E.Šetkus: „Labai tikiuosi, kad tai buvo paskutinis kartas, kai rinktinei pasakiau „ne“

Geriausias 2019 – ųjų Lietuvos futbolininkas Ernestas Šetkus jau tris kartus iš eilės rinktinės vyriausiajam treneriui Valdui Urbonui buvo priverstas pasakyti „ne“. Jei pirmais atvejais tos atsisakymo priežastys malonios (šeimos pagausėjimas), tai paskutinį kartą sprendimą lėmė Izraelio priimtas saugos įstatymas dėl COVID-19 reikalų. Visai tai lėmė, kad 35 – erių vartininkas per 2020 – uosius nacionalinei rinktinei neatstovavo nei karto.

„Gerokai viskas užsitęsė. Ilgiuosi komandos draugų, tarptautinių rungtynių, jausmo atstovaujant savo šaliai. Dėl susiklosčiusių aplinkybių tekdavo pasakyti rinktinei „ne“, tačiau labai tikiuosi, kad tai buvo paskutinis kartas. Jeigu treneriams būsiu reikalingas, būsiu labai laimingas galėdamas apsivilkti rinktinės marškinėlius būsimame cikle.

Nuo kovo mėnesio Izraelis neįsileidžia į šalį kitataučių, tad artimieji negalėjo atvykti padėti besilaukiančiai žmonai, o ir aš pats nenorėjau praleisti sūnaus gimimo. Šį kartą nenorėjau palikti žmonos vienos su mažamete dukra bei kelių savaičių kūdikiu. Kad ir koks būtų svarbus futbolas ir garbė atstovauti Lietuvos rinktinei, vis dėl to, šeimos gerovė – pirmoje vietoje. Kiekvieną kartą būdavo sunku pasakyti „ne“ rinktinės treneriams, bet jaučiau jų supratingumą ir palaikymą“, - portalui sportas.lt sakė E.Šetkus.

Kaip pasikeitė dienos rutina, kai gimė sūnus?

Manau, visi auginantys daugiau nei vieną vaiką sutiks, kad antro vaiko įsiliejimas į šeimą visada yra daug paprastesnis. Mes su žmona esame puiki komanda, pasiskirstę darbus puikiai susitvarkome, todėl kasdieninė rutina tikrai nepasikeitė kardinaliai.

Kaip įvertintumėte savo dabartinę sportinę formą?

Žinoma, pandemija padarė įtaką naujojo sezono pasiruošimui. Tik prasidėjus čempionatui, jis vėl buvo sustabdytas trims savaitėms, bet privalėjome išlikti profesionalas ir palaikyti fizinę formą individualiai. Dabar po, vadinamosios, antrosios bangos sužaidėme du turus ir sportinė forma yra arti optimalios.

Kodėl kol kas taip buksuoja komanda?

Kol kas sunku kažką pasakyti, nes čempionatas tik prasidėjo, sužaisti keturi turai, po kurių turime keturis taškus. Daug naujų veidų komandoje, tad reikėjo laiko susižaidimui. Per pastaruosius du turus iškovojome keturis taškus ir galima sakyti, komanda eina į priekį. Tikiuosi ateinančiose rungtynėse pavyks dar labiau pagerinti komandos žaidimą ir nugalėti.

Turbūt sunku tiksliai įvertinti, bet kiek įtakos tiek jums pačiam, tiek komandai padarė koronaviruso reikalai?

Koronavirusas padarė įtakos ne tik komandoms ir žaidėjams, jis padarė ir toliau daro įtaką visose srityse. Turbūt nėra tokios srities, kuri nebūtų paliesta pandemijos. Mano ir mano šeimos gyvenimą jis pakeitė pakankamai stipriai – nuo kovo mėnesio nebuvome grįžę į Lietuvą, kaip ir minėjau, artimieji negali aplankyti mūsų, tad tenka bendrauti pasitelkiant išmaniąsias technologijas. Jau nekalbant apie tai, kad pandemija prisidėjo prie komandos pasikeitimo, bet išgyvenus šį sudėtingą laikotarpį, pagrindinė problema yra artimųjų, draugų ir tėvynės ilgesys.Manau svarbiausia išlikti pozityviam, išgyventi šį gyvenimo etapą ir tikėtis, kad virusas greitai liks praeityje.

Grįžkime prie Lietuvos rinktinės. Kas, jūsų nuomone, taip pakeitė jos veidą?

Rinktinės veidą labiausiai pakeitė rezultatai (šypsosi). Keletas teigiamų rezultatų ir rinktinė atgavo pasitikėjimą. Reikėjo laiko, kol žaidėjai įsisavino trenerių nurodymus. Iš kitos pusės, treneriams reikėjo laiko perprasti žaidėjų galimybes, parinkti optimalią sudėtį ir taktiką. Kitas dalykas – nereikėtų pamiršti prieš kokius varžovus mums tekdavo rungtyniauti. Ukraina, Serbija, ką jau kalbėti apie Portugaliją, jos tikrai nėra arti Albanijos, Baltarusijos ar Kazachstano pajėgumo. Tik ištraukus Tautų lygos burtus, kažkuriame interviu pasakiau, kad dabar pamatysime tikrą Lietuvos rinktinės pajėgumą. Vaizdas aikštėje ir patys rezultatai kalba, kad Lietuvos rinktinė nėra tokia beviltiška, kokia buvo piešiama paskutiniais metais.

Valdas Urbonas pastaruoju metu pagrindinio vartininko vietą atidavė Tomui Švedkauskui. Kaip manote, dėl ko būtent Tomas?

Atsakymas labai paprastas – gavęs šansą, Tomas savo patikimu žaidimu nenuvylė trenerių ir įrodė, kad yra vertas žaisti startinėje sudėtyje. Gyvenime, tuo labiau futbole viską gali pakeisti vienos rungtynės. Gavęs šansą, tu susimauni arba „užsikabini“ už jo. Tomas, tikiuosi, „užsikabino“ ir nepaleis to kabliuko iš savo rankų.

Ką galite pasakyti apie rungtynes su Farerų salomis?

Rungtynės buvo kiek liūdnokos, be daug pavojingų momentų prie abiejų komandų vartų. Bet Lietuvos rinktinė žaidė darniai, neleido sukurti varžovams momentų ir, manau, pelnytai nugalėjo. Svarbiausia, kad iškovota pergalė ir pratęsta nepralaimėtų rungtynių serija, tuo pačiu neprarastas pasitikėjimas savo jėgomis. Asmeniškai, buvo ypač apmaudu nedalyvauti šiose rungtynėse ir praleisti galimybę kartu su komandos draugais pagerbti buvusio komandos draugo Mariaus Žaliūko atminimą.

Ar jums pačiam tai būtų didelė staigmena, jei Lietuva laimėtų Tautų lygos C diviziono grupės turnyrą?

Kaip ir minėjau, dar prieš prasidedant Tautų lygai sakiau, kad galima su visomis komandomis kovoti. Aš tikrai nebuvau praradęs tikėjimo rinktine ir jaučiau, kad reikia išlaukti kada žaisime su apylygiais varžovais, tada ir atsiras rezultatai. Manau laimėjus C divizioną, galima būtų pradėti kalbėti apie Lietuvos futbolo atgimimą ir atsispyrimą nuo dugno.

Ko reikia, kad taip įvyktų?

Manau, reikia dviejų dalykų. Pirma – tikėjimo, kad tai galima padaryti ir antra sportinės sėkmės, kurios ir norėčiau palinkėti žaidėjams. Palaikysiu ir tikėsiu, kad galime užimti pirmąją vietą grupėje.