A.Rastorgujevas ir M.Zvejniekas: profesionalų patarimai slidinėjimo mėgėjams

 Tiek kalnų, tiek lygumų slidinėjimas yra tapę tradicinėmis žiemos sporto šakomis, slidinėjimą mėgsta ir sportuojantys savarankiškai. Šiais metais, kai sulaukėme gausaus sniego, kalnų ar lygumų slidinėjimas tapo dar populiaresnis. Sporto ir poilsio kompleksai, ypač savaitgaliais, veikia visu pajėgumu, kiek tai įmanoma esant dabartiniams apribojimams, nes žmonėms labai norisi išmėginti savo gebėjimus. Entuziastingai nusiteikus, svarbiausia atsiminti, kad reikia stengtis nepatirti traumų ir dėl to pasirinkti tinkamą sportinę įrangą, jog žiema teiktų tik džiaugsmą, – apie tai kalba biatlonininkas Andrejus Rastorgujevas ir kalnų slidininkas Mikas Zvejniekas.

Slidinėjimas ne tik pagerina nuotaiką niūriu žiemos laikotarpiu, bet ir teigiamai veikia imuninę sistemą. Reguliariai slidinėjant žymiai sustiprinamos įvairios kūno raumenų grupės, padidinama fizinė ištvermė. Tačiau slidinėdamas retai kuris, net ir labai patyręs slidininkas, gali išvengti griuvimo, traumų, taip pat dėl netinkamos aprangos galima peršalti arba, priešingai, pernelyg sukaisti.

Slidinėjimas – rimtas iššūkis visoms raumenų grupėms

Kalnų ir lygumų slidinėjimo skirtumai susiję su fizinio krūvio pobūdžiu – slidinėjimo kalnuose metu krūvis tenka visam raumenynui, o lygumų slidinėjimas ypač tinka tiems, kam reikalinga širdies apkrova. „Slidinėjant yra aktyvios daugelis raumenų grupių. Šiuo atžvilgiu slidinėjimą galima palyginti su plaukimu ir gimnastika. Dirba ne tik kojų ir rankų, bet ir nugaros bei pilvo raumenys. Jų darbą lemia ir pasirinktas slidinėjimo stilius: klasikiniam stiliui būdinga tai, kad dirba pėdos priekio raumenys, taip pat šoninė raumenų grupė. Iš pradžių nereikėtų persistengti – pusvalandžio arba 40 minučių pirmam kartui turėtų pakakti. Nebent aktyviai sportuojate, įvaldėte kitas sporto šakas, tada galima kiek ilgiau. Jei dar nėra gerai įvaldyta pati slidinėjimo technika, nereikėtų stengtis šliuožti labai greitai, tiesiog „pasivaikščiokite su slidėmis“, pasigrožėkite vaizdais. Ypač jei šliuožiate ne įrengta slidinėjimo trasa, kurioje padarytos vėžės“, – sakė A. Rastorgujevas.

Andrejus Rastorgujevas | Scanpix nuotr.

M. Zvejnieko teigia: „Slidinėjant kalnuose, treniruojama daug raumenų grupių: šlaunų ir blauzdų raumenys, kurie dirba leidžiantis nuo kalno ir manevruojant, taip pat rankų raumenys, kurie dirba, kai atsistumiama, esant kalno viršūnėje, ir naudojamasi lazdomis kalnų perėjose. Nepamirškite, kad pilvo presas ir gilieji raumenys taip pat pakankamai dirba slidinėjimo metu, todėl tikrai jausite poveikį organizmui, jei slidinėsite pirmą kartą. Greičiausiai pavargsta tos pėdų vietos, prie kurių liečiasi slidinėjimo batai, todėl būtų gerai, kad pertraukėlių metu kojos pailsėtų – nusiaukite batus ir leiskite atsipalaiduoti raumenims. Pradedančiajam po pirmos arba pusantros valandos būtinai reikėtų atsikvėpti. Svarbiausia, kad pradedant leistis kūnas būtų pasirengęs greitiems judesiams ir manevrams. Prieš leisdamiesi nuo kalno, pamankštinkite visus sąnarius, nes slidinėjant jiems tenka didžiausias krūvis, ypatingą dėmesį skirkite kelių sąnariams.“

Tinkama apranga ir įranga – aukso vertės

„Dar prieš eidami slidinėti pasirūpinkite tuo, kad jūsų rankos ir kojos nešaltų. Atėję į trasą, apsiaukite slidinėjimo batus, gali tekti pasikeisti kojines, kad būtų visiškai sausos. Reikia ir atsarginių pirštinių poros. Bendras principas – apsirenkite šiltai, keliais sluoksniais, kad būtų galima kurį nors drabužį nusivilkti. Įranga yra nepaprastai svarbi, nes jeigu ji netinkama, kyla grėsmė susižeisti. Įsidėmėkite, kad individualiai neprisitaikius lazdų kyla grėsmė susižaloti nugarą. Klasikinės lazdos turi būti tokio ilgio, kad siektų pažastį, 25–30 cm trumpesnės nei slidininko ūgis, o slidės turi būti 20–30 cm ilgesnės nei slidininko ūgis. Slidinėjant laisvuoju stiliumi, lazdos turi būti tik 15–20 cm trumpesnės nei slidininko ūgis, o slidės turi būti 10–15 cm ilgesnės nei slidininko ūgis. Pabrėžtina, kad klasikinio ir laisvojo stiliaus slidinėjimui reikalingi skirtingi batai. Ypač dabar, kai daug ką perkame internetinėse parduotuvėse, geriau žinoti pagrindinius reikalavimus pačiam ir, pasikonsultavus su specialistu, įsigyti tinkamą įrangą“, – sakė A. Rastorgujevas.

Kalnų slidės paprastai yra trumpesnės ir platesnės nei lygumų slidės. Pradedantiesiems patartina iš karto dar nepirkti slidžių, iš pradžių geriau išmėginti nuomojamas, kad būtų galima suprasti, kokios slidės būtent jiems labiausiai tiktų. M. Zvejniekas pridūrė, kad „kalnų slidinėjimui skirtos lazdos neturi būti ilgesnės nei iki krūtinės lygio. Esant tinkamam lazdų ilgiui, slidinėti, manevruoti, atsistumti ir išlaikyti pusiausvyrą bus daug lengviau“.

Griūnant ant šono paprastai išvengiama traumų

„Pirmiausia, nereikia bijoti griūti. Griūna ir mėgėjai, ir profesionalai. Jei griūnate, tai griūkite tik ant šono, jokiu būdu ne į priekį arba atgal. Stenkitės nusileisti ir sustoti trasoje, o ne už jos, nes nežinote, kas gali „slėptis“ po sniegu. Stenkitės atsipalaiduoti ir susigūžti, kad griuvimas nebūtų skaudus, prireikus galima mėginti griuvimo smūgį sušvelninti atsiremiant rankomis. Tačiau tokiu atveju labai svarbu nesusižaloti riešo arba rankos pirštų. Lazdos dirželis turi būti prigludęs ir stabilus. Niekur neskubėkite, o po dienos, praleistos ant slidžių, grįžę namo iškart neatsigulkite ant sofos prie televizoriaus. Pagulėkite pakeltomis ir atremtomis į sieną kojomis. Tai pagerins kraujotaką. Reikia gerai pagalvoti, ar galite slidinėti dvi arba tris dienas iš eilės. Jei esate „nusiteikęs“, slidinėkite, tačiau atidžiai stebėkite savo pojūčius, streso lygį ir širdies apkrovą. Širdies apkrovą galima nustatyti turint išmanųjį laikrodį su pulso matuokliu. Naudojant „Garmin“ išmanųjį laikrodį, įvertinama vadinamoji „kūno baterija“, t. y. kiek energijos išeikvota, galbūt jau atėjo laikas pailsėti“, – sakė A. Rastorgujevas.

„Traumų užsiimant tokiu sportu kaip kalnų slidinėjimas gali pasitaikyti, tačiau reikia stengtis kiek įmanoma jų išvengti, laikantis pagrindinių principų: pasirinkti savo lygiui tinkamą greitį ir trasą, laikytis saugaus atstumo nuo kitų slidinėtojų ir nesielgti neapgalvotai. Traumų leidžiantis nuo kalno riziką lemia tai, kad ant to paties šlaito yra daug žmonių, kurių slidinėjimo įgūdžiai ir gebėjimai yra skirtingi. Žinoma, nuo kalno leidžiamasi labai greitai, ir neturint pakankamai įgūdžių didelį greitį lengva pasiekti, bet saugiai nusileisti – ne. Leidžiantis nuo kalno ir krintant svarbiausia griūti ant šono, o ne į priekį. Tada, tiek esant mažam, tiek dideliam greičiui, galima išvengti didelio pavojaus ir sunkiai nesusižaloti. Įsidėmėkite, kad, praleidus dieną ant slidžių, būtina gerai pailsėti. Šilta arbata, ramus vakaras prie židinio arba karšta pirtis padės atpalaiduoti raumenis ir išvengti sustingimo pojūčio kitą dieną“, – pabrėžė M. Zvejnieks.

Prieš pradedant slidinėti kalnuose ir lygumose reikia pasiruošti, todėl pradedantiesiems patariama įgyti slidinėjimo įgūdžių treniruojantis su patyrusiais instruktoriais arba treneriais, prieš nusprendžiant savarankiškai išmėginti savo gebėjimus.