Aukštaūgių mikrodvikova: kaip J.Kazlausko mūrai krito brazilų baudos aikštelėje
Rungtynių akimirka | Fotodiena/Sportida nuotr.
Vienuolikta pergalė iš eilės. Lietuvos krepšinio rinktinė vargais ne galais įveikė brazilus 64:61 ir pratęsė pergalių seriją pasirengimo pasaulio čempionatui cikle. Tai buvo didžiausias iššūkis priekinei linijai kol kas, su kuriuo, nepaisant galutinio rezultato, Jono Kazlausko mūrai nesusitvarkė. Bet įgyta puiki vaizdinė medžiaga išvadoms.
Iki ketvirto kėlinio vidurio, kai Jonas Valančiūnas dukart iš eilės užklupo gynyboje užsnūdusį Andersoną Varejao, Lietuvos rinktinė brazilų baudos aikštelėje, galima sakyti, nesukūrė visiškai nieko. Neskaitant išprovokuotų pražangų ne metimo metu. Per pirmus du kėlinio – apskritai jokio pavojaus po krepšiu. JV iki pertraukos tebuvo sukrapštęs tašką, o žaidimas du prieš du turėjo vieną kryptį – atmesti kamuolį ties tritaškiu.
„Pirmoje dalyje pralaimėjome beveik visas mikrodvikovas. Manau, kad didžiausios mūsų problemos buvo psichologinės“, – po rungtynių sakė Jonas Kazlauskas. Išties: nuo pat pirmų minučių lietuviai atrodė taip, kaip paprastai atrodo žaisdami prieš amerikiečių žvaigždyną. Išsigandę.
Ne tik aukštaūgiai. Mindaugas Kuzminskas, bijodamas galimo bloko, pramesdavo iš po krepšio, gynėjai tuos blokus ir susirinkdavo. Nene buvo tiesiog įspūdingas: mėtė iš toli ar vidutinio nuotolio, jėga nesunkiai prasilauždavo po krepšiu, o gynyboje buvo tikrų tikriausia uola. Jis kiekviename epizode žaidė kaip tikra NBA žvaigždė, atvykusi pamokyti europiečių.
Sunku prisiminti, kada Lietuvos rinktinė tokia tragiškai neefektyvi buvo varžovų baudos aikštelėje. Ypač per pirmuosius du kėlinius. Visi mėginimai žlugdavo.
Broliai ir Donatas Motiejūnas bandė laimę baudos aikštelės prieigose elegantiškais, bet neužtikrintais puskabliais ar metimais atsilošus. Valančiūnas viską bandė spręsti jėga, bet net Rafaelis Hettsheimeris susitvarkė su juo vienas prieš vieną. Pauliaus Jankūno įprotis išstumdyti varžovus taip pat naudos nedavė – jis netgi sužingsniavo tai darydamas!
Valančiūnas jau nebėra tas jaunas žaidėjas, ant kurio negali pykti, jei kartais žaidžia „be galvos“. JV jau yra to amžiaus ir patirties, kai turi įrodinėti, kad jo krepšinio IQ yra labiau lietuviškas, nei amerikietiškas. Turi pradėti žaisti galva, jei tokią turi. Tokią menkavertę priekinę liniją, kaip slovėnų, gali traiškyti jėga, bet tai neišdegs žaidžiant su brazilais.
Kai atrodė, kad skylių po krepšių nerandantys Kazlausko aukštaūgiai mes kitą savo kozirį – tritaškius metimus (pataikyti gali visi, išskyrus Valančiūną), savo žodį tarė Hettsheimeris, pataikęs tris iš eilės, taip lietuvių snaiperiams tėkšdamas it skuduru per veidą. Iš viso šis 207 cm ūgio puolėjas pataikė 4 iš 7 tolimų metimų. Daugiau nei Broliai, D-Mo ir Jankūnas kartu sudėjus.
Nene, kaip jau minėjau, buvo tiesiog nuostabus. Tiago Splitteris žaidė sau įprastą krepšinį: aktyvus puolime, bet sparčiai rinkosi pražangas gynyboje – jam tai būdinga. Su juo viskas aišku – gali tapti kiekvienų rungtynių MVP, jei tik neprisirinks pražangų ir pats pataikys baudos metimus bent 60 procentų. 11 taškų ir 6 atkovoti kamuoliai per 18 minučių liudija, kad lietuviai su juo nesusitvarkė.
Ir vis dėlto – brazilai pralaimėjo. Kodėl? Jų nelaimei, jie neturi tolygios sudėties. Kitos grandys gerokai silpnesnės nei priekinė linija, ir tai trukdo žaisti įvairiapusišką krepšinį. Be to, stipriausias jų žaidėjas perimetre – Leandro Barbosa – sužaidė toli graži ne pačias geriausias rungtynes.
Arba tiesiog Kazlauskas eilinį kartą pademonstravo savo genialumą, prisitaikydamas prie situacijos aikštelėje ir vistiek rasdamas išeitis, reikalingas pergalei pasiekti.
Lietuvos ir Brazilijos aukštaūgių statistikos palyginimas:
|
|
|
|
|
|
|
| |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
