G.Karavackas: „Į istoriją įrašomi tik nugalėtojai“

Prieš septynerius metus į JAV gyventi išvykęs dziudo atstovas Giedrius Karavackas, atrado naują pomėgį – MMA. Tapęs pirmuoju lietuviu, patekusiu į Bellator FC organizaciją, jis puikiai joje pasirodė, laimėjęs abi turėtas dvikovas.

Užbaigęs profesionalią MMA karjerą Giedrius ėmėsi MMA teisėjo bei MMA trenerio darbo. Išskirtinis G.Karavacko interviu portalui fightclub.lt.

– Giedriau, pirmiausia klausimas – kaip atsidūrei kitoje Atlanto pusėje? Kiek metų čia esi, kokiame mieste apsistojęs?

– Taip jau gavosi, kad likimas man davė vienos krypties bilietą į JAV. O jei rimčiau, tai loterijoje laimėjau žalią kortą ir nuo 2007 metų jau rimtai pradėjau kurtis naujoje šalyje. Taigi galima teigti, kad čia esu jau 7 metus, bandydamas prisitaikyti prie naujų taisyklių, kultūros ir gyvenimo ritmo ypatybių. Kadangi pirmą kartą keliaudamas į JAV dar neturėjau anglų kalbos pradmenų (mokykloje mokiausi rusų ir vokiečių) ir atsivertęs žemėlapį kaip ir nežinojau kur geriau važiuoti, nuvykau pas savo geriausio draugo seserį į Naująjį Džersį. Vis tiek kažkaip saugiau ir maloniau, kai žinai, kad kažkas tau gali padėti žengiant pirmus žingsnius naujoje šalyje, o ypatingai, kai dar nemoki kalbėti angliškai. Todėl ir pasirinkau Atlantic City miestelį, kur tuo metu dirbo mano draugo sesuo ir kuris, sakyčiau, man primena Palangą.

– Dažnai grįžti į Lietuvą? Pasiilgsti gimtosios šalies?

– Į Lietuvą stengiuosi atvažiuoti karta į metus. Esu čia palikes savo vienintelį ir brangiausią turtą – savo mamą. Ji (o taip pat ir aš jai) yra mano vienintelis šeimos narys. Kol kas ji nenorėtu, o taip pat aš dar nepasiruošęs priimti jos tinkamai čia, todėl ir palaikome glaudų ryši telefonu bei mano atvykimais į Lietuvą.

Kaip bebūtų – Lietuva yra mano gimtinė ir nepasiilgti jos neįmanoma. Ypatingai sunku buvo pirmuosius kelis metus. Palikti darbai ir draugai nuolat kaip ta karusele sukdavosi mano atmintyje, ypatingai kai nesisekdavo kažkas čia. Taip ir norėdavosi viską mesti ir grįžti. Čia taip pat viena iš priežasčių, kodėl aš pradėjau kovoti MMA. Dėl prastų anglų kalbos žinių nesugebėjau tuomet tinkamai žodžiu išreikšti savo jausmų, todėl praktiškas būdas kovojant ringe padėjo man kalbėti nevartojant žodžių. Taip norėjau įrodyti kas esu ir tuo pačiu patekti į gerbiamų sąrašą. Visgi jei esi kažkuo ypatingas – lengviau ir geresnį darbą surasti.

 – JAV tapo naujieji namai? Ar tai tik laikina stotelė?

– Kiekvienais metais aš vis labiau atitolstu nuo Lietuvos. Tai ir logiška, nes vis mažiau reikalų lieka mano gimtinėje. O čia atsiranda vis daugiau naujų idėjų ir planų. Dabar, pavyzdžiui, grįžus į Lietuvą net nežinočiau nuo ko ir pradėti. Turbūt ir neišgyvenčiau. Bet mama sako – atvažiuok ir gyvenk pas mane. Tai dar pagalvosiu. Jei rimtai, tai jau planuoju čia ir tvirtintis. Manau, kad per daug jau investavau savo pastangų čia, gaila būtų viską prarasti. Bet kaip ten ta sena lietuviška daina sako – "Tik niekada nesakyk niekada"… Gyvenimas yra nežinomybės ir kartais – staigių posūkių virtinė, priverčiančių pakeisti gyvenimo planus. Juk niekad nesi garantuotas kas tau atsitiks ateityje. Na, bet tikiuosi, likimas manęs pasigailės ir neprivers daugiau blaškytis.

 – Sunku įsitvirtinti svajonių šalyje?  

– Sunku. Niekur tavęs nelaukia. Viską reikia pradėti iš naujo. Manau, kad kita priežastis, kodėl man buvo kiek sunkiau – pasaulinė ekonominė krizė. Man atvykus, po kokio pusmečio beveik visame pasaulyje įvyko ekonominis perversmas, kai daugelis žmonių pradėjo prarasti darbus, bankrutavo daugelis įmonių. O aš tuo metu tik pradėjau kurtis.

Taip pat svarbu suvokti naujos kultūros įpročius, pažinti žmonių savybes ir jų prioritetus. Nes, pavyzdžiui, pirma svarbi pamoka buvo išmokti, kad daugelis žmonių su kuriais tu bendrauji nesilaiko žodžio. Visi pažadai dažniausiai nieko neverti. Jeigu neišmoksi skirti kur pažadai, o kur rimti pokalbiai – prarasi daug laiko ir pastangų.

– Senokai apie tave negirdėti kaip apie kovotoją, MMA kovose nesirodei nuo 2011 metų pabaigos. Tai reiškia, kad sėkmingai prasidėjusi (6 pergalės iš 7 kovų) MMA karjera jau baigta?

– Aš manau, kad savo sportinę karjerą jau baigiau. Dar vis nenoriu pripažinti savo sąmonėje, bet jeigu klausyti savo proto – į ringą eiti jau nevertėtų.

Kaip jau minėjau – mano kovos buvo proga parodyti kas esu ir įgijus pagarbą bei pasitikėjimą, užsitikrinti visuomenėje geresnę vietą (turiu omenyje darbą). Taip pat sportas yra mano gyvenimas ir varžydamasis as jaučiausi kažkaip saugesnis, nes turėjau užsiėmimą, kuris suteikė galimybę siekti savo svajonių. Be to, padėjo atsikratyti šiek tiek streso. Pirmi darbai mane supo su daugybe neišsilavinusių viršininkėlių–moterų, kurios tiesiog ieškodavo priežasčių, kaip nubausti mane.

Taigi, apie kovas. Kovoti sekėsi puikiai. Turiu vieną pralaimėjimą ir tik dėl savo kvailumo arba per didelio pareigos jausmo. Daugelį persikėlusių gyventi kitur žmonių pradeda persekioti visokios alergijos. Dažniausia iš jų – kvėpavimo takų. Aš to nežinojau, ir dažnus savo kvėpavimo takų uždegimus gydžiausi tik antibiotikais, nes niekas kitas nepadėdavo. Sirgdavau kas 1- 2 mėnesius. Galvojau, gal imunitetas silpnas nuo treniruočių, nes treniruodavausi daug. Daktarai irgi nieko nepadėjo – tik išrašydavo antibiotikus. Taip ir prieš tą nelemtą kovą susirgau likus 7 dienoms iki varžybų. Po 3 dienų daktaro išrašyti antibiotikai nepadėjo ir mano sveikata tik blogėjo. Treniruotis negalėjau dėl per didelio kosulio, sėdėjau namuose, vartojau kitus antibiotikus ir badavau (nes reikėjo numesti svorį). Nenorėjau atsisakyti kovos jausdamas atsakomybę prieš savo gerbėjus ir pasitikėjau savo stiprumu. Nors ir išsekinau savo organizmą – visgi jaučiausi gerai. Deja, čia ne dziudo varžybos ir išsekintą kūną galima lengviau pažeisti smūgiais. Jau pirmomis pirmojo raundo sekundėmis po kelių silpnų smūgių į galvą mano sąmonė pateko į transo būsena ir savo kovą aš prisimenu tik nuotrupomis. Pirmą raundą laimėjau taškais, priversdamas priešininką trauktis, nors pats asmeniškai prisimenu tik tarpsniais. Per poilsio minutę nieko neatsimenu. Mano draugai, atstovaudami mane kampuose, kaip ir jautėsi kalti nepastebėję, jog buvau jau be sąmonės. Jie teisinosi, sakydami, kad aš visada tylus ir niekad nekalbu…  O antrajame raunde dar po keliu smūgių mano kūnas atsisakė visiškai klausyti manęs. Man pasakojo, jog kritau nuo kėdės, kai joje pasodinę mane tikrino daktarai. O į klausimą “koks tavo vardas” aš atsakiau – “nežinau”…  Sąmonę atgavau tik ligoninėje… Šios trumpos istorijos tikslas yra ne pasiteisinti, o įspėti profesionalius kovotojus nežengti į ringą, jei nesi 100 proc. pasiruošęs. Net ir maža klaida kartais gali privesti prie sunkių traumų, o kartais net priversti baigti kovotojo karjerą.

Po paskutinės kovos man buvo pažadėta, kad išlošus dar vieną kovą galėsiu dalyvauti Bellator GP turnyre (dėl diržo – red. pastaba). Tai ir buvo mano didžiausias tikslas. Visgi keletas priežasčių privertė mane susimąstyti apie mano sportinės karjeros pabaiga. Tuo metu gavau geresnį darbą, kuris leido pradėti gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Keletą paskutinėje kovoje patirtų traumų trukdė man tinkamai dirbti. Ypatingai kojos trauma stabdė mano tempus darbe. Praradus tokį darbą, finansine prasme tektų vėl durti galą su galu. Visgi, išsigydęs traumas, pradėjau ruoštis kitai kovai, bet dabar skausmas petyje neleido tinkamai treniruotis. Padaręs tyrimus sužinojau, kad peties sąnario kremzlė yra trūkusi. Tai buvo mano sena trauma, kurios aš niekad nesitikrinau. Tik laikui bėgant peties lankstumas ir jėga palaipsniui mažėjo. O dabar prisidėjo ir aštrūs skausmai. Senatvė :-) Aš galvojau apie operaciją, bet po jos tektų reabilituotis mažiausiai metus. Susimąsčiau. Dar vienas didelis minusas buvo tas, kad mano pajėgumo sportininkai treniravosi dideliuose miestuose. Tekdavo paaukoti kelionėms po 2-3 valandas. Tai taip pat vargindavo. Mano kaime nebuvo su kuo treniruotis. Taigi, sudėjus minusus ir pliusus, padariau išvadą, kad laikas pasitraukti nuo "greitkelio".

 – Praeityje buvai gana žinomas dziudo sportininkas. Kaip pasirinkai šį sportą? Kas labiausiai padėjo tobulėti?

– Atsimenu, antroje klasėje sužinojau, kad yra tokia sporto šaka – dziudo. Iškart nulėkiau ten, nes norėjau būti “kiečiausias” mokykloje.

Dziudo paruošė mane gyvenimui visapusiškai. Davė stiprybės, išugdė kantrybę, užsispyrimą, užgrūdino. Pirmasis mano treneris Gintautas Akelis buvo man kaip griežtas tėvas. Jo geležinė tvarka ir pamokymai iki šiol mano atmintyje. Už savo klaidas atsakydavome fizinėmis bausmėmis – nesibaigiančiais atsispaudimais ar kitais pratimais. Iki šiol prisimenu jo žodžius prieš Lietuvos jaunių pirmenybes: "Jei norite laimėti – eikite, kovokite ir laimėkite, dabar jūsų šansas, o jei nenorite, tai kuo aš jums galiu padėti? Aš jums ne mamytė ir prie kilimo nešauksiu prašydamas laimėti." Taip ir paliko mus vienus varžybose.

Kitas geras mano draugas, treniruočių partneris ir netgi varžovas (esame kovoję toje pačioje svorio kategorijoje ir kelis kartus susitikę Lietuvos čempionato finale) Ramūnas Žemaitaitis taipogi prisidėjo prie mano treniruočių tobulinimo.

Ir galiausiai kitas svarbus žmogus, antrasis mano treneris Kęstas Vitkauskas, sugebėjo vėl suburti talentingų sportininkų kolektyvą bei atgaivinti klubo veiklą. Jo iniciatyvos dėka klubas gaudavo reikiamų lėšų varžyboms ir stovykloms. Tai ne paslaptis, kad be finansų neįmanomas joks aukštas meistriškumo augimas.

Taip ir praleidau apie 25 savo metus kultivuodamas šią sporto šaką. Apie 10 metų buvau Lietuvos rinktinėje, ne karta dalyvavęs Europos ir pasaulio varžybose.

– Kas nulėmė, jog dziudo iškeitei į MMA?

– Atvykęs į JAV neturėjau galimybių savo malonumui sportuoti dziudo. Nebuvo tikslo. Visų pirma, tai nėra čia populiaru, antra – tik išlaidos. Tuo tarpu MMA – viena iš populiariausių sporto šakų, čia galima užsidirbti nors kažką… Taigi, savo malonumą reikėjo derinti su nauda.

 – Ar sudėtinga buvo iš dziudo pereiti į MMA? Juk dziudo kova vyksta su kimono, o MMA kovose jos nėra.

– Pradžioje kiek nejaukiai jaučiausi smūgiuodamas. Nepasitikėjau savimi. Reikėjo tam tikro laiko praleisti treniruojantis šios technikos bei sparinguojantis su profesionaliais atletais. Treniruotis teko ir Floridoje, Las Vegase, Filadelfijoje, šiaurinėje Naujojo Džersio dalyje. Po tam tikro laiko įsitikinau, jog galiu sėkmingai naudoti savo smūgiavimo techniką su bet kokio lygio atletais. Visa kita – metimai ir kova parteryje man jau buvo žinoma. Po kelių metų, patobulinęs savo jujitsu žinias, gavau juodąjį diržą iš Yamasaki akademijos.

 – Kovojant MMA, dziudo įgūdžius dažnai galima panaudoti?

– Be abejo. Geriausias to pavyzdys Ronda Rousey. Ji išeina į ringą ir daro tai kas jai geriausiai gaunasi – imtyniauja. Čia būtų pavyzdys visiems kovotojams, kad reikia daryti tai ką tu moki geriausiai. Jeigu grįžčiau į MMA aš pakeisčiau ir savo kovos taktiką. Neabejoju, kad būčiau išvengęs ir kai kurių traumų, jei būčiau daręs tai ką labiausiai moku. Juk svarbiausia – laimėti, ir nesvarbu kaip, nes į istoriją įrašomi tik nugalėtojai.

 – Nedalyvaudamas kovose, treniruočių neapleidai?

– Sportuoju savo malonumui. Aišku, ne taip kaip anksčiau, be streso :-) Iš kitos pusės kaip ir priverstas išlaikyti sportinę formą, nes treniruoju dziudo bei jujitsu. Taip pat padedu kovotojams ruoštis kovoms sparinguodamasis su jais.

 – Nemažai MMA kovotojų yra pamėgę braziliškąjį džiudžitsu (BJJ). Internete yra vaizdo įrašas, kur tu kovoji BJJ varžybose. BJJ tau taip pat tapo pomėgiu?

– Man patinka BJJ. Labai panašus į dziudo, aišku daugiau įvairių leistinų veiksmų. Nuolat tobulinu BJJ techniką ir, aišku, treniruojuosi. Sakyčiau labai saugus ir patogus būdas stiprinti fizines savo ypatybes.

– Esi dalyvavęs nemažai įvairių kovos stilių varžybose – dziudo, MMA, grappling, kikboksas. Kas dar?

– Dar galime paminėti sambo ir BJJ. Esu tapęs Lietuvos sambo čempionu ir kartą dalyvavęs pasaulio čempionate. BJJ esu tapęs nugalėtoju ir prizininku vietiniuose (JAV) turnyruose.

 – Koks laimėjimas tau brangiausias?

– Sunku išskirti. Turbūt kiekvienas laimėjimas yra svarbus kažkuria tai prasme. Visi brangus :-)

 – JAV yra ir daugiau lietuvių sportininkų. Palaikai su jais ryšį?

– Yra, bet mes gyvename JAV. Visi čia lekia stengdamiesi įgyvendinti savo užsibrėžtus dienos planus. Sunku rasti laisvo laiko. Praktiškai jei nėra bendrų planų ar darbų – ryšiai nepalaikomi.

 – Buvai pirmasis lietuvis, patekęs į vieną stipriausių pasaulio organizacijų Bellator. Tai vadybininkų darbo dėka, ar tave pastebėjo patys organizatoriai?

– Vadybininkai buvo mano draugai ir jie mokinosi dirbti ši darbą nuo pradžių. Aš mūsų kaime buvau pirmasis profesionalus kovotojas pasiekęs aukštu rezultatų. Treniravausi daug ir kūriau treniruočių metodiką pats sau.

Kai sužinojome apie Bellator vykdomą atranką jų rengiamoms kovoms, iškart nulėkėme į Filadelfiją dalyvauti. Atrankoje dalyvavo apie 150 įvairių svorio kategorijų sportininkų. Buvo paskelbta, kad išrinks tik vieną. Pirmoje dalyje po 2 minutes turėjome kovoti pagal BJJ taisykles su maždaug savo svorio kategorijos priešininkais. Išlošiau visas savo penkias ar šešias kovas priversdamas juos pasiduoti. Antroje dalyje reikėjo pademonstruoti savo smūgiavimo techniką su letenomis. Buvo akcentuojama kombinacijų technika, smūgiu greitis ir stiprumas. Tą dieną buvau geriausias ir po kelių mėnesiu jau dalyvavau Bellator varžybose. Pirma kova turėjo būti su tuo pačiu priešininku, kuriam pralaimėjau sirgdamas, bet jis atsisakė.

 – Vienas geriausių Lietuvos pussunkio svorio kovotojų Egidijus Valavičius sėkmingai pradėjo karjerą JAV ir tapo dar vienu lietuviu, kuris kausis Bellator organizacijoje. Debiutas vyks vasario 28 dieną. Kaip manai, Egidijus  turi šansų įsitvirtinti šioje organizacijoje?

– Be abejo. Lietuviai turi stiprų charakterį ir nėra išlepę. Svarbiausia tikėti savimi ir neišsiblaškyti išėjus į svetimą ringą. Užmiršti viską kas supa aplink ir matyti tik savo priešininką.

 – Neseniai pradėjai narvo teisėjo (referio) karjerą. Kaip pasirinkai tokį darbą?

– Kai nutariau nutraukti savo kovotojo karjerą, norėjau likti susijęs su MMA. Ši sporto šaka ypatinga tuo, kad nėra beveik jokiu taisyklių – smūgiuok, laužk, dusink… arba kitais žodžiais – nokautuok savo priešininką. Aš žaviuosi tuo, nes čia ne šou, čia realybė. Man trūksta tos realybes, tai bent galiu būti šalia jos, ringe teisėjaudamas.

– JAV pasižymi tuo, jog daugelis veiklų yra griežtai licencijuojama bei kontroliuojama. Ar sunku gauti teisėjo licenziją, kokie yra reikalavimai, kursai?

– Man nereikėjo lankyti kursų dėl pagrindinės priežasties – esu pats kovojęs aukštoje lygoje. Aš turbūt pasiekęs aukščiausių rezultatų MMA sporte iš visų teisėjų, priklausančių Naujojo Džersio teisėjų ratui. Be to, daugelis organizacijų, rengiančių varžybas, pageidauja turėti teisėjus, kurie patys yra kovoję. Turėdami praktinės patirties sporte, teisėjai žino kas vyksta ringe ir gali apsaugoti kovotojus nuo didelių traumų.

Kiek žinau, yra rengiami specialūs seminarai gauti šioms licenzijoms. Ar sunku gauti? Tiems, kurie mažai susiję su įvairiomis sporto šakomis, yra sunku. Tas pats jei mane nusiųstu gauti kokios nors matematikos licenzijos, tai turbūt nežinočiau nuo ko reiktų pradėti. Jei rimčiau, tai mes nuolat gauname įvairių nurodymų ir pamokymų apie taisyklių pasikeitimus elektroniniu paštu. Turime žinoti naujausius pasikeitimus. Pvz., bokse neseniai buvo užregistruotas atvejis, kai pertraukos metu į nosį kišama vata mirkyta Epinephrine. Pasirodo tai priskiriama dopingui. Ši medžiaga įkvepiant praplečia plaučius, suaktyvina deguonies perdavimą organizmui taip užtikrinant pajėgesnį darbą ir greitesnį atsistatymą. Nuo šiol mes turime žiūrėti kas kišama į nosį.

 – Sunkiau teisėjauti ar kovoti?

– Kaip iš kokios pusės pažiūrėsi. Aš galvojau, kad teisėjo darbas nėra sudėtingas, kol neatsidūriau ringe. Mūsų, teisėjų, pagrindinis tikslas yra apsaugoti sportininkus nuo didelių traumų ir stengtis apsaugoti nuo nereikalingų smūgių kai atletas jau nesugeba gintis. Labai svarbu jausti kada ateina tas reikiamas momentas sustabdyti kovą. Sustabdysi per anksti – sportininkas, publika ir organizatoriai bus nepatenkinti, sustabdysi per vėlai – vėl blogai. Teisėjas niekada nebus teisus 100 procentų, visada atsiras asmenų, kritikuojančių jo darbą. Tai stresinis ir atsakingas darbas. Taip pat turi būti pasiruošęs nubausti "vaidinančius" atletus, kurie bando laimėti kovą įvairių triukų sąskaita. Pavyzdžiui, kovotojas bando išprovokuoti savo priešininką smūgiuoti jam į galvą iš kelio, kai jis priskiriamas kovotojui ant "žemės", savo ranką tai padėdamas arba atitraukdamas nuo žemės. Šiuo atveju pagal naujas taisykles JAV tokius triukus atliekančiam sportininkui privaloma duoti įspėjimą. Yra pilna visokių kitų triukų, kuriuos tu mokaisi laviruoti ir kontroliuoti kaip teisėjas.

 – Dar dirbi ir treneriu "International Karate Academy" klube. Ką būtent treniruoji, darbą parteryje ar stovėsenoje?

– Treniruoju tiek stovėsenoje, tiek parteryje. Visgi daugiau laiko skiriame technikai "ant žemės".

 – Amerikiečiai dažnai pajuokiami kaip tingūs ir kvaili vakariečiai. Galėtum patvirtinti ar paneigti šį stereotipą?

– Visos tautos ar valstybės turi tingių ar, sakykim, kvailių piliečių. Esu čia daug sutikęs ir žmonių, kurie pasižymi išskirtiniu darbštumu ar intelektu. Paprasčiausiai mums yra sunku kartais suprasti jų kultūrą, nepagyvenęs čia – nesuprasi. Kaip pavyzdi galime pažiūrėti į MMA kovotojus amerikiečius. Jei jie nebūtų darbštūs – jie nelaimėtu prieš rusų, brazilų ar kitų tautybių kovotojus.

 – Jei palyginti sportuojančius žmones JAV ir Lietuvoje, skiriasi jų požiūris į treniruotes, sportą, sveiką gyvenimo būdą?

– Čia priklauso nuo miestų ar vietovių. Aš gyvenu vietovėje, kur, pavyzdžiui, sportas ir sveiko gyvenimo būdas nėra populiarus suaugusiųjų tarpe. Aktyvus sportinis gyvenimas vyksta tik vidurinėse mokyklose. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Vašingtone požiūris į sveiką gyvenimo būdą suaugusiųjų tarpe yra labai svarbus. Sporto salės pilnos žmonių, o gero oro metu daugelis laksto.

 – Stebi UFC, Bellator bei kitų MMA turnyrų transliacijas?

– Stebiu kiek laikas leidžia. Juk priverstas ir tobulinti save kaip teisėją.

 – Kas yra mėgstamiausias tavo kovotojas? Kokio stiliaus kovotojus labiau patinka žiūrėti, kurie smūgiuoja, ar kurie labiau imtyniauja?

– Ronda Rousey žavi savo dziudo technika. Nick Niaz, Anderson Silva – savo smūgiavimo stiliumi.

 – Kovotoju gimstama, ar tampama?

– Niekam ne paslaptis, kad kai kurie gimę turi labai gerus kovotojo duomenis. Visgi nuolatinis darbas yra labai svarbus. Charakteris yra labai svarbus faktorius tampant geru kovotoju. O jis yra ugdomas. Vieniems reikia mažiau pastangų, kitiems – daugiau. Atsimenu vieno psichologo teiginį – ne tas sportininkas išugdys tvirtą charakterį, kuris laimėjęs kelias varžybas užmiega savo laurų sapne, bet tas, kuris pralaimėjęs suranda jėgų atsikelti ir toliau siekti savo tikslo.  

 – Turi gyvenimo šūkį?

– Gyvenimas trumpas.

 – Kokie tavo ateities planai? Su kuo labiau sieji ateitį, teisėjavimu ar treniravimu?

– Kol kas stengsiuosi laikytis abiejų sparnų. O vėliau bus matyti, čia juk Amerika, nenuspejamų pokyčių šalis.