Į statų kalną Lietuvos krepšinio rinktinei teks kopti du kartus

Evaldo Kandratavičiaus laukia neįprasti iššūkiai. Lietuvos krepšinio rinktinės fizinio rengimo treneriui šią vasarą reikia sugalvoti, kaip įkrauti krepšininkų baterijas ne vienam, o dviem svarbiems turnyrams.

Kitos savaitės viduryje geriausi šalies krepšininkai suvažiuos į Druskininkus.

Atrodo, viskas kaip visada. Tie patys treneriai, tas pats viešbutis, stadionas, treniruoklių ir krepšinio salės. Bet krepšinio vasara bus neįprasta ir, tikėkimės, ilga.

Kęstučio Kemzūros vyrams šiemet reikia pasirengti ne vienam, o dviem čempionatams.

Komandos tikslas - olimpiniame atrankos turnyre Venesueloje laimėti vieną iš trijų kelialapių ir su juo važiuoti kautis į olimpines žaidynes Londone.

Paskirstyti krūvius, kad visaverčių atostogų neturėję žaidėjai būtų pasirengę atlaikyti ilgą vasarą, - svarbiausias E. Kandratavičiaus uždavinys.

37 metų fizinio rengimo treneris rengė komandą 2010-ųjų pasaulio čempionatui Turkijoje ir 2011-ųjų Europos pirmenybėms, bet ši vasara jam gali tapti paskutinė su nacionaline krepšinio komanda.

Prieš atsisveikindamas su rinktine E. Kandratavičius turi svajonę, kurios prieš keliolika metų nepavyko pasiekti pačiam būnant vienu greičiausių šalies sprinterių, – dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Iš Maskvos CSKA klubo sugrįžęs treneris teigė esąs pasirengęs paskutiniam savo iššūkiui su rinktine.

– Ši vasara krepšininkams bus ypatinga. Daugumai atostogos baigsis vos prasidėjusios, kai kurie dar žaidžia. Kokios įtakos tai turės pasirengimo planui? – „Lietuvos rytas” paklausė E. Kandratavičiaus.

– Žaidėjai atvyks į Druskininkus mažiau pailsėję, bet nepraradę fizinės formos.

Atsižvelgdami į tai pakeisime fizinius krūvius, parinksime kitus pratimus. Nebereikės iš pagrindų ugdyti ištvermės, kaip būdavo anksčiau.

Dirbsime kitu lygmeniu. Pavyzdžiui, pernai lauke krepšininkai turėjo 7–8 treniruotes, o šįmet tokių pratybų bus perpus mažiau. Mums reikės daugiau treniruočių krepšinio aikštėje.

– Keli žaidėjai sezoną baigė anksčiau. Pavyzdžiui, Linas Kleiza asmeniškai treniravosi su lengvaatlečiais. Ar tai jūsų rekomenduoti namų darbai?

– Namų darbų nebuvau uždavęs, bet jei krepšininkai atvyks jau padirbėję asmeniškai, tai bus tik pliusas.

L. Kleiza po sunkios kelio traumos gavo didelį krūvį NBA, jis nori papildomai sustiprinti koją. Tai labai gerai.

– Sunku bus įtraukti į pasirengimo procesą tuos žaidėjus, kurie dar tęsia sezoną klubuose ir prie rinktinės prisidės vėliau, nepailsėję: Šarūną Jasikevičių, Rimantą Kaukėną, Joną Mačiulį, Martyną Pocių?

– Reaguosime į kiekvieną individualiai. Kai po sezono žaidėjai atskris į Lietuvą, pirmiausia reikės įvertinti jų sveikatos būklę. Svarbu, kad nebūtų jokių mikrotraumų.

Atsižvelgsime į nuovargio lygį. Jei kuris nors finaluose žais po daug minučių, suteiksime šiek tiek poilsio.

Tai nereiškia, kad sportininkai gulės lovose. Tai atsigavimo nepagreitintų. Bet parengsime planą, kad jie greičiau atsigautų. Kiek vėliau prie rinktinės prisidės ir Robertas Javtokas.

Praėjusiais metais stovykloje jis turėjo daug bėdų dėl čiurnos, alkūnių, be to, praėjęs sezonas nebuvo lengvas. Tačiau Robertas yra profesionalus, stiprus ir valingas žaidėjas. Papildomas poilsis jam tikrai nepakenks.

– Ar ilgas skrydis persikeliant iš Lietuvos į Hjustoną, o iš ten – į Karakasą nesujauks pasirengimo ritmo?

– Iš to darome didesnę problemą, nei ji yra. Tai tik paprasta aplinkybė, kurią įveiksime. Jei suksime galvą ir apie tai daug galvosime, patys sau pakenksime.

Esame viską apskaičiavę - nuskridę į JAV turėsime pakankamai laiko aklimatizuotis, o iš Hjustono skrydis į Venesuelą nebus ilgas.

– Jei olimpiniame atrankos turnyre Lietuvos rinktinė iškovos teisę žaisti Londone, per vasarą krepšininkams dukart reikės pasiekti sportinės formos piką. Ar tai reiškia, kad varžovai, kurie rengsis tik olimpiadai, Londone turės pranašumą?

– Dabar visas pasirengimas yra orientuotas į turnyrą Venesueloje. Ten turime būti optimalios sportinės formos. Jeigu viskas praeis sėkmingai, grįžę į Lietuvą tęsime pasirengimą olimpiadai. Turiu numatęs ir antrąjį planą, bet nieko įspūdingo nekursime.

Žinome, kad vėl teks iškęsti aklimatizaciją, juolab kad ilgas grįžimas į Rytus visuomet būna šiek tiek sunkesnis nei kelionė į Vakarus.

Grįžę sieksime dar šiek tiek pagerinti sportinę formą ir patobulinti taktinius dalykus. Esame viską apgalvoję ir dėl to nėra baisu.

Bet kuriuo atveju pasirengti olimpiniam atrankos turnyrui turime tik keturias savaites. Pasiekti idealią formą per tiek laiko nėra įmanoma.

Kiti sportininkai - lengvaatlečiai, boksininkai ar imtynininkai olimpiadai rengiasi visus metus ar net ilgiau.

Mes turėsime tik 4 savaites - per jas negalime iki aukščiausio lygio patobulinti visų fizinių savybių. O jų daug - jėga, greitis, ištvermė.

Nepasieksime rekordų, bet padarysime taip, kad žaidėjai jaustųsi labai gerai ir būtų stabilios sportinės formos.

Manau, kad mūsų pasirinktas planas nebus prastesnis už tų komandų, kurios rengsis vien Londono olimpiadai. Reikia stengtis iš situacijos išspausti geriausia. Tai ir yra didžiausias menas.

– Praėjusias dvi vasaras kiek anksčiau palikdavote rinktinę, nes iškeliaudavote į Maskvos CSKA treniruočių stovyklą. Ar šią vasarą su Lietuvos krepšininkais būsite iki pabaigos?

– Kol kas mano situacija dėl klubo nėra visiškai aiški. Kontraktas baigėsi, bet yra galimybė jį pratęsti. Nežinau, ar tikrai liksiu Maskvoje. Dabar planuoju dalyvauti visose rinktinės stovyklose.

Iškovojus olimpinį kelialapį tikrai nenorėčiau palikti komandos. Kaip kiekvienas sportininkas svajoja apie olimpiadą, taip ir treneris ten nori būti.

Kai pats sportavau, būdamas lengvaatletis galimybės startuoti olimpiadoje neturėjau.

Norėčiau nuvažiuoti į žaidynes ir pajusti olimpinę dvasią. Tai ž mano svajonė.

– Ar tiesa, kad jums tikriausiai tai bus paskutinė vasara su rinktine?

– Posakis „parduotos vasaros” nėra mitas. Vasarą žmogus įprastai tikisi daugiau poilsio ir daugiau laiko skirti šeimai. Aš jos nematau skraidydamas su klubu.

Šiuo atveju neskiriu dėmesio šeimai tiek, kiek norėčiau.

Kartais pagalvoju, kad perėjęs visą turnyrų etapą – pasaulio čempionatą, Europos pirmenybes ir galbūt olimpiadą – turėčiau užleisti kelią kitiems. Neketinu laikytis šios vietos iki gyvenimo pabaigos.

Tai nėra šimtaprocentis apsisprendimas, bet kartais apie tai pagalvoju. Ypač kai būnu pavargęs, ilgai nematęs šeimos.

Bet vėl pradėjus dirbti emocijos įtraukia. Jaučiu Lietuvos žmonių siunčiamą energiją komandai. Tada vėl galvoju kitaip. Tie jausmai vis keičia vienas kitą.