Futbolininkas B.Spietinis: „Atstovauti savo šaliai, miestui ir šeimai – didelė garbė“

 Benas Spietinis (24 m.) – jonavietis, didžiojo futbolo bei futsal (salės futbolo) žaidėjas. Be to, kad vaikinas yra Jonavos ,,Vikingų“ komandos kapitonas, jis jau dvejus metus iš eilės buvo pakviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės. Kaip sako jis pats, atstovauti šaliai – didelė garbė, tačiau žaidimas savo miesto komandoje turi savitą žavesį – „Vikingai“ vienija draugų būrį, tad aikštelėje komandos nariai vienas kitą supranta vos iš pusės žodžio.

Nuo mažų dienų

„Futbolas mano gyvenime atsirado tada, kai man buvo 6-eri ar 7-eri metai. Vieną dieną į mokyklą atėjo mano pirmasis treneris – Vytautas Stanevičius, kuris kvietė vaikus į treniruotes. Aš buvau jaunesnis nei kiti mano klasiokai. Dėl to treneris pasakė, kad turėsiu palaukti kitų metų, kai treniruotis bus kviečiami mano bendraamžiai. Laimei, mano močiutė pažinojo Vytautą ir paprašė jo priimti mane į treniruotes su vyresniais. Jis sutiko“, – paklaustas apie tai, kaip jo gyvenime atsirado futbolas, pasakojo B. Spietinis.

Ugdė ne tik fizinius gebėjimus

Treniruotės keitė treniruotes, varžybos varžybas... Ir nors jonaviečiui sekėsi gerai, buvo akimirkų, kai jis norėjo viską mesti.

„Treneris nevengdavo garsesnio tono, visada laikėsi aiškiai sudėliotų taisyklių – turnyruose sutartą minutę turėdavai būti ten, kur tau pasakyta. Jis tikrai buvo griežtas. Nors dabar man tai atrodo visiškai normalu, būnant vaiku, suprasdavau ne viską. Dėl to aš buvau susigalvojęs, jog noriu mesti futbolą. Kalbėdavau apie tai net su tėvais, tačiau jie man paaiškindavo, kad viskas yra gerai, o treneris savo griežtumu parodo rūpestį.

Nebuvau pats lengviausias vaikas. Kai mokytojai negalėdavo susitvarkyti su manimi, kviesdavo ne tėvus, o trenerį. Jo rūpestis mumis buvo visokeriopas... Iki šiol puikiai pamenu kartą mums pasakytus trenerio žodžius: „Jeigu aš neišauginsiu jūsų gerais žaidėjais, tai bent išauginsiu gerais žmonėmis, su kuriais nebus gėda sveikintis gatvėje“.

Na, kadangi susitikę su treneriu sveikinamės, persimetame keliais žodžiais, spėju, užaugau geru žmogumi (aut. past. šypsosi). Galiu pasakyti, kad iki šiol esu jam labai dėkingas už tai, koks dabar esu ir kalbu ne tik apie futbolą“, – gražių žodžių negailėjo jonavietis.

Nuo „Amigos“ iki „Vikingų“

Lauko futbolo gerbėjams B. Spietinis žinomas kaip vidurio gynėjas, ne vienerius metus iš eilės žaidęs jaunimo rinktinės sudėtyje. Kas atsitiko, kad lauko aikštelėse nuo mažų dienų besitreniravusio futbolininko gyvenime svarbią vietą staiga užėmė futsal?

„Jonavoje salės futbolą visi žaisdavo tik mėgėjiškai žiemos metu, per pertrauką nuo lauko futbolo. Tada mūsų komanda vadinosi „Amigos“.

Po vienos pergalės mėgėjiškose varžybose mano draugai, sėdėdami bare, sumąstė įkurti sporto mėgėjų klubą. Taip atsirado „Vikingai“, kurie tada jungė daug sporto šakų: tinklinį, krepšinį, salės futbolą... Visgi, išliko tik salės futbolas“, – kalbėjo jonavietis.

Kėlė sau vis didesnius iššūkius

Komandai nuolat laimint, miesto lygos varžybose sustoti nebesinorėjo.

„Tuomet 3 metus iš eilės laimėjome Kauno lygoje. Tačiau apetitas augo bevalgant... Nusprendėme sudalyvauti Lietuvos futsal taurėje, kur, įveikę ne vieną aukščiausios lygos komandą, laimėjome antrąją vietą. Supratome, kad turime išbandyti savo jėgas aukščiausioje šalies lygoje. Pirmasis sezonas „prisvilo“ – užimta 5-oji vieta, tačiau kitame – 3-ioji, o praėjusiais metais – jau 2-oji vieta“, – pasakojo jonavietis, kuris su „Vikingais“ yra nuo pat klubo įkūrimo pradžios.

„Smagu matyti, kad komanda sparčiai auga. Kažkada mes patys sau buvome ir žaidėjai, ir vadovai, ir treneriai, o dabar mūsų klubas – vienas profesionaliausių Lietuvoje. Tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs kitoje Lietuvos komandoje“, – teigė B. Spietinis.

Rinktinės narys

„Vikingų“ kapitono pasiekimai salės futbolo aikštelėje neliko nepastebėti – jis ne kartą kviestas prisijungti prie Lietuvos nacionalinės futsal rinktinės.

„Pirmojo kvietimo turėjau atsisakyti, nes mano gyvenimas buvo stipriai susietas su lauko futbolu ir negalėjau palikti tuometinės savo komandos. Bet kai tik pasibaigė lauko sezonas, vėl gavau kvietimą ir net negalvodamas prisijungiau prie rinktinės. Aš manau, kad kiekvieno žaidėjo siekiamybė – atstovauti savo šaliai, miestui, šeimai... Tai yra didelė garbė. Manau, tokio pasiūlymo nei vienas neatsisakytų“, – teigė vaikinas.

Supranta iš pusės žodžio

Kur žaisdamas B. Spietinis jaučiasi geriau – „Vikinguose“ ar rinktinėje?

,,Ir ten, ir ten jaučiuosi tikrai labai gerai, tačiau žaisti, be abejo, geriau sekasi už „Vikingus“. Visų pirma, žaidžiant rinktinėje tenka susirungti su daug pajėgesnėmis komandomis nei Lietuvoje.

Antra, futsalas – komandinis žaidimas. „Vikinguose“ aš visus pažįstu, suprantu iš pusės žodžio, mes visi esame draugai ir už aikštės ribų. Rinktinės žaidėjus sutinki kelis kartus per porą mėnesių. Tad natūralu, kad reikia priprasti vieniems prie kitų. Būtent to pripratimo rinktinėse dažniausiai ir trūksta tam, kad žaidimas būtų maksimaliai ištobulintas“, – teigė vaikinas.

Pirmenybė – kairei kojai

Pasiteiravus, ar vaikinas turi kažkokių prietarų prieš varžybas, jis pasakoja, kad į aikštelę visada žengia kaire koja.

,,Nežinau, ar galima tai vadinti prietaru, tačiau kaire koja aš labiau pasitikiu nei dešine“, – šypsodamasis kalbėjo B. Spietinis.

Kalbino Jovita Stanevičiūtė