Konstruojant laiko mašiną su R.Vėževičiumi: apie pirmą algą, BMW 525, V.Čeburiną ir ateities tikslus (6)
Robertas Vėževičius | Sauliaus Čirbos nuotr.
„Vieni sako, kad mano karjera susiklostė, kiti, atvirkščiai, vis mina ant kojos, kad galėjo būti ir geriau. O aš pats nieko nesigailiu – kokį lygį pasiekiau, tokį pasiekiau, – šypsosi sausio pradžioje savo 35-ą gimtadienį paminėjęs futbolininkas Robertas Vėževičius. – Manau, nuveikti tikrai pavyko nemažai. Bent jau Lietuvos mastu“.
Ukmergėje gimęs ir augęs futbolininkas savo profesionalią karjerą pradėjo „Vėtroje“, vėliau gynė „Šiaulių“ garbę, sezoną praleido Izraelyje, grįžęs į Lietuvą vilkėjo „Kruojos“, „Stumbro“, Klaipėdos „Atlanto“ marškinėlius. Su Marijampolės „Sūduva“ R.Vėževičius tris kartus tapo šalies čempionu, nuo 2020-ųjų jis atstovauja Gargždų „Bangos“ ekipai.
„Trofėjų namuose užtenka – bus, ką vaikams parodyti, – nusijuokė R.Vėževičius. – O amžius? Tasai 35? Pasaulyje futbolininkai jau ne vieną kartą įrodė, kad šis amžius tikrai nėra riba. Pažiūrėkime, ką išdarinėja Zlatanas Ibrahimočius (39). Gal mus Lietuvoje kiek per anksti nurašo, padaro mus veteranais. Geriausias pavyzdys Lietuvoje – Saulius Mikoliūnas (36). Atrodo, kad jis išgyvena antrą jaunystę. Tikiu, kad nusistatymas apie žaidėjo amžių ir jo galimybes „ateina“ daugiau iš šalies: „va, jis jau senas, va, jis jau nepatemps“.
Apie savo amžių R.Vėževičius prisiskaitė komentarų, kuomet buvo paskelbta apie persikėlimą į „Bangą“.
„Visi sakė, kad mano traukinys jau nuvažiavęs. Bet man atrodo, kad jis vis dar stovi toje pačioje stotyje“, – šyptelėjo saugas.
– Pakeliaukime laiku ir nuskelkime į Ukmergę – ar ten augdamas leidai sau pagalvoti, kad su futbolu viskas taip užsitęs?
– Manau, kaip ir daugelis vaikų, lankančių futbolo treniruotes, nesitikėjau, kad tapsiu didele futbolo žvaigžde. Pamenu dieną, kai treneris pasiūlė nuvykti į „Vėtros“ organizuojamą žaidėjų atranką. Suvažiavome iš visos Lietuvos. Iš penkiasdešimties vaikinų buvo atrinkti aštuoniolika. Tarp jų buvo dar vienas ukmergiškis. Tiesą pasakius, patekęs į „Vėtros“ sportinę klasę supratau, kad tai gali tapti mano ateitimi. Mačiau pagrindinės komandos žaidėjų požiūrį į darbą treniruotėse. Mane tai užkūrė. Supratau, kad futbolas gali būti daugiau negu hobis, todėl jame likau.
– Sakyk, Ukmergėje futbolas buvo populiarus?
– Tuo metu jau nebe – „Vienybės“ laikai buvo pasibaigę. Vyrų komanda buvo, bet ji žaidė antroje lygoje. Atvirai sakau, jei ne „Vėtros“ peržiūra, būčiau pasilikęs Ukmergėje, kurioje nebuvo galimybės eiti į aukštesnį futbolo lygį – buvau dešimtokas, jau turėjau po truputį būti jungiamas prie vyrų, o „Vėtra“ tapo laipteliu į viršų, kuris leido pamatyti profesionalaus futbolo vaizdą. „Vėtroje“ buvo suteiktos visos sąlygos: maitinimas, gyvenimas, mokslas, treniruotės. Tereikėjo pasinaudoti savo šansu.
– Turėjai atsarginį planą, jei futbolas būtų atkritęs?
– Nelabai. Nors mama sakydavo, kad ir futbolininko kelias niekur nenuves. Ji prašė pasibaigti mokslus. Aš taip ir padariau – įstojau, baigiau studijas. Bet žinote, savęs niekada nemačiau kūno kultūros mokytoju (juokiasi). Dabar, žinoma, jau pradėjau mąstyti, kuo būsiu, kai „užaugsiu“. Norėčiau likti prie futbolo.
– Robertai, kiek savo akimis teko matyti užgesusio jaunimo?
– Daug. Pamenu, su kokiomis fanfaromis Kaune buvo atidaryta futbolo akademija: skambios antraštės, jaunimas plūsta, vėliau žaidėjai pasirašydavo sutartis su Anglijos klubais, su Italijos. O laikas parodė, kad visiems jiems tekdavo grįžti į Lietuvą, dėti parašus ant sutarčių su vietinėmis komandomis, o vėliau jie tiesiog pradingdavo. Taip, manau, teisingas žodis – „užgeso“. Gal juos per anksti išsiųsdavo į užsienį – juk jie nieko be vaikų futbolo nebūdavo matę. Gal išvažiuodavo į kitą šalį ir pasimesdavo. Tai tėra mano spėjimas. Vienintelis Lukas Spalvis sugebėjo adaptuotis... Sunku net kalbėti, nes priežasčių, kodėl jaunimas užgesdavo, gali būti labai daug.
– Pats beveik visą karjerą praleidai Lietuvoje.
– Gal ir norėjosi ilgiau pabūti tame užsienyje, užsikabinti ten, bet susiklostė viskas taip, kaip susiklostė. Lietuvos futbolas turi savo specifiką: klubų mažai, vieni yra mokūs, kiti nemokūs. Pats puikiai žinau, ką reiškia negaunamas atlyginimas. Bet jaunystėje man pinigai nerūpėjo, tiesiog norėjau kuo geriau sužaisti, parodyti save. Kiekvieną kartą suvokdavau, kad po šio etapo, teks žaisti kažkur kitur. Tai stūmė į priekį. Vėliau patekau į klubus, kuriuose finansiškai buvo visai neblogai.
– Lietuvoje sunku būti futbolininku?
– Sunku.
– Kiekvienas turi savo nuomonę apie futbolą, ar ne?
– Kai manęs paklausdavo, ką veikiu, o aš atsakydavau, kad žaidžiu futbolą, tuoj sulaukdavau antro klausimo „O ką dirbi?“ Aš pakartodavau, kad žaidžiu futbolą. Manau, tai kuo puikiausiai viską iliustruoja. Buvo laikas, kai Lietuvoje niekas neįsivaizdavo, kad yra futbolininkų, kurie daugiau nieko neveikia, tik žaidžia. Žinoma, Lietuvoje būti krepšininku šimtą kartų geriau: ir atlyginimai didesni, ir suteikiamos sąlygos geresnės, patys lietuviai labiau myli krepšinį. Pažiūrėkite, kiek žiūrovų susirenka į arenas pažiūrėti krepšinio rungtynių... Bet aš manau, kad dabar jaunimas turi kur kas geresnes sąlygas ir futbole – yra kur kas daugiau galimybių išvažiuoti ir save parodyti. Bet vis dar nelyginkime to su krepšiniu. Būti futbolininku Lietuvoje sunku.
– Krepšininku tau tapti nepavyko, kaip ir nesusiklostė šokėjo karjera.
– (juokiasi) „Nepaėjo“ šitie!
– Pastebėjau, kad ne vienas futbolininkas Lietuvoje nuo šokių parketo į bucus įšokote. Ar čia taisyklė?
– Aš į šokius buvau atvestas mamos, nes ji buvo tikra vakarėlių liūtė. Tai ir man pasakė, kad būsiu toks pat – šokėjas. Pirmais metais bandžiau derinti šokių ir futbolo treniruotes, bet antraisiais jau verkiau, pasakiau mamai, kad daugiau neisiu. Ansamblyje buvau vedančiosios poros šokėjas, tad auklėtoja dar ateidavo, prašydavo mamos, kad šokčiau, bet žinojau, kad suderinti dviejų dalykų man nepavyks. Tai tokia ta mano tautinių šokų karjera – dveji metai. Supratau, kad gal ne mano tai stilius. Gal būčiau ilgiau išsilaikęs, jei tai būtų pramoginiai šokiai.
– Teisingai, madinga ir įvairiausių televizijos projektų yra.
– Štai, gal būčiau Vladimirui Romanovui sudaręs konkurenciją šokiuose (juokiasi).
– Nežinau, ar tai bus pačiam skaudi tema, Lietuvos rinktinė?
– Kas apie ją?
– Skaudu, kad visa draugystė baigėsi po U-21?
– Vadinasi, nepriaugau iki nacionalinės rinktinės lygio. Mano laikais, kaip tai beskambėtų, į rinktinę iš A lygos papuldavo vienetai. Visi atvažiuodavo iš užsienio: Deividas Šemberas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius... Buvo sunku patekti į rinktinę. O dabar? Aš nieko nekaltinu, bet rezultatai nėra džiuginantys. Tikiu, kad vyrai patys buvo praradę tikėjimą, kad gali laimėti – išeidavo, kaudavosi, bet tik praleisdavo įvartį ir viskas pasibaigdavo, komanda subyrėdavo. Kiek džiugesio kelia paskutiniai rezultatai, pasiektos pergalės – Tautų lygoje rinktinė įrodė, kad gali kovoti. Tikėkimės, kad tai nebuvo vienkartinis blykstelėjimas, kad pergalių dar bus.
– Grįžkime prie to tavo „nepriaugau“?
– Kažkada buvau pakviestas į stovyklą, bet nenuvykau, nes gydžiausi traumą. Žinoma, tasai „nepriaugimas“ yra šiek tiek skaudus. Atrodo, kad kartais rinkdavo žaidėjus, kurie niekur nežaidę, tik buvę komandoje. Bet čia yra trenerių vizija: aš juk neateisiu ir nepasakysiu „Esu toks Vėževičius, prašau, mane imkite į rinktinę“. Reiškia, „nepriaugau“ – kiekvienas treneris turėdavo viziją, matydavo, kokių žaidėjų jam reikėdavo. Liūdna, bet čia jau tikrai mano traukinys nuvažiavo.
– Pats minėjai Ibrą!
– Sakai, jei Ibra gali, tai ir Vėževičius gali?
– Antraštę jau turime?
– (juokiasi) Tada, reiškia, kad Vėževičius gali.
– Anksčiau, Robertai, nebuvai linkęs kalbėti apie karjeroje padarytas klaidas. Dabar esi tam pasirengęs?
– Manau, galime kalbėti.
– Tai paprastas klausimas: jei turėtumei laiko mašiną, kokią datą rinktumeisi ir ką darytumei kitaip?
– Atsukti laiko negalėsiu, bet po debiuto A Lygoje su „Vėtra“, kuomet man buvo septyniolika, girdėjau gandų, kad buvo pasiūlymų iš Rusijos klubų. Žinoma, aš nežinau, kiek tai tikra, nežinau, ar tai kažkiek galėjo priklausyti nuo manęs. „Vėtra“ nesutiko manęs išleisti. Galbūt, klubas tikėjosi, kad dar iššausiu. O vėliau, kai žaidžiau „Šiauliuose“, buvau gavęs pasiūlymą persikelti į čempionišką „Ekraną“. Tada jau pats apsisprendžiau likti Šiauliuose. Blogiausia, kad pats nepamenu aplinkybių, privertusių mane priimti tokį sprendimą. Gal tada man reikėjo persikelti į čempionų klubą? Gal visa karjera būtų kitaip susiklosčiusi. Bet dabar tai tėra tik pamąstymai. Po „Šiaulių“ kelias pasuko į užsienį – gal tasai sprendimas likti nebuvo jau toks blogas.
– Kaip vertini tą legionieriaus duoną?
– To sezono norėjosi geresnio. „Maccabi Umm al-Fahm“ komandoje tekdavo žaisti įvairiose pozicijose. Esu ten žaidęs ir gynėju, nuolat mane mėtydavo, todėl ir įvarčių daug nebuvo. Po sezono klubas subyrėjo, teko ieškotis kitos stotelės. Vykau į peržiūrą Aškelone, bet ten lėmė aplinkybės, kad nelikau – treneris norėjo, kad likčiau, bet agentas atvežė kitą žaidėją – man teko važiuoti namo.
– Sunkus tasai gyvenimas „ant lagaminų“?
– Man jis niekada neatrodė sunkus. Man visada būdavo įdomu pakeisti aplinką, mane supančius žmones. Galbūt, sunkiau buvo mano antrai pusei, dabartinei žmonai. Ji apsiprasdavo, susirasdavo draugių ir tuoj tekdavo važiuoti kur nors kitur.
– Ir dabar Gargždų „Banga“?
– Ilga istorija, bet ji padės suvokti situaciją. Kai žaidžiau už Klaipėdos „Atlantą“, mums su žmona labai patiko prie jūros. Todėl pradėjome namą statytis Klaipėdoje, kol dar žaidžiau „Sūduvoje“. Nusprendėme, kad gyvensime prie jūros. Kai baigėsi etapas „Sūduvoje“, teko ieškotis klubo arčiau namų. Atsirado „Bangos“ variantas. Apsisprendėme dėl Žemaitijos ir dabar tikrai nesigailime.
– OK, jau kalbėjome, kad futbolininku būti Lietuvoje sunku, bet juk išgyventi galima? Namas juk jau stovi?
– Ne tik įmanoma, bet gaunasi ir uždirbti. Žinoma, neslėpsiu, kad didžiausias indėlis į namo atsiradimą – premijos „Sūduvoje“ už kelionę Europoje. Juk ir pats klubo vadovas Vidmantas Murauskas neslėpė, kad dosniai premijavo žaidėjus už įveiktus etapus. O šiaip? Jeigu žaidi pirmaujančiose komandose, išgyventi ir gyventi tikrai įmanoma. Pavyzdžiu esu ir aš... Bet būkime atviri, jaunimui sunkiau – jaunam žaidėjui niekas nenori siūlyti „didelio“ kontrakto. Yra įprasta, kad vyresni uždirba daugiau. Nesu buvęs klube, kuriame jaunas žaidėjas gautų daugiau už vyresnį. Bet viskas yra įmanoma, tereikia didelio noro žaisti.
– Reikia kantrybės, kol esi jaunas?
– Būtent. Mano pirmoji alga „Vėtros“ antroje komandoje buvo 200 litų. Maniau, kad tai yra kosmosas. Dvyliktoje klasėje buvau prijungtas prie pagrindinės komandos ir alga pakilo...
– Palauk, ką tais laikais galima buvo nusipirkti už 200 litų?
– Oi, maistą juk gaudavome, gyventi turėjome kur, o tėvai maisto atsiųsdavo papildomai. Tad visus tuos pinigus galima buvo atsidėti. Pamenu, už pirmą savo algą nusipirkau „Nike“ kedus už 110 litų – daugiau negu pusę savo algos jiems išleidau. Pamenu, tarytum, tai buvo vakar.
– Čia dar buvo tasai etapas, kai Vilniuje visur vaikščiodavai su treningais?
– Na, čia jau buvo pereinamasis laikotarpis (juokiasi).
– „Nike“ kedai – rimta paraiška.
– Bet tuos kedus buvo galima dėvėti ne tik prie treninginių kelnių, galima buvo ir prie džinsų. O, Dieve, juodi buvo, tokie „stiliovi“... Kaip gerai aš juos prisimenu. Po mėnesio aš juos įmečiau į „skalbiankę“ ir atšoko padai. Baigėsi jų gyvybė.
– Puikiai išleista pirmoji alga.
– Tikrai taip. Kai buvau prijungtas prie pagrindinės komandos, gaudavau 1500 litų. Tai jau tada gerai gyvenome. Be to, ir premijas gaudavome panašias. Tai buvo geri pinigai!
– Jie spėjo tave pagadinti?
– Kartais girdime posakį, kad pinigai žmogaus nekeičia. Nesąmonė. Jaunam žmogui tokie pinigai? Manau, mane jie jau buvo pradėję gadinti. Ir draugai sakydavo, kad esu „pasikėlęs“, nuolat man prikišdavo, kad man tik pinigai rūpi. Taip, pinigai keitė, ypač tai jausdavosi bendravime su kitais. Džiaugiuosi, kad turėjau tikrų draugų, kurie laiku ir vietoje man pasakė „Apsiramink“.
– Žinoma, šie pinigai sukrito ir į taupyklę automobiliui?
– Taip.
– Ir koks automobilis tais laikais buvo „kietas“? Kokį nusipirkai?
– BMW 525!
– Nesunkiai būčiau ir atspėjęs.
– Vyšninė... Pamenu taupiau jai pinigus, o po to jaučiausi labai kietas prie jos vairo. Vėliau man teko ją parduoti. Kai „Vėtra“ nustojo mokėti pinigus, nebūdavo už ką ir kuro įsipilti. Pamenu, kad automobilis kieme metus laiko prastovėjo. Ją visą apdaužė, sudaužė priekinį stiklą. Pirkau aš ją už 20 tūkst. litų, o pardaviau už 5 tūkst. litų. Už gautus pinigus išvykau ilsėtis į Egiptą. Štai, toks tas mano pirkinys (juokiasi).
– Pamoka, kad kartais dideli pinigai gali virsti niekuo.
– Čia yra tikra tiesa.
– Prabėgome visą tavo karjerą, bet galime nusikelti ir ateities planus? Minėjai, kad norėtum likti prie futbolo.
– Norėčiau darbuotis futbolo vadybos srityje: ieškoti rėmėjų, bendrauti su žaidėjais ir fanais, pasirašinėti sutartis. Labiausiai mane domina sporto direktoriaus poziciją. Jau pradėjau lankyti kursus, mokausi, domiuosi. Matau save tokioje pozicijoje.
– Ta proga liko nepaliesta trenerio Valdimiro Čeburino tema. Per Europą vedęs „Sūduvą“ treneris pasirašė sutartį su Vilniaus „Žalgiriu“.
– Tik pasirodė ši žinia ir visi man pradėjo rašinėti „Va, tavo tėtis keliasi į didžiausius priešininkus“ (šypteli). Tai yra jo sprendimas. Smagu, kad po metų jis grįžta į Lietuvą. Manau, kad šis sezonas bus labai įdomus.
– Kalbant apie V.Čeburiną, kokia jo paslaptis?
– Nežinau, ar čia verta ieškoti stebuklo, bet jau ir Pakruojo „Kruojoje“ jis sugebėjo suburti komandą. Tą patį jis sugebėjo padaryti ir Marijampolėje. Treneris sulipdė komandą, kolektyvą. Žinoma, ir treniruotės su juo yra specifinės. Mums, futbolininkams, jos nelabai patinka, nes ten daug teorijos, analizių, mažai futbolo. Treniruotėse daug vaikščiojimo. Jis paimdavo mus už rankų ir vedžiodavo po aikštę, taip rodydamas, kur kurioje situacijoje turime būti. Vykdavo ir atskiros treniruotės „standartams“. Jei treniruotei būdavo numatyta 1,5 valandos, neretai užtrukdavome virš dviejų valandų, kartais netgi ilgiau. Manau, tai davė visus rezultatus.
– Vedžiodavo už rankų?
– Taip, statydavo žaidėjus aikštėje ir rodydavo, kokiose plotuose turime būti, kai ginamės. Ateidavo, paimdavo už rankos, nuvesdavo, kur turi stovėti tam tikroje situacijoje. Atsistodavo aikštėje treneris, pasižiūrėdavo: jei jam nepatikdavo mūsų išsidėstymas, jis kiekvieną suvedžiodavo, kur reikia. Taip ir vaikščiodavome. Ar saulė šviečia, ar lietus lyja, mes vaikščiojame. Daugeliui tai nepatikdavo. Po treniruočių ir papykdavai, ir paburnodavai, kad futbolo nežaidei. Bet vėliau pamatėme, kad sistema veikia. O mes, futbolininkai, retkarčiai mėgstame paburnoti, pasispjaudyti – kai yra gerai, norisi, kad būtų dar geriau.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
