Geriausias NKL treneris R.Stankevičius: buvome vieningi, ypatingai tais momentais, kai rungtyniaudavome šešiese–septyniese

Geriausiu 2013–2014 metų NKL sezono treneriu kolegų išrinktas Robertas Stankevičius apdovanojimą atsiėmė iš savo komandos krepšininko Žilvino Petraičio rankų.

Ketvirtoje vietoje likusio Joniškio „Delikateso“ vairininkas Palangos arenoje apdovanojimų ceremonijos nesulaukė. „Visi džiaugėsi, o mums buvo liūdna,“– prisimena R.Stankevičius.

Tačiau dabar geriausio šio sezono NKL trenerio nuotaikos geresnės. Pasibaigusį čempionatą jis vertina beveik puikiai, o finalo ketvertą – kaip neįkainojamą patirtį tiek sau, tiek komandos žaidėjams.

– Robertai, geriausio 2013–2014 metų reguliaraus sezono NKL trenerio apdovanojimą atsiėmėte ne Palangoje, kur buvo apdovanoti čempionato geriausieji…

– Pasibaigus finalo rungtynėms išvažiavau namo. Nuotaikos po turnyro buvo slogios. Kaip ir visos komandos, tikėjomės laimėti medalius, bet nepavyko. Matyt, buvo sunku stebėti apdovanojimų ceremoniją – visi džiaugėsi, o mes buvome nuliūdę. Bet toks tas sportas, kažkas laimi, kažkas pralaimi. Išvada viena – kažką darėme ne taip.

Praėjus porai savaičių supranti, kad tai nauja patirtis, su kuria ūgtelėjome visi. Man, kaip treneriui, tai pirmasis finalo ketvertas, todėl džiaugiuosi, kad pavyko jame dalyvauti.

– Kokios mintys užplūdo, kai sužinojote, kad kolegos jus pripažino geriausiu sezono treneriu?

– Pirma mintis buvo, kad kolegos pervertino mane. Nusivylimo būsenoje, tikriausiai, tai natūralus jausmas. Žinoma, tai yra puikus įvertinimas, kuris motyvuoja žengti pirmyn. Manau, kiekvienam treneriui būna momentų, kai susimąstai ar sprendimai yra teisingi, ar žaidėjai tiki tavimi. Ir tik rezultatas pateisina tavo sumanymus.

Sezono rezultatas parodė, kad buvome įdomūs, vieningi, ypatingai tais momentais, kai rungtyniaudavome šešiese, septyniese ir laimėdavome rungtynes dideliais skirtumais. Ačiū kolegoms už įvertinimą.

– Kuo jums ir jūsų komandai šis sezonas buvo ypatingas?

– Šis sezonas buvo ypatingas tuo, kad komandai pavyko po dešimties metų pertraukos pasiekti finalo ketvertą, demonstruoti gerą krepšinį. Klubui šiemet sukanka dvidešimt metų ir lygiai prieš dešimt metų Joniškio komanda laimėjo LKAL aukso medalius. Fanai buvo pasiilgę pergalių, kiekvienose rungtynėse jų susirinkdavo vis didesnis būrys. Didelį palaikymą turėjome ir Palangoje, ačiū jiems. Manau, mūsų komandai tai buvo geras sezonas, o iki puikaus pritrūko bent vienos pergalės.

– Visą sezoną rėmėtės 6–8 krepšininkais. Kaip pavyko nuovargį suderinti su pergalėmis?

– Kelis paskutinius sezonus komandoje turime aštuonis pajėgesnius žaidėjus. Tai mums nėra naujieną, tokią sudėtį lemia finansinės klubo galimybės. Žinojome, kad sezono metu teks rungtyniauti su mažesne žaidėjų rotacija, be to, sunku išvengti traumų, tad buvome tam pasiruošę. Situacijos žinojimas ir buvo tas kertinis akmuo, kai net žaisdami šešiese išlaikydavome rungtynių ritmą.

Pergalės – geriausia atsistatymo priemonė, kartu su jomis įsibėgėjome, rungtynėse jausdavome vis didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir nuovargis nebevaidindavo pagrindinio vaidmens.

– Kokia jūsų krepšinio filosofija? Kuo pirmiausiai mokote savo komandos žaidėjus ir ko iš jų reikalaujate?

– Esu reiklus, todėl iš savo žaidėjų reikalauju maksimumo. Treniruotėse akcentuoju intensyvumą ir susitarimų laikymąsi, rungtynėse – dėmesio koncentraciją.

Mano filosofija prasideda nuo gynybos, būtent jai skiriame pagrindinį dėmesį. Kadangi 2013–2014 metų sezonui pavyko išsaugoti komandos branduolį, buvo paprasčiau dėlioti gynybos variantus.

– Finalo ketverte likote paskutiniai. Šito, tikriausiai, nesitikėjote nei jūs, nei komandos vadovai, nei žaidėjai. Kas nutiko?

– Finaliniame ketverte turėjom žaidėjų sveikatos problemų, kurios neįdomios nei žiūrovams, nei vadovams. Bet jos mus išmušė iš ritmo. Nesugebėjom persiorientuoti, rasti teisingų sprendimų, surasti žaidėją, kuris galėtų patempti komandą. Sezono metu mes buvome stiprūs, kai žaisdavo visa komanda. Finalo ketverte tokio žaidimo, kokį žaidėme sezono metu, pademonstruoti nepavyko, todėl ir turime tokį rezultatą.

– Esate dar jaunas treneris. Kokių turite tikslų, planų, svajonių?

– Jei kalbėti apie konkrečius tikslus – smagu būtų laimėti NKL čempionatą. Bet esu dar pionierius, trenerio darbą dirbu trečius metus, todėl turiu mokytis ir dar kartą mokytis. Tikslas vienas – pasiekti kuo aukštesnių rezultatų.

– Prieš tapdamas treneriu pats profesionaliai žaidėte krepšinį. Kurioje rolėje – žaidėjo ar trenerio – darbas įdomesnis?

– Sunku lyginti trenerio ir žaidėjo pozicijas. Būdamas žaidėju vykdai trenerio nurodymus, visą fizinę energiją palieki aikštelėje, emociškai yra lengviau. Po pralaimėjimų irgi ramiau miegi, nes be tavęs yra dar 11 žaidėjų ir treneris, atsakomybė tarsi išsidalina visiems.

Trenerio darbe atsakomybė kitokia. Jos su niekuo nepasidalinsi, fiziškai neišsiliesi, tik emociškai. Būna ir bemiegių naktų, ir rimtesnių galvos palaužymų. Yra posakis, kad laimi komanda, pralaimi treneris. Tai viską pasako. Tačiau visą gyvenimą žaidžiau krepšinį, pats pasirinkau šią veiklos kryptį ir savo pasirinkimu džiaugiuosi.