V.Žala, A.Juknevičius ir T.Jančys grįžo iš Dakaro: apie situaciją su V.Vasiljevu, Dakaro rezultatų vertinimą ir perspektyvas (3)
Vaidotas Žala | Gretos Skaraitienės/ BNS Foto nuotr.
Vėlų šeštadienio vakarą Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas, kuris į Lietuvą sugrąžino trijų Lietuvos ekipažų Dakare narius.
Pirmieji pas gausų žurnalistų ir sirgalių būrį atėjo „Kreda“ ekipažas su Antanu Juknevičiumi, kuris dar kartą aptarė situaciją su rusu Vladimiru Vasiljevu, kurį paskutiniame greičio ruože partempė iki finišo ir šis liko tik per mažiau nei pusvalandį nuo to, kad būtų praradęs dešimtą vietą bei į ją pakiltų Vaidotas Žala.
„Ačiū taip gausiai susirinkusiems“, – pradėjo A.Juknevičius. „Kažkaip tie Dakarai labai greitai baigiasi. Nežinau, kas čia vyksta, anksčiau labiau jausdavome“.
– Kaip vertinate Dakaro rezultatą?
– Kiekvienas įveiktas Dakaras yra nugalėtas Dakaras. Ne tu esi nugalėtas, o tu nugalėjai Dakarą. Bet kurį Dakarą, kuris yra finišuotas, vertinu gerai. O su rezultatais – vienais metais geriau, kitais – blogiau, bet tai sunkus reikalas, daug ten nuotykių.
– Tai rezultatas nepaliko kartėlio?
– Tai, kas atsitiko pradžioje, šiek tiek buvo smūgis, bet jis neišmušė mūsų. Sulūžti ir viskas. Susitvarkai ir važiuoji toliau, nors apie rezultatą jau negali kalbėti. Vis tiek – rezultatas yra finišas ir gera treniruotė kitų metų Dakarui.
– Dėl paskutinės dienos privačiuose pokalbiuose Vaidas labai nepyko?
– Ne, ne.. Mes esame draugai ir už savaitės viską atšvęsime. Tai yra darbinė situacija, jis lygiai taip pat būtų pasielgęs, jeigu būtų buvęs mano vietoje.
– Sakėte, kad pradžioje nežinojote tikslios situacijos. O vėliau kai sužinojote, jau būtumėte daręs kitaip?
– Man gaila, kad nepavyko jam būti dešimtam. Tikrai to jam linkėjau, bet toje situacijoje.. Tai yra Dakaro dvasia ir tu negali pasielgti kiauliškai kito draugo atžvilgiu ir visiškai nesvarbios jokios politikos ar tautybės. Jis yra mano draugas ir jis yra Dakaro dalyvis. Aš su juo dešimt metų petys į petį važiuoju ir tikrai dėl nieko nesigailiu. Man gaila, kad taip gavosi ir liūdna, kad papuoliau į tokią situaciją, bet aš ir dabar nieko nekeisčiau. Mes ir su Vaidu apie tai kalbėjome, jis lygiai taip pat darytų. Tu negali palikti savo draugo. Aš negaliu žiūrėti žmogui į akis ir pravažiuoti. Čia yra Dakaro dvasia, jeigu mes jau šitą prarasime, tai ir tas Dakaras bus nieko vertas ir mes nieko verti.
– Dakaras turi daugybę sirgalių Lietuvoje, o ar matėte jų reakcijas dėl šios situacijos?
– Man visiškai nusišvilpti, karavanas eina, šunys loja, o mes turime elgtis pagal savo moralę ir sąžinę.
Netrukus į salę įžengė 15-ą vietą motobagių klasėje užėmęs Tomas Jančys, kuris buvo sutiktas audringais aplodismentais. Lenktynininkas pasakojo, kad kol kas jo patirtis lenktynėse nėra didelė ir jis yra laimingas pasiektu rezultatu.
„Tai buvo pirmas kartas ir jis visada yra ypatingas. Dakaras įvyko, tikrai yra daug ko pasimokyti. Ar darytume kažką kitaip? Taip. Bet šiaip, mes esame labai patenkinti rezultatais ir pasiekimais“.
– Ką darytumėte kitaip ir kaip galima vertinti rezultatą?
– Tiek kiek galėjome su dabartine technika ir savo pasiruošimu, mes tai pasiekėme. Įvertinus tai, kad aš už keturratės transporto priemonės esu mažiau nei metus, tai esu labai patenkintas pasiekimu. Ką reikia patobulinti, dar reikia apgalvoti.
– Ar jautėsi, kad Dakaras Lietuvoje yra toks populiarus?
– Labai džiugu, kad yra toks populiarumas. Jeigu nebūtų toks Dakaras populiarus, tai nebūtų ir tiek važiuotojų. Anksčiau būdavo 1-2-3 važiuotojai, o dabar 10. Tikiu, kad kitais metais gali būti dar daugiau.
Galiausiai į salę žengį ir 11-ą vietą tarp automobilių užėmusi „Teltonika Racing“ komanda, kurios vairuotojas Vaidotas Žala džiaugėsi visai kitokia sugrįžimo nuotaika, nei ji buvo po praėjusių metų Dakaro, kai jam iš lenktynių teko pasitraukti jau po antrojo greičio ruožo.
„Šiemet – labai saldžiai. Viskas gerai gavosi. Turbūt smagiausia emocija, palyginimui, kaip pirmą kartą užbaigiau Dakarą. Galbūt dėl to, kad visas Dakaras ėjosi be didesnių rūpesčių ir tik vieną dieną turėjome gedimą, bet daug laiko nepraradome. Paskutinę dieną reikėjo pakovoti, panaudoti neišnaudotą rezervą ir finišas buvo tikrai saldus, primenantis pirmą finišą su Sauliumi. Matau gerą perspektyvą.
– Kokią tą perspektyvą matote ir kiek dar to neišnaudoto rezervo?
– Manau, kad to rezervo dar nemažai, nes šiemet išvažiavome į ganėtinai pasikeitusias konkurencines sąlygas. Dvidešimtuke tokių „mažaračių“ gal tik 2 automobiliai. Jeigu kitais metais turėsime galimybes išlyginti technines jėgas, tai tas greitis turėtų būti ženkliai kitoks. Palyginti su kokia nuotaika pernai grįžau (Dakaras baigėsi po 2 etapo, – aut. past.), tai šiemet jau visai kitas nusiteikimas ir kitą sausį tikrai nebūsiu namie. Manau, kad viskas bus gerai. Ateinančiais metais pagrindinis iššūkis bus pasivyti tą techninių pokyčių traukinį.
– Vienuolikta vieta yra pakartotas Baltijos šalių rekordas. Į dešimtuką įšokti nepavyko, bet atrodo, kad kartėlio neliko?
– Nesureikšminčiau ar tai 10 ar 11 vieta, nes ilgalaikėje perspektyvoje mūsų tikslai yra didesni. Šie metai buvo kitokie, nes mums labai reikėjo finišo, todėl galbūt ne visada norėjome ir galėjome rizikuoti. Kitas dalykas – tai techninių pokyčių metai ir turėjome objektyviai vertinti galimybes. Nesinorėjo šokti aukščiau bambos, kai situacija yra tokia, kokia yra. Jeigu ateityje galėsime pasivyti tą progresą, tai tie tikslai bus visiškai kitokie. Dešimtukas nėra riba.
– Ką pačiam sakė A.Juknevičius dėl tos neeilinės situacijos su V.Vasiljevu?
– Pakartosiu – mūsų tikslai nėra dešimtukas. Šioje vietoje mes visiškai nesureikšminame situacijos. Antanas pasielgė taip, kaip toje situacijoje buvo geriausia. Aš visiškai suprantu tą sprendimą. Mes kovojame lenktyniaudami, o ne laukdami varžovų nesėkmių. Mums kur kas saldesnis buvo paskutinio greičio ruožo rezultatas ir visas lenktynių progresas. Visa kita – detalės.
Šiandien sugrįžti labai smagu, didelis kontrastas nuo to, kaip grįžome praėjusiais metais.
– Dažnai kartojote, kad tik nereikia prisidaryti reikalų. Kiek jums į galvą buvo įlindęs tas dalykas po praėjusio Dakaro, kai dėl gedimo namo vykote anksti?
– Labai. Su Paulo Fiuza esu pravažiavęs nemažai kilometrų, o šis Dakaras buvo išskirtinis tuo, kad jis labai dažnai mane ramino ir saugoja tempą bei turbūt nei karto neragino. Prieš metus laiko, kai išvažiavome su kovine nuotaika ir buvo visiškai kitokie tikslai, tai iš pat pradžių buvo pasakyta – Vaidai, lėksime. Šiais metais kartu padiskutavome ir sutarėme, kad finišas yra kur kas svarbesnis, todėl ta jo reakcija greičio ruožuose ir tempo reguliavimas buvo į kitą pusę. Mes objektyviai žiūrime į tą procesą ir žinome, kokie mūsų tikslai. Galbūt tai žilų plaukų ir brandos pasekmė, kad išvažiuojant norisi išsikelti tikslus ir juos užtvirtinti finiše.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
