Po auglio šalinimo operacijos sveikstanti bokso čempionė A.Aučiūtė: „Dabar turėsiu du gimtadienius“ (9)
Austėja Aučiūtė | asmeninio archyvo nuotr.
„Gyvenime net nebūčiau pagalvojusi, kad būtent man tai gali nutikti“, – sportas.lt sakė daugkartinė Lietuvos bokso čempionė Austėja Aučiūtė, kuriai balandžio mėnesį buvo atlikta auglio galvoje šalinimo operacija.
„Gerai perkračius galvą, suprantu, kad simptomų buvo nemažai – ir galvą skaudėdavo, ir silpnumą jausdavau. Ruošdavausi varžyboms pagal sudarytą mitybos planą, o jėgų kaip nebūdavo, taip nebūdavo, – sakė 25-ų boksininkė. – Po stovyklos Lenkijoje nuvažiavau pas savo gydytoją Vytenį Trumpicką dėl skausmo mentės srityje“.
Tądien V.Trumpickas nusprendė, kad reikia atlikti magnetinio rezonanso tomografiją.
„Jau tyrimo metu nustebau, kai į specialų gaubtą įdėjo ir mano galvą. Iškart šovė į galvą klausimas „Prie ko čia mano mentė ir tas gaubtas?“ – pamenu A.Aučiūtė.
Su tyrimo rezultatais V.Trumpickas susipažino po kelių dienų.
„Nežinau, kaip tau pasakyti, bet radome augliuką galvoje...“ – tuomet nuskambėjo iš gydytojo lūpų.
„Negaliu apibūdinti jausmo, kuris mane užliejo tą akimirką... Pūkšt, auglys. Pūkšt, galvoje. Ir pergyvenau, ir ašarų buvo... Iškart paskambinau treneriui Vincui Murauskui. Jis tekinas atskuodė ir pradėjo klausinėti „Kas čia darosi?“, – nusišypsojo A.Aučiūtė.
Iškart buvo suderinti papildomi tyrimai ir vizitas pas profesorių Airimantą Tamašauską.
Pirmosios konsultacijos reikėjo laukti apie pusantro mėnesio. „Su nekantrumu laukiau, nes norėjau viską išsiaiškinti, – sakė sportininkė. – Gydytojas norėjo pakartoti visus tyrimus. Po savaitės sulaukiau skambučio“.
„Atvažiuoji ir operuojame. Nieko nelaukiame“, – išgirdo A.Aučiūtė.
Psichologinis pasirengimas
Dieną prieš operaciją K.Bareikis pakvietė A.Aučiūtę pasikalbėti. Parodęs auglio nuotraukas gydytojas pasakė, kas labiausiai neramina. Atsakymo, kodėl aplink auglį kaupiasi vanduo, spaudžiantis sportininkės smegenis, nebuvo. K.Bareikis perspėjo, kad auglys – labai pavojingoje vietoje, o po operacijos A.Aučiūtei gali tekti iš naujo mokytis vaikščioti, šnekėti, grėsė ir atminties praradimas.
„Sėdėjau, klausiau ir pirštus gniaužiau. Neturėjau, ką pasakyti, – prisiminė A.Aučiūtė. – Skraidžiau kosmose. Tuo metu nelabai supratau, kas vyksta. Tik vėliau, būdama viena palatoje, viską susidėliojau, apgalvojau. Tačiau emocijas sunku apsakyti. Gyvenime net nebūčiau pagalvojusi, kad būtent man tai gali nutikti. Reikėjo viskam pasirengti psichologiškai... Tai ir buvo žiauriausias dalykas prieš operaciją“.
Balandžio 22 dieną operacija, kurią atliko profesorius A.Tamašauskas, truko šešias valandas.
„Atrodo, tai buvo svarbiausia kova mano gyvenime. Atrodo, pavyko ją laimėti, – šypteli A.Aučiūtė. – Savo ringo kampe turėjau pačią geriausią komandą“.
Tik nubudusi reanimacijoje ir išvydusi gydytoją K.Bareikį, sportininkė apsidžiaugė: „Prisimenu“.
„Operacija praėjo geriau negu tikėjomės. Viskas super. Dabar ilsėkis“, – išgirdo A.Aučiūtė.
„Atsikvėpiau... Tada supratau, kokia esu dėkinga visiems žmonėms, kurie tokią akimirką buvo kartu – V.Trumpickui, K.Bareikiui, A.Tamašauskui, šeimai, treneriui, draugams. Neįsivaizduoju, ką būčiau be šių žmonių dariusi. Ačiū jiems visiems“, – sakė A.Aučiūtė.
Galės boksuotis
Jau kiek vėliau sportininkė prisipažino, kad nei prieš operaciją, nei po iškart po jos minčių apie boksą net nebuvo.
„Apie sportą negalvojau... Nebuvo minties „O, nesportuosiu“. Penkiolika metų atiduota tam sportui, tačiau tomis dienomis apie tai negalvojau. Rūpėjo visai kiti dalykai, – sakė A.Aučiūtė. – Prisiekiu, ne apie olimpines žaidynes galvojau, ne apie varžybas. Man tada nerūpėjo. Mintys sukosi apie paprastus gyvenimiškus dalykus. Natūralu, tai sudrebino mano pačios ir mano artimųjų pasaulį. Atvirai pasakysiu, manau, kad gimiau iš naujo. Turiu naują gimtadienį. Nors laiko nuo operacijos prabėgo dar sąlyginai nedaug, bet viską pradėjau kitaip vertinti. Galvojau, kad boksuotis gyvenime negalėsiu. Na, ta mintis atrodė labai natūrali – koks boksas po auglio šalinimo nuo smegenų? Aš gydytojų net neklausiau apie sportą“.
Tiesiog A.Aučiūtė bijojo užduoti šį klausimą ir išgirsti: „Ar tu durna? Koks dar boksas?“
Iškart po operacijos dar reikėjo sulaukti biopsijos rezultatų. „Stresiuko buvo nemažai. Juk žmogus išgirdęs tokią diagnozę – auglys galvoje – visada pagalvoja, kad tai yra baisiausia, kas gali nutikti. Bet augliukas buvo nepiktybinis“.
O tada gydytojas atėjo ir linksmąja žinute: „Po poros mėnesių galėsi lengvai sportuoti, o po pusmečio – ir boksuotis“.
A.Aučiūtės treneris V.Murauskas po šios žinutės puolė skambinti V.Trumpickui, kuris suskubo tikslintis situacijos su A.Tamašausku.
Atsakymas: „Po pusmečio galima boksuotis“.
„Tai mane nustebino, nes nei aš, nei šeima negalvojo, kad galėsiu boksuotis, – pasakojo A.Aučiūtė. – Jau ir treneris sakė, kad negalvočiau apie boksą, sudėliojo planą, kaip aš kitus treniruosiu. Nesitikėjau. Bet tikiu, kad toks dalykas turėjo nutikti, kad pradėčiau vertinti, ką galiu gyvenime daryti, ką turiu. Anksčiau sportuodavau, varydavau per jėgą, per traumas, plėšydavau tas rankas ir niekada nesimąstydavau“.
Gyvenimas užgrūdino
„Taip, jau pasiilgau bokso, – po operacijos praėjus trims savaitėms sakė A.Aučiūtė. – Mačiau, kad draugė rengiasi A.Šociko turnyrui. Jis man vis atsiunčia vaizdo įrašus iš sparingų stovykloje. Žiūriu ir galvoju, kaip smagu. Prisimenu, kad rengėmės pasaulio čempionatui metų pabaigoje. Būtų smagu, bet šie metai bus skirti sveikatai prižiūrėti“.
Kiek vėliau boksininkė prisipažino: „Jau save įsivaizduoju ant pasaulio čempionato prizininkų pakilos“.
„Tik pagalvoju apie boksą ir jaučiu liepsną viduje. Eičiau ir jau dabar boksuočiausi, gal maišą mušti jau galėčiau, – nusijuokė A.Aučiūtė. – Nemoku paaiškinti. Dar nesu patyrusi tokio jausmo. Būdavo traumų, būdavo reabilitacijų, bet taip niekada nesijaučiau. Žinau, kad negalėsiu boksuotis pusmetį, bet jau dabar įsivaizduoju, kaip krosus lakstau... Jau noriu kažką daryti, jau laukiu, kada galėsiu daryti kardo treniruotes“.
Jau ir dabar A.Aučiūtė kiekvieną dieną meta sau iššūkį: išėjusi iš sanatorijos pasivaikščioti, stengiasi kiekvieną kartą nueiti daugiau. „Eidavau po tris kilometrus, jau, žiūrėk, kitą dieną sau pasakau, kad nueisiu keturis... Dar kitą jau noriu nueiti penkis. Gal tai ir nėra gerai. Turiu išmokti valdytis, – nusijuokė sportininkė. – Bet tikiu, kad šis dalykas mane sutvirtins psichologiškai. Ir bokso ringe tasai jaudulys jau nebus toks, koks būdavo anksčiau. Dabar esu kur kas labiau užgrūdinta gyvenimo“.
A.Aučiūtė 2011-aisiais iškovojo bronzos medalį pasaulio jaunių čempionate, 9 kartus tapo Airijos čempione, 5 kartus puošėsi Lietuvos pirmenybių auksu, Europos čempionate iškovojo 5 vietą.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
