„Mes už... Lietuvą!“ filmo kūrimo metu netrūko kuriozų

Panevėžio krepšinio arenos apsaugos darbuotojai pamanė, kad nedidelė kamera – tai bomba, tad išmetė ją į šiukšlių dėžę, o filmuodami krepšininkų treniruotes ir bandydami suspėti paskui bėgančius žaidėjus kūrybinės grupės nariai vos nenukrito nuo dviračio. Tai tik dalis smagių nutikimų, kurie įvyko praėjusią vasarą filmuojant pirmąją juostą apie krepšinio rinktinės užkulisius „Mes už... Lietuvą!“ (rež. Andrius Lekavičius).

Filmo kūrėjai skaitytojams pateikia įdomių faktų ir smagių nutikimų apie didžiųjų Lietuvos miestų kino teatruose šiuo metu rodomos juostos kūrimą.

Broliai veidrodžių karalystėje

Filmuojant interviu su broliais Lavrinovičiais iš 15 veidrodžių buvo sudarytas apskritimas, kad fone matytųsi kuo daugiau brolių. Kiek jų tiksliai atsispindėjo veidrodžiuose, nepavyko suskaičiuoti net patiems filmo kūrėjams.

Kamera „bomba“?

Filmuojant kaip žiūrovai prieš rungtynes užpildo Panevėžio krepšinio areną, ant salės lubų buvo pritvirtinta nedidelė kamera. Tačiau nuo žiūrovų sukelto triukšmo atsiklijavo kamerą laikanti konstrukcija ir ji nukrito į tribūną. Kamerą aptikęs apsaugos darbuotojas išmetė ją į šiukšlių dėžę, nes pagalvojo, kad tai yra bomba. Bent jau tokią versiją jis pasakojo „Mes už... Lietuvą!“ kūrybinei grupei, kuri vėliau juokavo, kad kamera nuo šiol saugo namelį kokioje Panevėžio kolektyvinių sodų bendrijoje.

Filmavimas ant dviračio

Pirmosios treniruotės Druskininkuose metu kūrybinei grupei staiga kilo idėja judančia kamera nufilmuoti greta bėgančius krepšininkus. Buvo išsinuomotas pirmas pasitaikęs kurorto dviratis, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai netiko tokiam sumanymui įgyvendinti. Operatoriai nuo jo vos nenusirito, o bėgantys krepšininkai leipo juokais.

Tvirtas Aleksiuko kumštis.

Rinktinės krepšininkai po treniruotės ar varžybų atvažiavę į viešbutį ir išlipdami iš autobuso itin originaliai – sumušdami kumščiais – atsisveikina su masažuotoju Aleksejumi Peletskiu. Krepšininkai nuolat stengiasi išbandyti buvusio boksininko Aleksiuko kumščio tvirtumą, bet dažnai po to gailisi.

Kamera autobuse – kliūtis Kšištofui

Siekiant užfiksuoti, kokias vietas autobuse užima rinktinės vyrai, ant lubų taip pat buvo pritvirtina kamera. Filmo kūrybinė grupė juokavo, kad „jei kas užklius, tai tik Brolis“. Ir štai – paskutinis į autobusą lipęs Kšištofas Lavrinovičius vienintelis galva užkabino kamerą.

Krepšininkų dainos

Nusiteikdami varžyboms ar turėdami laisvo laiko minutę krepšininkai dažnai klausosi įvairios muzikos, bet filme labiausiai atsiskleidė dvi krepšininkų mėgstamiausios dainos. Mantas Kalnietis rūbinėje po pergalingų rungtynių moko daktarą Rimtautą Gudą Stasio Povilaičio dainos „Senelė“ žodžių. O važiuodama po paskutinių grupės varžybų visa komanda vieningai traukia Marijono Mikutavičiaus dainos „Aš myliu Lietuvą“ priedainį.

10 „Mes už... Lietuvą!“



Tiek kartų filme skamba šis krepšininkų malda tapęs šūkis. Kapitono Roberto Javtoko žodžiai: „Mes už...“, komandos pritariantys šūksniai „Lietuvą!“ – ir visi į kovą. Būtent šis ritualas prieš ir po kiekvienos treniruotės bei rungtynių įkvėpė dokumentinio filmo pavadinimą – „Mes už... Lietuvą!“.

M.Pociui – speciali peržiūra Ispanijoje

Kovas Ispanijoje su Madrido „Real“ klubu tęsiantis Martynas Pocius taip nekantravo pamatyti filmą, kad pats susisiekė su filmo kūrybine grupe. Jis tą patį vakarą, kaip ir rinktinės krepšininkai Lietuvoje, Madride peržiūrėjo filmo kūrėjų persiųstą juostos kopiją.

Daugiau nei 200 valandų

Tiek vaizdo medžiagos 6 skirtingomis kameromis nufilmuota per daugiau nei du mėnesius.