pradėjome vis dažniau bendrauti su komandos draugėmis. Treneris nekalba angliškai, bet yra vertėjai ir suprantu jo nurodymus. Dėl to problemų nėra. Jis tikrai geras treneris.

– Lietuvoje artėja šaltasis metų laikas. Kaip sekasi priprasti prie oro sąlygų?

– Šiuo metu Namibijoje yra apie 38 laipsnius karščio. Mums patinka šiluma, todėl Šiauliuose šaltoka. Tikimės kuo greičiau grįžti į Namibiją, kol Lietuvoje neužspaudė šaltis (juokiasi – red. past.). Manęs buvo paprašyta į Lietuvą sugrįžti kitąmet, todėl dar tikrai susimatysime.

– Ar Lietuvoje teko susidurti su rasizmu?

– Namibijoje diskutavome, kad Lietuvoje galime susidurti su diskriminacija. Bet atvykusi į Šiaulius su tuo dar nesusidūriau. Žmonės geri, draugiški, visada šypsosi, mums padeda. Dėl to nėra jokių problemų.

– Kokia Namibijos kultūra? Kokios tradicijos?

– Namibijoje yra daug kultūrų, aš esu kilusi iš Nama kultūros (ją sudaro apie 5 proc. šalies gyventojų). Mūsų tradicija yra šokiai. Visos kultūros susivienija kovo 20 dieną, kai šalyje yra švenčiama Nepriklausomybės diena. Visi susiburia ir švenčia.

Mūsų šalyje yra dykumų. Dažniausiai į Namibiją keliauja vokiečių turistai. Esame draugiška tauta, nėra jokių riaušių ar susirėmimų. Turime nacionalinį parką, žmonės gali pamatyti gyvūnus. Rekomenduoju pas mus atvykti!

Motyvuoja sūnus

– Kokia populiariausia sporto šaka Namibijoje?

– Šalis gyvena futbolu. Daugelis žmonių mėgsta stebėti rungtynes. 2014 metais mūsų šalyje buvo surengtas Afrikos moterų futbolo čempionatas. Stadione susirinkdavo 5–8 tūkstančiai žmonių. Buvo neįtikėtina atmosfera. Turime du didelius stadionus. Paprastai į klubų rungtynes ateina keli šimtai žiūrovų.

– Kokia esi futbolininkė?

– Esu sunkiai dirbantis žmogus, nemėgstu tinginiauti. Treniruotėse atiduodu 200 procentų jėgų. Niekada nepasiduodu, esu kovotoja. Įprastai žaidžiu atakuojančios saugės pozicijoje, bet „Gintroje“ tapau vidurio puolėja. Lietuvos čempionate turiu tikslą įmušti 50 įvarčių.

– Kas tave labiausiai motyvuoja?

– Turiu mažą sūnų, jam ketveri. Jis man visada sako: mama, tu privalai eiti žaisti, dėl manęs nesijaudink. Dėl jo čia ir stengiuosi. Be jo gyventi sunku, bet reikia prisitaikyti.

– Koks tavo didžiausias karjeros pasiekimas?

– 2014 metais buvau įtraukta į geriausių metų Afrikos klubų futbolininkių šešetuką. Apmaudu, kad nepatekau į trejetuką. Bet buvo ir kuo didžiuotis, nes buvau pirmoji Namibijos futbolininkė, sulaukusi tokio pripažinimo.

– Kokie tavo karjeros tikslai?

– Norėčiau su Namibijos rinktine prasibrauti į pasaulio čempionatą. Svajonė būtų žaisti olimpiadoje. Tikiuosi, kad po dar vieno sezono „Gintroje“ turėsiu galimybę išvykti žaisti į Angliją. Tai yra mano svajonė.