Prie kovos su šalies dziudo federacijos savivale prisijungusi jaunoji M.J.Dudėnaitė: „Niekas nepasikeis, jei sėdėsime kaip pelytės“ (3)
Miglė Julija Dudėnaitė | asmeninio archyvo nuotr.
„Nuo mažens buvau kovotoja už tiesą ir vertybes“, – prisipažįsta daugkartinė šalies jaunimo ir suaugusiųjų dziudo čempionė Miglė Julija Dudėnaitė, protestuodama prieš sportininkų persekiojimą Lietuvos dziudo federacijoje (LDF) grąžinusi jai savo juodą diržą.
„Nes jis garbės nesuteikia ir tikrai neatspindi to, ką turėtų atspindėti 1 Dan juodas diržas... 2 Dan irgi grąžinu“, – drąsiai praeitą savaitę pareiškė M.J.Dudėnaitė socialiniame tinkle „Facebook“.
Prie juodų diržų grąžinimo prisidėjo dešimtys dziudo atstovų, o jų įrašais dalijosi sporto bendruomenių nariai ir visi neabejingi šalies sporto likimui.
Netrukus internete atsirado ir žyma – #ašužmiglę.
„Dziudo sporto šaka man yra artima visą gyvenimą, – prisipažįsta 21-ų sportininkė, šiandien (lapkričio 9 d.) turėjusi džiaugtis Europos jaunimo čempionato pirmąją diena. – Užaugau šeimoje, kurioje mama yra dziudo trenerė, o vyresnė sesė Giedrė – daugkartinė Lietuvos čempionė ir tarptautinių turnyrų nugalėtoja – buvo pavyzdžiu pradedant sportuoti. Galima drąsiai išsireikšti, kad užaugau dziudo salėje. Iš pradžių tai tebuvo išdykavimas, bet laikui bėgant tai tapo rimtu darbu ir apsisprendimu, kad visą save atiduosiu šiam sportui“.
– Dabartinė situacija, atrodo, gali priversti nuleisti rankas?
– Sunku apsakyti žodžiais, kaip jaučiuosi dėl susidariusios padėties mano sporte. Yra labai sunku. Susidariusi situacija liečia tikrai ne tik mane. Ji liečia didžiąją dalį dziudo bendruomenės. Tame tarpe paliečia ir kitus, daug didesnius ir skambesnius pasiekimus turinčius sportininkus, pavyzdžiui, vienintelę šalies istorijoje olimpietę merginą – Santą Pakenytę. Kiekvieno situacija ir atvejis, galbūt, yra vis kitoks ir unikalus, bet apibendrinus galima teigti, kad šiuo metu mūsų Lietuvos dziudo federacija engia tam tikrus sportininkus, jų trenerius, užsiima savivališkais sprendimais ir diskriminacija. Galėčiau pateikti kelis pavyzdžius iš begalės, kad situacija būtų geriau suprantama: 2019 metais du sportininkai – Dominykas Šantaras ir Edvardas Sagalec – laimėjo federacijos organizuotą jaunimo iki 23 metų čempionatą. Į rinktinę federacija jų neįtraukė. Argumentacijos, kodėl – nėra. Kai šis klausimas buvo iškeltas susitikime su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LDF vadovai pareiškė, kad nieko apie tai nežino, greičiausiai, tai gramatinė klaida ir jie ją ištaisys. Deja, praėjo 7 mėnesiai, klaida nepataisyta, šie žmonės į šiandien prasidėjusį Europos U23 čempionatą neišvažiavo. Gal atsitiktinumas, bet į rinktinę vietoj vieno iš šių čempionų jie „per klaidą“ įtraukė prezidento auklėtinį, kuris tame pačiame čempionate liko 7-as. Reikia dar pavyzdžių? 2019 metais kiti du sportininkai – Andrej Klokov ir Kęstutis Vitkauskas – įvykdė visus reikalavimus, bet nebuvo registruojami į pasaulio čempionatą. Argumentuotos priežasties nėra. Dar? Tais pačiais metais mūsų vienintelė olimpietė Santa Pakenytė piktybiškai nebuvo registruojama į „Grand Slam“ varžybas Brazilijoje, prašymas registruoti ignoruojamas! Kodėl? Nepaaiškinama. Vieša paslaptis, Santa konkuruoja su Vigmanto Sinkevičiaus auklėtine Sandra, kuri važiuoja visur. Į olimpines žaidynes važiuos sportininkė, kuri varžybose surinks daugiau taškų. Kelkimės į šiuos metus: jau minėtas K. Vitkauskas yra įvykdęs visus normatyvus vykti į Europos čempionatą. Registracija į čempionatą „užsidarė“ lapkričio 9 dieną (šiandien). Atsakymo sportininkas ir jo treneris laukė beveik mėnesį. Prašymas registruoti buvo ignoruojamas. Ir čia tik keletas pavyzdžių, tokių incidentų per paskutinius kelerius metus buvo daug daugiau. Todėl noriu pabrėžti, kad tai nėra tik apie mane. Tai liečia didžiąją dalį Lietuvos dziudo sportininkų.
– Ar asmeniškai sulaukei paaiškinimo, kodėl nesi registruota į Europos jaunimo čempionatą?
– Mano trenerė parašė federacijai prašymą mane registruoti į šį čempionatą: federacija palaukė, kol užsidarys oficiali registracija ir atrašė, kad nebegali registruoti, nes užsidarė registracija. Mano trenerė argumentavo, kad varžybų nuostatuose parašyta, jog dėl susidariusios pandemijos situacijos galima registruoti pavėluotai, sumokant baudą – vėlavimo mokestį ir vykti su federacijos patvirtintu raštu. Trenerė pasižadėjo jį iškart sumokėti ir paprašė parašyti raštą. Federacija atsakė, kad man patvirtinančio rašto nesuteiks, nes aš nedalyvavau Lietuvos 2019 metų jų organizuojamame suaugusių čempionate, kurį dauguma sportininkų masiškai boikotavo. Trenerei dar kartelį parašius ir paklausus, kokią įtaką suaugusiųjų čempionatas turi jaunimo (U-23) metų amžiaus grupės rinktinės sudarymui ir važiavimui į Europos čempionatą, atsakymo nesulaukėme. Federacija atsitvėrė tylos siena. Šiai dienai tame čempionate mano svoryje nėra nei vieno Lietuvos atstovo, o pagal varžybų nuostatus gali būti 1 arba 2. Taigi, federacija geriau renkasi nieko neregistruoti, nei leisti man, daugkartinei Lietuvos čempionei, važiuoti savo lėšomis.
Pirma mintis ir emocijos buvo labai liūdnos, nes tai mano paskutiniai metai šioje amžiaus grupėje, kitais metais aš išeinu į suaugusių amžiaus grupę. Labai norėjau dalyvauti šiame čempionate, tam ruošiausi, turbūt, nuo 2018 metų, kai gavau traumą ir tuomet supratau, kad teks praleisti savo paskutinius metus jaunimo iki 21 metų amžiaus grupėje, teks atlikti operaciją ir praleisti Europos bei Pasaulio čempionatus, nors taip pat jau buvau įvykdžius normatyvą. Visgi, tuomet užsibrėžiau tikslą, kad atsigriebsiu dar U-23 amžiaus grupėje. Šįkart esu sveika, stipriai sportuoju nepaisant visų pandemijų, bet tokį realų šansą užsikabinti Europos čempionato medalį teks vėl praleisti. Žinoma, kad liūdna. Bet liūdėti galiu sau leisti pora dienų, nes tenka suvokti, kad, galbūt, tai mano karjeroje tik tarpinė stotelė ir negalutinis tikslas, todėl grįžtu į salę ir toliau dirbu. Nes neturiu kito pasirinkimo.
– Ar buvo keliami kažkokie reikalavimai dėl kelialapio į Europos U-23 čempionatą?
– Kiek žinau, į kiekvieną Europos čempionatą federacija yra apibrėžusi tokius reikalavimus – sudalyvauti trijuose atrankiniuose turnyruose, atitinkamos amžiaus grupės Europos arba Pasaulio taurėse, ir bent 2 laimėtos kovos viename iš šių turnyrų. Žvelgiant į jaunimo (U-23) metų amžiaus grupę – ji yra unikali ir dar vadinama „pereinamąja“ iš jaunimo į suaugusius, todėl joje vyksta tik vienos varžybos – Europos čempionatas. Reiškia, kad šioje apibrėžtoje amžiaus grupėje Europos ar Pasaulio taurės yra neorganizuojamos. Be to, 2020 metais dėl pandemijos dauguma visų amžiaus grupių atrankiniai turnyrai buvo atšaukti. Todėl aiškių reikalavimų šiai amžiaus grupei nėra.
– Drąsiai prisidėjai prie juodų diržų atidavimo akcijos...
– Iš tiesų, pirmąjį žingsnį ir tokį pareiškimą padarė vienas tituluočiausių Lietuvos sportininkų Radvilas Matukas, kuris pats buvo diskvalifikuotas prieš dešimtmetį Lietuvos dziudo federacijos, nes dalyvavo kitos sporto šakos – sambo – varžybose, kas pažeidžia visas laisvės rinktis teises. Teismų archyvuose rastumėte, kad dėl šito įvykio taip pat vyko teismas, kurį teismą LDF pralaimėjo, bet tyliai toliau darė tą patį. R.Matukas, matydamas, kaip jaunoji karta yra vis dar engiama ir niekas per tiek metų nepasikeitė, nusprendė pradėti tokią akciją. Net nenutuokėme, kad gausis tokia grandinė, kai jau kelios dešimtys dziudo juodo diržo savininkų pareiškė, kad 1 Dan sertifikatas iš tokios federacijos rankų garbės nesuteikia ir jie jį grąžina arba jeigu neturi pasiekę tokios kvalifikacijos – palaiko šią akciją. Net didelė dalis trenerių palaiko šią akciją, kas parodo, kaip tai yra stipru. Mūsų dziudo pasaulyje juodas diržas turi savitą simboliką – tai sunkaus darbo ženklas, kuris suteikia ne tik aukštesnę kvalifikaciją, bet ir asocijuojasi su garbe, orumu, autoritetu. Tikrai didžiajai daliai dziudo sportininkų juodas diržas yra siekiamybė ir svajonė. Tik tenka pripažinti, kad susidariusi situacija federacijoje visiškai nekvepia nei garbe, nei orumu, nei kitomis savybėmis, būdingomis sporto šakai. Todėl sportininkai reiškia nepasitenkinimą tokia forma, pareikšdami, kad „mes nenorime juodo diržo iš tokios federacijos rankų“.
– Ar sulaukėte LDF reakcijos?
– Iš federacijos reakcijų niekada nesulaukiame: kai reiškiame savo nuomonę, pasiūlymus, ar norime dalyvauti varžybose. Dažniausiai pasijaučiame federacijai nereikalingi kaip sportininkai. Sulaukėme beprotiškai daug palaikymo ir reakcijų iš aplinkos, mus palaiko ir informacija dalinasi žmonės iš kitų sporto šakų arba visai nieko bendro su sportu neturintys žmonės, tiesiog Lietuvos piliečiai. Didelį palaikymą jaučiame iš Nacionalinės sportininkų asociacijos (NSA), kuri visada gina mūsų teises ir įkvepia kalbėti apie problemas garsiai. Taip pat nemažai dėmesio sulaukėme iš žurnalistų, kas tikimės, kad leis dar garsiau ištransliuoti problemą ir prisibelsti į tų duris, kurie gali padėti ją išspręsti.
– Ar žinai, kada prasidėjo federacijos ir sportininkų nesusikalbėjimas?
– Sportininkų engimas ir bandymas kišti pagalius į ratus, kiek žinau, prasidėjo nuo sportininkų protesto prieš 9 metus dėl to paties minėto draudimo paraleliai dalyvauti ir kitų sporto šakų varžybose, bet ypatingai agresyviai viskas pasijautė nuo paskutinių LDF prezidento rinkimų, kuriuos vėl „laimėjo“ tas pats V.Sinkevičius, laimintis juos jau 18 metų. Bėda yra tame, kad federacijoje dauguma balsų turi organizacijos su dziudo veikla neturinčių nieko bendro, pavyzdžiui, parduotuvė, baikerių klubas, paramos fondas. Penkių iš jų vadovas yra tas pats federacijos prezidentas. Į narius federacija priima tik tuos, kurie aiškiai pritaria dabartiniam prezidentui, kitiems kelias užkirstas, jų prašymai priimti į narius yra ignoruojami arba registruotu paštu grįžta atgal. Federacijos įstatai surašyti taip, kad federacijos prezidento pakeisti neįmanoma.
Visuomenė susikūrė savo organizaciją – Nacionalinę dziudo asociaciją (NDA). Federacijos elgesys liko šešėlinis, iš už nugaros – tylus kenkimas. Naujoji organizacija taip pat sumenkinama. O naują organizaciją šiai dienai vienija daugiau narių, daugiau klubų, daugiau sportininkų, apimant ir neatstumiant tų, kuriuos federacija priimti atsisakė be jokios priežasties.
Taigi, po šių rinkimų ir prasidėjo didelė nepasitenkinimo banga, kuri augo jau seniai, nes žmonėms tiesiog nusibodo tokia tvarka ir neteisybė. Žiūrime su pavydu į kitas federacijas, tarp kurių yra tikrai nuostabių pavyzdžių, ir norime, kad ir pas mus taip būtų. Juk mes sportininkai bendraujame tarpusavyje ir suprantame, kad pas mus viskas labai negerai.
– Tokie dalykai priverčia pamąstyti ir apie sportinio kelio pabaigą?
– Per pastaruosius kelerius metus, kai gavau sunkią traumą ir absoliučiai nulį palaikymo iš federacijos šiuo klausimu, tikrai labai daug ašarų išliejau. Traumą išsigydžiau, reabilitaciją praėjau ir grįžusi į sportą galvojau, kad „dabar tai pavarysiu“, bet čia vėl atsitrenkiau į tas pačias manipuliacijas ir bandymus pakenkti. Tada truputį susimąsčiau. Bet aš savyje turiu dar tiek resursų ir tiek sportinio pykčio, kad tikrai nematau karjeros pabaigos. Kitais metais turiu pilnai žengti į suaugusių amžiaus grupę, tikiuosi, kad su šiuo lūžiu mano gyvenime ateis ir kažkokios permainos mūsų sporto valdžioje ar sistemoje. Ši situacija iš manęs atėmė kelis metus jaunimo amžiaus grupėje, galbūt, aš dabar galėčiau būti karjeros pike, bet viskas gerai, praktikoje matome pavyzdžių, tokių kaip Marius Paškevičius, vienintelis Lietuvos istorijoje pasaulio čempionato prizininkas, kuris savo karjerą baigė būdamas netoli 40-ies. Man 21, aš savo karjerą dar tik įpusėjau. Labai sunku, kad tenka aukoti šiai kovai kažkokius svarbius sporto įvykius ir taip nukentėti, bet tikiuosi, kad ši dabartinių dziudo sportininkų kova turės prasmę ateities dziudo kartoms ir vaikai, kuriuos aš dabar treniruoju, užaugę galės turėti puikias sąlygas ruoštis tarptautinėms varžyboms ir turės pilną palaikymą iš sporto šakai vadovaujančios federacijos.
– Kokią išeitį matai?
– Mes esame sportininkai, mūsų užduotis sportuoti, galime sakyti, kad neturėtume kištis į politiką, bet šįkart tai asmeniškai liečia mus visus. Galime tik paprašyti tų, kurie kuria įstatymus ir nustatinėja tvarką, kad atsigręžtų ir pažiūrėtų, kas vyksta. Aišku, sistemą tvarkyti reikia, mums reikia kito federacijos vadovo arba kitos vadovaujančios organizacijos, nes dabartinis prezidentas valdžioje jau per ilgai. Faktas, kad tobulėjimui reikia pokyčių. Galbūt, tai ir rodo toks Lietuvos dziudo rezultatų prastėjimas metai iš metų, nebėra jokios sistemos, sportininkai, esantys rinktinėje, nežino savo plano: kam ruošiasi, kaip ruošiasi, kai kurie net nežino, kas jų rinktinės treneris.
Pasižiūrėkime, kaip paraleliai dirba NDA. Ši organizacija negauna jokio finansavimo iš valstybės. Per šiuos metus, kai vyrauja pandemija, suorganizavo bent 5 visiems sportininkams atviras treniruočių stovyklas, 4 nacionalinius čempionatus, kuriuose dalyvauja žymiai daugiau sportininkų iš visos Lietuvos, nei federacijos čempionatuose. Beje federacija į tai atsako tyliu kenkimu – paskleidžia melą, kad čempionatai nelegalūs, nekvalifikuoti ir t.t. Dėl to biudžetinėse organizacijose dirbantiems treneriams atsiranda keblumų kreipiantis dėl trenerių ar sportininkų kvalifikacijos pripažinimo.
Žvelgiant plačiau, su tokiomis problemomis susiduria ne tik mūsų sporto šakos federacija, todėl pokyčių reikėtų pačiame Sporto Įstatyme, kad tokios situacijos nesikartotų daugiau nei vienoje federacijoje. Daug vilties suteikia Vyriausybės, Seimo lygiu jau svarstomi Lietuvos futbolo federacijos vykdomos veiklos klausimai bei Seimo posėdyje priimta rezoliucija ir Seimo narių pasiūlymai dėl Sporto Įstatymo pataisų. Mes norime, kad išgirstų ir mus, suprantame, kad dziudo nėra toks populiarus sportas Lietuvoje kaip futbolas, bet mūsų problemos yra ne ką mažesnės.
– Nedažnai jauni sportininkai rodo iniciatyvą, nedažnai matome juos kalbančius apie problemas. Tu esi kitokia. Kodėl?
– Čia jau mano charakterio bruožas. Nuo mažens buvau kovotoja už tiesą ir vertybes. Mane labai skaudina tokie įvykiai, o ypač jeigu jie liečia asmeniškai mane, mano šeimą, mano geriausius draugus ir kolegas.
Iš kitos pusės, labai džiaugiuosi, kad tvirto palaikymo sulaukiau iš aplinkinių žmonių, net garsių visuomenės veikėjų, jaunos Nacionalinės sportininkų asociacijos ir dabar mano Nacionalinės dziudo asociacijos. Na, ir dar mamai su tėčiu „Ačiū“ už įskiepytą drąsą. Būti drąsia gali būti labai sunku. Nes dažnai esi linčiuojama, skeptiškai vertinama. Labai norėčiau, kad daugiau žmonių atrastų savyje drąsos tokiems dalykams. Žinau, kad ir mūsų sporto bendruomenėje yra nemažai nukentėjusių sportininkų, kurie bijo kažką pasakyti, argumentuodami, kad bijo, jog nukentės, jiems bus pakenkta. Bet aš atsakau ir padrąsinu, kad jeigu mes visi sėdėsime kaip pelytės ir nieko nesakysime ir nedarysime – niekas ir nepasikeis. Galų gale kovojame ir už tų mažiukų, kurie tik žengė pirmus žingsnius ant tatamio, ateitį. Mes nebeturime, ko prarasti. Todėl privalome garsiai apie tai kalbėti.
– Kaip manai, kodėl tiek nepasitenkinimų sulaukianti valdžia nesitraukia?
– Negaliu atsakyti. Protu nesuvokiu. Reikėtų jų paklausti. Aš nežinau, galbūt, žaidžia principai, asmeniniai interesai, galbūt, labai gerai būti toje valdžioje, gal iš to yra kažkokia asmeninė nauda.
– Savo post'e rašei apie dziudo filosofiją ir minėjai, kad norėtumei, kad viskas būtų vykdoma pagal ją. Kokia tai yra filosofija ir… Kur gyvenime ją galima pritaikyti dar?
– Dziudo yra nuostabi sporto šaka vien dėl to, kad turi savo filosofiją, kaip ir greičiausiai, visi rytų kovos menai. Vienas iš pagrindinių principų, apibrėžiančių dziudo filosofiją lietuviškai skamba taip – „gerovė kiekvienam“. Tai reiškia, kad visur, kur tu eini, turi stengtis skleisti gėrį ir daryti gera, nesvarbu, ar tai dziudo treniruočių salė, ar mokykla, ar darbovietė. Šio principo mes vaikus mokome nuo mažens, jie su tuo susipažįsta pačioje pirmoje dziudo treniruotėje. Todėl, kai kalbame apie dziudo vadovus, manau, jie turėtų maksimaliai laikytis šių principų ir skatinti jų propagavimą.
Kai buvau maža, stebėdavau vyresnę sesę ir visas klubo sportininkes didelėmis akimis, spoksodavau į jų Europos...
Posted by Migle Julija Dudenaite on 2020 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis
– Lietuvos dziudo bendruomenė atrodo tikrai susiskaldžiusi...
– Taip, didžiausia dalis dziudo bendruomenės dabar palaiko NDA. Ši organizacija negauna absoliučiai jokio rėmimo iš valstybės, bet sugebėjo suburti nuostabią komandą, sukurti sistemą, kuri puikiai veikia – man labiausiai patinka, kad ši asociacija turi aiškią sistemą, nediskriminuoja nei vieno sportininko ir yra atvira visiems. Kaip minėjau, ji skatina sportininkų tobulėjimą, bendromis trenerių jėgomis organizuoja sportininkams treniruočių stovyklas, kas yra būtina priemonė, norint kažką pasiekti. Taip pat ši asociacija turi daugiau narių ir reikėtų pabrėžti, kad skirtingai nei Lietuvos dziudo federacijoje, visi organizacijos nariai yra veiksnūs, vykdantys veiklą, realūs klubai ar sporto centrai. Kita, labai nedidelė sporto bendruomenės dalis, dar vis yra pavaldūs prezidentui, dažniausiai tai yra paties prezidento klubo sportininkai bei dar kelių klubų treneriai su savo auklėtiniais.
Kaip sportininkų atstovė galiu teigti, kad visus sportininkus ši situacija veikia neigiamai. Dalis sportininkų yra diskriminuojami ir praranda svarbias varžybas. Sportininkams matyti tokią situaciją yra liūdna, bet aš labai stebiuosi ir džiaugiuosi, kokia didele jėga spinduliuoja mūsų bendruomenė, kad su laiku atsiranda vis daugiau drąsesnių sportininkų, nebijančių išreikšti savo nuomonės ir pasakyti tiesą garsiai. Apibendrindama galiu pasakyti, kad sportininkai nuliūdę, bet nežada pasiduoti, ypač pabrėžiant tai, kad dauguma jų yra jauni sportininkai, kurie turėtų ateityje pasiekti aukštų rezultatų.
– Susidaro vaizdas, kad reikia naujos vienijančios sistemos?
– Greičiausiai. Galbūt, ne naujos, užtenka pasižvalgyti į kitų sporto šakų šalies federacijas arba kitų šalių dziudo federacijas, kurios turi dar mažesnius resursus nei mes, bet sugeba sukurti puikią sistemą, puikiai dirbti ir atnešti puikius rezultatus. Bet tam reikia turėti žmones, kurie degtų idėja ir meile šiam sportui ir norėtų tą sistemą įgyvendinti. Šiai dienai, kaip puikų pavyzdį galiu pateikti jau egzistuojančią NDA ir jos vadovą Marių Paškevičių. Marius, nesiekdamas jokios naudos, atiduodamas visą savo laisvą laiką ir pastangas puikiai su savo komanda sugeba kurti dziudo sporto šakos išgyvenimo planą šiame laikotarpyje. Apskritai, Marius Paškevičius kiekvienam sportininkui, turbūt, yra autoritetas su nepriekaištinga reputacija, ko ir norėtųsi iš vadovo. Kaip pats buvęs sportininkas, atneša į organizaciją suvokimą ir supratimą bei didelį žinių bagažą ir nulį asmeninių interesų. Labai viliuosi, kad didžiosios dalies Lietuvos dziudo bendruomenės balsas bus išgirstas, jį parems ne tik kitos sporto organizacijos, bet šalies institucijos. Viliuosi, kad bendromis pastangomis pakeisime situaciją, kol dar nevėlu.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
