Futbolininkas T Dapkus - apie laiką Čekijoje ir Vokietijoje bei sprendimą prisijungti prie „Ekrano"

Nors saugui Tomui Dapkui 22-eji, jo karjeroje netrūksta įdomių ir netikėtų posūkių. Futbolininkas pastaruosius kelerius metus praleido užsienyje. Pirmoji stotelė - Čekijoje, Ostravos „Banik“ klubas, o pernai futbolininkas rungtyniavo Vokietijoje, antros Bundeslygos klubo Drezdeno „Dinamo“ jaunimo komandoje. Iš čia žaidėjas persikėlė į Panevėžio „Ekraną“.

Ekranietis A lygoje jau sužaidė 8-erias rungtynes, įmušė du įvarčius bei atliko vieną rezultatyvų perdavimą.

Įspūdingos pergalės su čekų klubu

- Tomai, visų pirma, papasakok, kaip 2010-aisiais atsidūrei Čekijoje?

- Į Čekiją patekau iš Nacionalinės futbolo akademijos Kaune, tuo metu man buvo gal 17 metų. Gavau pasiūlymą atvykti į peržiūrą Ostravos „Banik“ klube. Jame praleidau trejus metus. Iš jaunimo komandos patekau į dublerių ekipą, o vėliau ir į pagrindinę komandą. Deja, joje debiutuoti šansų neturėjau. Buvau vienintelis 1992 m. gimimo, kuris iš jaunimo ekipos prasibrovė iki pagrindinės komandos. Tuo metu, kai atvykau į šį Čekijos klubą, ekipa buvo viena pirmenybių flagmanė. Tačiau vėliau komandos rezultatai suprastėjo.

- Matyt, per trejus metus išmokai neblogai čekiškai?

- Nekalbu laisvai, tačiau susišnekėti galiu. Kalba panaši į lenkų ir rusų.

- Kaip vertini šį periodą Čekijoje?

- Ostravos klubas eilę metų pasižymėjo stipria jaunimo akademija. Daug dėmesio skyrė vaikų, jaunių ugdymui. Vienas garsiausių pastarųjų laikų Čekijos žaidėjų – Milanas Barošas baigė Ostravos „Banik“ jaunimo akademiją ir savo karjerą pradėjo šiame klube. Yra ir daugiau auklėtinių, kurie šiuo metu rungtyniauja geriausių lygų klubuose.

- Kaip atsidūrei Ostravos klube?

- Pasiūlė agentas jėgas išbandyti peržiūroje. Po savaitės treniruočių likau Čekijoje. Džiaugiuosi, kad pavyko išvykti į šį klubą. Su jaunimo komanda neretai keliaudavome į įvairius jaunimo turnyrus. Porą kartų Prancūzijoje laimėjome tarptautinius turnyrus, kuriuose varžėsi Europos garsių klubų jaunimo akademijų komandos. Tikrai yra ką prisiminti, rodos, per keletą metų išmaišėme pusę Europos.

- Iki Čekijos tobulinaisi Nacionalinėje futbolo akademijoje?

- Taip, nuo 14-kos treniravausi Kaune, NFA. Futbolą žaisti ir pirmąsias treniruotes lankyti pradėjau Vilniuje, pas Genadijų Davidsoną.

Neįtikėtini ultros

- Kaip atsidūrei Vokietijoje, Drezdeno „Dinamo“ klube?

- Žaidžiant Čekijoje mano kontraktas artėjo į pabaigą ir man pasiūlė persikelti į Vokietiją. Pagalvojau, kodėl nepasinaudoti šiuo šansu. Į Drezdeną persikėliau 2012 metais. Tuo metu klubas kovojo dėl išlikimo II Bundeslygoje. Dėl vietos joje ekipa kovojo su prizinę vietą užėmusia III lygos komanda. Ko tik fanai nedarė, kad klubas neiškristų į žemesnę lygą. Jie kūrė klipus, spausdino plakatus žaidėjams, treneriams, darė didžiulį spaudimą komandai prieš lemiamas rungtynes. Pralaimėjus ir iškritus į žemesnę lygą, sirgalių reakcija buvo neprognozuojama, grėstų pavojus patiems futbolininkams, treneriams.

Pirmą mačą „Dinamo“ išvykoje pralaimėjo, kiek pamenu, 1:2. Atsakomosiose rungtynėse Drezdeno ekipa susikaupė ir išplėšė pergalę, leidusią likti II Bundeslygoje.

- Kokie buvo tavo šansai šiame klube? 

- Atvykau 2012-ųjų vasaros gale. Prisijungiau prie „Dinamo“ U-23 komandos, kuri varžėsi regioninėje IV lygoje. Treniravausi su pagrindine ekipa, tačiau šansų debiutuoti II lygoje negavau. Treneris nepasitikėjo jaunais futbolininkais ir šansų suteikdavo vyresniems, daugiau patirties turintiems žaidėjams.

Po metų man siūlė pratęsti kontraktą. Aš norėjau patekti į pirmą komandą, žaisti su suaugusiais. Pagrindinės ekipos trenerių štabas, sakykime, nepasitiki jaunimu. Nusprendžiau nepasilikti.

Vokietijoje patiko. Čia aukštas lygis, kas gi nenorėtų ten žaisti? Puikios treniruočių sąlygos, kvalifikuotas trenerių kolektyvas. Vienas jų – Dortmundo „Borussia“ buvęs žaidėjas. Didelį įspūdį paliko puikus Drezdeno „Dinamo“ renovuotas 36 tūkstančių vietų stadionas.

Tiesa, jaunimo ekipa, žinoma, rungtyniavo kuklesniame stadione. Mūsų pažiūrėti atvykdavo apie 2 tūkstančiai sirgalių, kurie aktyviai su dainomis, skanduotėmis mus palaikė. Per derbius susirinkdavo ir 3-4 tūkstančiai.

Pagrindinę ekipą palaikė 10 tūkstančių ultrų. Kiek žinau, II Bundeslygoje Drezdenas turėjo geriausius fanus.

Kai treniravausi su pagrindine ekipa, į treniruotes ateidavo net keli šimtai žmonių. Drezdenas – labai gražus miestas, gyvenau pačiame centre, keli šimtai metrų iki stadiono.

- Matyt, pramokai ir vokiškai?

- Futbolo terminus žinau, tačiau paprastai bendrauti negalėčiau, reikia praktikos. Vokiečių mokinausi, ji nėra labai sunki, jei gyveni pats Vokietijoje.

- Ar be tavęs buvo jaunimo komandoje daugiau užsieniečių?

- Žaidė čekas, afrikietis, daugiau visi vokiečiai.

- Norėtum grįžti į Vokietiją?

- Taip. Bet su sąlyga, kad į pagrindinę kurio nors I ar II Bundeslygos klubo komandą. Toks mano ateities tikslas.

- Galbūt Vokietijos čempionatu labiausiai domiesi iš tų didžiųjų Europos futbolo lygų?

- Visiškai teisingai. Taip pat atidžiai seku ir Anglijos „Premier“ lygą.

- Kokia tavo mėgstamiausia futbolo komanda Vokietijoje, ką labiausiai palaikai?

- Dabar mano favoritų sąrašo viršūnėje yra Panevėžio „Ekranas“ (red. – šypsosi).

Sprendimą lėmė stratego autoritetas

- Ilgai svarstei gavęs „Ekrano“ pasiūlymą?

- Visų pirma, mane labai sudomino treneris Valdas Dambrauskas. Jis yra pagrindinis žmogus, dėl kurio aš atvykau į „Ekraną“. Buvau girdėjęs, kad jis – puikus specialistas, turintis patirties Anglijoje. Manau, jam vadovaujant, galima sėkmingai pradėti karjerą suaugusių futbole.

Visus niuansus pereinant iš vieno klubo į kitą sutvarkė mano agentas. „Ekrane“ atsidūriau 2013 metų rudenį.

- Ar pateisino tavo lūkesčius klubas, komanda, treneris? Nesigaili dėl šio žingsnio?

- Judame į priekį. Čia smagu dirbti. Jaučiasi, kad V.Dambrauskas – 100 procentų atsidavęs savo darbui. Reta tokių specialistų Lietuvoje. O įsilieti į komandą nebuvo sunku. Radau daug pažįstamų iš NFA. Kolektyvas jaunas, draugiškas. Ne visose komandose tokia puiki atmosfera.

- Ką manai apie komandos startą šiame sezone?

- Galėjo būti geriau. „Paleidome“ keletą pergalių ir sužaidėme lygiosiomis, apmaudžiai pralaimėjome „Kruojai“. Jei ne tos kelerios rungtynės, būtume kur kas aukščiau. Tačiau mes nepraradome jokių šansų. Neabejoju, kad dar kilsime į viršų.

- Kokia tavo nuomonė apie šį čempionatą?

- A lyga yra auganti, meistriškumas kyla. Turiu puikius šansus čia įgyti naudingos patirties. Stengiuosi tai išnaudoti. Noriu viską, ką galiu, atiduoti „Ekranui“, o vėliau kilti į aukštesnį lygį.