Asfaltas keičia vandenį: po nesėkmingo irklavimo sezono V.Senkutė žiba dviračių lenktynėse (1)
Viktorija Senkutė | asmeninio archyvo nuotr.
„Irklavimas yra mano pirmoji meilė ir niekas to nepakeis. Tai yra ir bus mano gyvenimo dalis, tačiau kartais gyvenimas susiklosto ne taip, kaip mes norime, ne taip, kaip įsivaizduojame, – po debiuto Lietuvos plento taurės varžybose sakė irkluotoja Viktorija Senkutė.
Sezono atidarymo lenktynėse „Baisogala-Grinkiškis-Baisogala“ 25-ų sportininkė užėmė pirmą vietą savo amžiaus grupėje bei buvo trečia bendroje moterų įskaitoje.
„Buvo daug nežinomybės, net neįsivaizdavau, kaip viskas vyks – tai buvo visiškai kitaip negu triatlone, kur tu negali „sėdėti ant rato“ ar minti už nugaros. Plento dviračių varžybose reikėjo visą laiką važiuoti grupėje – keistis, elgtis techniškai ir strategiškai... O aš neturėjau nei technikos, nei strategijos, todėl labai jaudinausi. Bet man padėjo labai daug žmonių – sulaukiau nemažai patarimų, kaip turėčiau elgtis. Galbūt, su technika suklydau, elgiausi ne taip, kaip reikėjo, tačiau fizinis pasirengimas manęs nenuvylė. Tikrai džiaugiausi savo debiutu. Galų gale, aš triatlono varžybose dalyvaudavau tik dėl dviračių atkarpos, nes plaukti aš ne mėgėja, o ir bėgikė iš manęs nekokia. Nusprendžiau, kad nereikėtų dalyvauti triatlono varžybose, jei patinka tik dviratis. Šiemet išdrįsau sudalyvauti dviračių lenktynėse ir pažiūrėsime, kas gausis“.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Irkluotoja iki šiol puikiai pamena dieną, kai vaikystėje išmoko važiuoti dviračiu.
„Turėjau labai gražų rožinį dviratį, – nusijuokė V.Senkutė. – Važiuoti juo, žinoma, išmokino tėtis. Iki šiol pamenu, kaip pirmą kartą važiavau be pagalbinių ratukų. Tėtis mane stūmė, laikė, bet vėliau apgavo, kad vis dar laiko, o aš net neįtariau, kad važiuoju savarankiškai. Štai taip – netyčia – ir išmokau“.
Kiek vėliau V.Senkutė netgi dalyvavo Trakų miesto dviračių varžybose: „Ir laimėjau aukso medaliuką“.
Irkluotojos draugystė su dviračiu buvo nutrūkusi, kol mergina studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. „O vėliau, grįžus į Lietuvą, dviratis tebuvo transporto priemonė nuvykti į treniruotes“, – pabrėžė sportininkė.
Pirmąjį „rimtesnį“ dviratį V.Senkutė įsigijo pernai, kai šalyje buvo įvestas karantinas.
„Treneris Karolis Sunklodas ir kolega Dominykas Jančionis įsigijo „plentinukus“, pradėjome kartu važinėti, – pasakojo irkluotoja. – Karolis sugalvojo parduoti savo senąjį dviratį. Tiesą pasakius, aš net nepamenu, kaip, bet jis mane įkalbėjo jį nusipirkti. Ir... Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Minti sekėsi puikiai, o kai išvažiavau su didesne žmonių grupe, buvo smagu. Man patiko greitis, o dar labiau patiko supratimas, kad man sekasi tai daryti. Dviratis „prilipo“ natūraliai“.
Parodo, ką gali
Dviratis ypatingu „draugu“ tapo, kai vasarą V.Senkutei teko gyti po traumos – stresinio šonkaulio lūžio. „Dviratis man padėjo palaikyti sportinę formą, – pabrėžė sportininkė. – Rudenį, grįžusi irkluoti, supratau, kad esu puikiai pasirengusi... Buvau dėkinga likimui, kad turėjau galimybę minti dviratį ne užsidariusi salėje, o lauke. Šis sportas man tikrai primena irklavimą. Tiesiog asfaltas keičia vandenį. Irklavime man ne visada pavykdavo pademonstruoti savo gerą sportinį pasirengimą dėl techninių niuansų, o su dviračiu sugebėdavau pademonstruoti, ką galiu, be to, man sekėsi. Keistas jausmas... Tarsi irklavimo treniruotės „atsipirkdavo“ minant dviratį: čia mačiau savo darbo vaisius“.
„Kada atsirado dviračio tasai tikrasis „sindromas“? Atrodo, turėjau dviratį, bet laikui bėgant pradėjau norėti geresnio, greitesnio, lengvesniais ratais, kad tik galėčiau greičiau važiuoti... Kai tik būna geras oras, noriu išeiti ir minti. Lygiai taip pat jaučiuosi, kai pamatau it stiklą lygų ežero vandenį – tuoj užsimanau irkluoti. Netgi dabar kalbėdama suprantu, koks panašus jausmas tai yra, – sakė V.Senkutė. – Man tiesiog yra smagu minti dviratį, smagu būti gamtoje. Jeigu važiuoju viena, gaunasi tam tikra meditacija. Jeigu važiuoju su grupe, tai smagus sportas, laiko praleidimo būdas. Bet negaliu pasakyti, kad esu „užkietėjusi“ dviratininkė – darydavau vieną treniruotę su dviračiu per savaitę, kai irkluodavau“.
V.Senkutė, pirmą kartą išvažiavusi su vaikinais pasivažinėti su vaikinais, sugebėjo „atsilaikyti“.
„Vau, gal čia ne tik darbo yra, bet ir truputis talento manyje?“ – tada savęs klustelėjo mergina.
Dilema
„Kiekvienas apsilankymas remonto dirbtuvėse ar profilaktinėje apžiūroje kainuoja nemažai, – apie investicijas į naują pomėgį kalbėjo V.Senkutė. – Kiekviena detalė, padanga, kiekvienas „nuotykis“ kainuoja. Savo dviratį pirkau ne naują, jam daug metų. Už jį sumokėjau nemažą pinigų sumą... Bent jau man tai buvo tikrai nemaža suma. Jei norėčiau atsinaujinti, tai net neįsivaizduoju, ką reikėtų daryti. Mano dviratis yra vertas triskart daugiau negu mano automobilis. Tai viską pasako“.
Tačiau V.Senkutė kol kas moja į tai ranka ir nepamiršta tų, kuriems jaučiasi esanti dėkinga už naują aistrą. O už galimybę startuoti Lietuvos plento taurės varžybose V.Senkutė yra dėkinga visiems aukojusiems „Contribee“ platformoje. Pinigai buvo skirti dviračio remontui ir startiniam varžybų mokesčiui.
„Prie mano meilės dviračiui labai daug prisidėjo mano kolegos irkluotojai, Trakų triatlono klubo nariai, su kuriais treniravausi, su kuriais pasiekdavau trokštamą greitį, su kuriais nuolat tobulėju, – sakė sportininkė. – Taip, viskas prasidėjo nuo startų triatlono estafetės rungtyje su kolegomis – buvusi plaukikė Agnė Ginevičiūtė, žinoma, plaukė, aš myniau, o K.Sunklodas bėgo. Pirmą kartą finišavome antri. Visų asmeniniai rezultatai buvo labai geri“.
Jau tada V.Senkutė susimąstė, tačiau klaustukų buvo daugiau negu taškų ant „i“.
Mergina išbandė asmenines triatlono varžybas. „Vėl pamačiau, kad puikiai sekėsi dviračių atkarpoje, – prisiminė V.Senkutė. – Kiekvienose varžybose galėjau lyginti savo rezultatą su kitų dalyvių pasiekimais. Paskutinėse varžybose „atmyniau“ devinta tarp visų – ir vyrų, ir moterų – dalyvių. Šalia manęs buvo tikrai „stiprūs“ vardai. Džiaugiausi „Vau, Viktorija, gal tikrai tau čia visai neblogai sekasi?“
Sportininkė tuoj suskuba perspėti: „Bet dviratis man visada buvo tik pagalbinė priemonė prie irklavimo“.
„Nors labai džiaugiausi rezultatais, bet „numeris vienas“ visada buvo irklavimas. Taip, dviratis man padėjo... Prasidėjus stovykloms Italijoje nusiteikiau, kad šiais metais dviratis bus tik kelionių į treniruotes priemonė. Žinojau, kad manęs laukia labai svarbūs metai – atranka į olimpines žaidynes, daug varžybų. Buvau pasirengusi visą save atiduoti irklavimui. Tai ir dariau. Su irklavimo treniruokliu pasiekiau geriausius asmeninius rezultatus, atidaviau visas jėgas, tačiau Europos čempionate nepavyko pasirodyti taip, kaip norėjau, todėl Lietuvos irklavimo federacija nusprendė manęs nevežti į olimpinę atranką, todėl vėl sėdau ant dviračio...“
Apie tai kalbėdama V.Senkutė atsisuko į savo dviratį, padarė pauzę...
„Taip, irklavimo sezonas nesusiklostė gerai. Bet dabar matau dviratį ir žinau, kad man su juo puikiai sekasi ir čia jaučiuosi gerai... O kas bus ateityje, pamatysime“, – pasakė V.Senkutė.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
