Lietuvos čempionė A.Stapušaitytė: apie badmintoną, Olandiją ir negyvenamą salą

27-erių metų Akvilė Stapušaitytė – tauragiškė, geriausia Lietuvos badmintono žaidėja. Sportininkė jau dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse – Pekine ir Londone – tačiau tuo apsiriboti nežada.

Olandijos klubui atstovaujanti lietuvė praėjusiį savaitgalį dalyvavo Lietuvos čempionate, kur laimėjo ne tik vienetų, bet ir dvejetų bei mišrių porų varžybas.

Interviu „Sportas.lt“ A.Stapušaitytė papasakojo apie karjeros pradžią, konkurencijos trūkumą Lietuvoje, sąlygas Olandijoje ir negyvenamą salą.

- Kodėl pasirinkote badmintoną? Kokias dar sporto šakas teko išbandyti?

- Sportuoti pradėjau ne nuo badmintono. Teko sportuoti rankinį, lengvąją atletiką, mokyklines sporto šakas, net krepšinį. Badmintoną pasirinkau, nes tai individuali sporto šaka. Tuo metu buvo nemaža konkurencija, reikėjo atkakliai varžytis su kitomis žaidėjomis. Per trumpą laiką pavyko nemažai pasiekti, turėjau tinkamus duomenis, gerą trenerį, treniruotės mokykloje vykdavo vos 5 min kelio nuo mano namų. Todėl viską sudėjus, man ši sporto šaka tiko. Kai atradau badmintoną, atradau ir pati save. Jis mane daug ko išmokė. Neįsivaizduoju, kuo dabar būčiau, jei nežaisčiau badmintono.

- Kada nusprendėte, kad norite gyventi iš badmintono?

- Kai prasidėjo pergalės, kelionės į užsienį. Kai laimi, norisi vis daugiau, atsiranda didesnis entuziazmas sportuoti. Netikėjau, kad profesionaliai sportuosiu, tai gavosi savaime. Gyvenimas viską sudėliojo į tokias vėžes ir aš džiaugiuosi, kad galiu sportuoti, siekti rezultatų, garsintį šalį, plėtoti sporto šaką.

- Dalyvavote dvejose olimpinėse žaidynėse. Galite jas palyginti iš sportinės pusės?

- Pekine buvo mano pirmoji olimpiada. Kai patekau į žaidines, buvo labai daug emocijų. Tuomet jaudulys buvo daug didesnis. Juk olimpinės žaidynės – aukščiausias sportininko karjeros taškas. Labai daug joms ruošiausi. Bet didelių tikslų sau kelti negalėjau, nes burtai lėmė akistatą su pirmu numeriu skirstyta varžove. Todėl stengiausi kuo geriau sužaisti ir įgyti patirties. Manau, tas pavyko.

Londone jau kėliau didesnius tikslus. Intensyviai ruošiausi ir laukiau burtų. Buvo kita sistema, teko žaisti pogrupiuose. Labai norėjau pasiruošti kuo geriau, bet galbūt kažkiek perdegiau. Turėjau problemų su sveikata prieš pat olimpiadą. Buvo inkstų uždegimas, danties kanalo tvarkymas, užlipau ant vinies – atrodė, kad kažkas specialiai kištų koją. Šie nemalonūs sutapimai sumažino pasitikėjimą savimi, bet pamačius burtus apsidžiaugiau, nes varžovės buvo pažįstamos. Gaila, kad nepavyko parodyti geriausio savo žaidimo.

- Kaip atsidūrėte Olandijoje?

- Po Pekino olimpinių žaidynių buvo kuriami ateities planai. Tikslas – olimpiada – buvo pasiektas, bet reikėjo kažko siekti toliau. Galvojau gal likti Lietuvoje, pabaigti studijas. Ir tuo metu gavau įdomų pasiūlymą atvyktį į Olandiją, pasitreniruoti su tos šalies merginomis ir atstovauti jų klubui.

Ilgai negalvojau, apsvarsčiau visus pliusus/minusus ir pasinaudojau geru momentu. Tikėjau, kad ten galiu tobulėti, kelti naujus tikslus. Todėl ir sutikau išbandyti jų pasiūlygas sąlygas, metodiką. Daug laiko praleidžiu Olandijoje, palaikau gerus santykius su klubo žmonėmis. Gaunu pasiūlymų ir iš kitų šalių komandų, bet olandai labai manimi rūpinasi, yra geras treneris, geros sąlygos, salės. Jei būtų tokios pačios geros sąlygos, tai sportuočiau Lietuvoje.

- Neseniai triumfavote Lietuvos čempionate. Vienetų varžybose tik finale varžovei leidote laimėti daugiau nei 10 taškų. Konkurencijos trūko?

- Lietuvoje žaidžiau trijose kategorijose ir tas pranašumas būtų dar didesnis jei būčiau žaidusi tik vienetus. Vienetų finale jau buvau labai pavargusi, nes jis buvo pats paskutinis, o prieš tai laimėjau ir dvejetuose, nors specialiai tam nesitreniravau ir turnyrų porose nežaidžiu. Finale varžovei daugiau taškų leidau laimėti dėl koncentracijos stokos ir nuovargio. Svarbiausia, kad laimėjau viską dviem setais. Į rezultatus nekreipiau didelio dėmesio. Nugalėtojų niekas neteisia (juokiasi, - red. past.).

- Tai nesimato Lietuvoje perspektyvių jaunų žaidėjų?

- Sunku pasakyti, nes aš jų netreniruoju ir nestebiu. Kol kas galvoju tik apie savo žaidimą. Manau, kad tą parodys tik ateitis ir rezultatai.

- Lietuvoje neseniai įkurta badmintono akademija, SEB arenoje įrengtos keturios kokybiškos aikštelės? Ką galite pasakyti apie sąlygas sportuoti Vilniuje?

- Vilniuje dabar sudarytos labai geros sąlygos. Džiaugiuosi, kad atsidarė ši arena, kad nori populiarinti badmintoną. Lietuvoje tai geriausia bazė, viskas – ir aikštelės, ir dušas, ir restoranas – yra po vienu stogu. Pati ten treniravausi, žaidžiau, ir likau labai patenkinta. Ir surengtas čempionatas visiems patiko, žmonės su mielu noru čia eis ir sportuos. Lyginant su Olandija ir kitomis šalimis, galiu pasakyti, kad šis aikštynas yra aukšto lygio.

- Kalbant apie pasaulinį lygį, tai jame dominuoja Azijos atstovai? Kas tai lemia?

- Azijoje, ypač Kinijoje, yra visai kitos tradicijos. Kaip pas mus yra krepšinis, taip pas juos – badmintonas. Pas juos visi ir visur žaidžia badmintoną, aikšteles nusipiešia ant asfalto, pasistato pagaliukus ir žaidžia. Pas mus labiau į badmintoną žiūrima kaip į pramogą, žaidžiant prie jūros ar kieme. O Azijoje daug kas žaidžia iš statimų, yra didelė konkurencija, vyrauja azartas.

- Kokių savybių reikia norint tapti geru badmintoninku?

-  Reikia turėti talentą, bet taip pat būtina įdėti daug darbo. Daug lemia didelis darbas. Žmogus turi būti atletiškas, greitas, ištvermingas. Taip pat svarbus yra kovingumas, vidinis užsispyrimas. Badmintoną gali žaisti kiekvienas, tiesiog reikia turėti atitinkamus tikslus. Galima žaisti ir savo malonumui. Juolab, kad iš badmintono pragyventi tikrai yra sudėtinga.

- Kaip pačiai pavyksta pragyventi iš šio sporto?

- Šiek tiek padeda Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Pati daug treniruoju kitus žmones, vaikus, grupės, stengiuos užsidirbti. Labai sunku rasti rėmėjų, bet visi jie yra labai laukiami. Tokios mažos sporto šakos dėl rėmėjų stokos ir kenčia. Tenka verstis per galvą, ieškoti galimybių, finansų, pagalbos, suprantančių sportą žmonių.

- Laisvalaikio pakanka?

- Kai turiu laisvo laiko, tai pirmiausia pagalvoju: gal nueisiu į sporto klubą pabėgioti, paplaukioti baseine. Mėgstu aktyvų poilsį. Patinka skaityti knygas, jos padeda atitrūkti nuo kasdienybės. Žinoma, patinka pabendrauti su draugais, šeima, o kai yra geresnis oras, sugalvojame įvairių pramogų. Reikia kruopščiai planuoti savo atostogas, kurių visada labai laukiu. Bet ir per jas reikia save prisižiūrėti, palaikyti formą. Visos atostogos pas mane sudėliotos pagal badmintoną. Turiu viską derinti prie jo.

- Kokius tikslus keliate sau šiais metais?

- Klubinis sezonas kaip ir baigėsi. Su klubu deramės dėl naujo kontrakto. Yra ir kitų pasiūlymų, bet esu linkusi čia pasilikti. Per 5 metus klubas tapo kaip šeima. Olandijoje žaisti už kitą klubą būtų keista. Tačiau yra pasiūlymų iš Vokietijos, kitų šalių. Visada gerai yra turėti iš ko rinktis.

Šių metų tikslas – kuo geriau pasirengti Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių kvalifikacijos periodui. Noriu laimėti tarptautinius turnyrus. Esu laimėjusi pernai Lietuvoje, bet noriu daugiau tokių pergalių. Neseniai Islandijoje pasiekiau finalą. Pergyvenau, kad nepavyko laimėti jame. Bet džiugu, kad metų pradžia gera. Dabar toliau reikės siekti pergalių, išvengti traumų, įveikti kuo daugiau pajėgių varžovių. Dabar artimiausi turnyrai bus Lenkijoje, Prancūzijoje ir Suomijoje. Pamatysime, kokia bus forma, rezultatai, ir pagal juos reikės spręsti ar reikia daugiau treniruočių, ar varžybų.

- Netrukus prasidėjos Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Ar domitės jomis? Kokia žiemos sporto šaka labiausiai patinka?

- Stebėsiu žaidynes kiek leis galimybės. Patinka dailusis čiuožimas, biatlonas, šuoliai su slidėmis, akrobatinis slidinėjimas. Greitasis čiuožimas yra labai populiarus Olandijoje, tai įdomu bus, kaip pasirodys šios šalies atstovai.

- Tradicinis mūsų paskutinis klausimas. Jei galėtumėte pasiimti tris daiktus į negyvenamą salą, kas tai būtų? Kodėl?

- Pasiimčiau peilį, kad galėčiau apsiginti. Būtų smagu turėti dantų šepetėlį su pasipildančia dantų pasta (juokiasi – red. past.). Na ir meškerę, nes patinka žvejoti.