Juodieji diržai – išsipildžiusi čempionų vaikystės svajonė

 Lietuvos kiokušin karatė meistrai laiką prieš naująjį sezoną, tradiciškai, praleido treniruočių stovyklose, kurias vainikavo egzaminai. Po jų ir vėl gerokai pailgėjo aukštesnio lygmens meistrų sąrašas.

Nuo šiol 3 dano meistrais yra Rūta Brazdžionytė („Saulės ženklas“), Gabija Gudeliauskaitė („Rifas“), Aneta Meškauskienė („Takas“), Rima Lisinskaitė („Okinava“), Kristina Basova („Okinava“), Vytautas Cėpla („Saulės ženklas“), Edmundas Gataveckas („Spartanika“) ir Edgardas Sečinskis („Saulės ženklas“).

„Mano filosofijoje diržas žymi laiptelius ilgame karatė ir savęs pažinimo kelyje. Kiekvienas išlaikytas diržas praplečia akiratį, supranti, kad ši kelionė yra be pabaigos, - sakė sportinę karjerą prieš metus baigęs chemijos mokslų daktaras V. Cėpla. - Man 3 danas  svarbus, nes karatė sistemoje iš mokinio tapau mokytoju, tai atveria naujas galimybes karatė pažinime. Žinoma, pats 3 dano egzaminas yra puiki proga išbandyti save ir savo motyvaciją, o  egzamino metu atlaikyti 50 kovų buvo mano sena svajonė.“

„Viskas - savo laiku“, - kolegai pritarė Europos čempionė R. Brazdžionytė.

Sportininkė 2 dano egzaminą laikė dar 2012 metais, o vėliau visą dėmesį skyrė pasirengimui varžybose ir dalyvavimui jose.

„Pati pradėjus treniruoti kitus, supratau, kad sukaupta labai daug patirties ir žinių, ir, kad jau esu pasirengusi tapti mokytoja. Tad ir žengiau šį žingsnį po 22 metų ėjimo karatė keliu“, - teigė sportininkė.

2 dano egzaminą ir 40 kovų testą sėkmingai išlaikė net 22 sportininkai: Erika Žeburtovič („Osu“), Gerda Pekarskaitė („Saulės ženklas“), Vaiva Kairaitytė („Saulės ženklas“), Justina Šišaitė („Stoikas“), Raminta Makackaitė („Tornadas“), Nerijus Gediminas („Fudoshin“), Robertas Petkevičius („Kariai“), Pavelas Eimontas („Sakura“), Julius Klakauskas („Saulės ženklas“), Gytis Garnys („Saulės ženklas“), Jevgenijus Jemecas („Saulės ženklas“), Robertas Bliujus („Spartanika“), Gintaras Cemnalianskis („Taurus“), Mantas Chrapačas („Osu“), Romualdas Auga („Rifas“), Justinas Kvietka („Rifas“), Orestas Abazorius („Saulės ženklas“), Balys Paužolis („Saulės ženklas“), Juras Sokolovas („Saulės ženklas“), Audrius Vaitiekėnas („Shin“), Laurynas Vaičikauskas („Shodan“) ir Airidas Bladaitis („Sostinės karatė mokykla“).

Šiame sąraše išsiskiria 56 metų G. Cemnalianskis, jau 34 metus puoselėjantis karatė tradicijas ir Tauragėje.

„Karatė yra mano gyvenimo būdas ir filosofija, visas pakopas mintyse aš jau esu praėjęs, reikėjo tik padaryti, egzaminas man yra simbolinis žingsnis, - sakė patyręs karatė meistras. – Šie metai yra tokie, kad virusas suteikė galimbę užsiimti pačiu savimi.“

Dar gausesnis būrys sportuojačiųjų džiaugėsi 1 dano egzamino ir 40 kovų testo  išlaikymu. Šis žingsnis turi labai didelę simbolinę reikšmę, nes išlaikius egzaminą sportininkas įgyja teisę ryšėti visame pasaulyje puikiai suprantamą simbolį - juodos spalvos diržą.

2020-aisiais 1 dano meistrais tapo ir du jau pripažinti, tituluoti Lietuvos kovotojai – du kartus Europos čempionas Eventas Gužauskas (Žemaitijos regione veikiantis klubas „Shodan“) bei daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas Kęstutis Radvila (Kauno „Rifas“).

„Kiekvienas vaikas, pradėjęs lankyti karatė trenirotes, galvoja apie juodą diržą, tai yra kiekvieno svajonė ir pirmas tikslas. Nepamenu visiškai tiksliai, ką tada galvojau, bet apie juodą diržą tikrai esu svajojęs“, - nusišypsojo 25 metų E. Gužauskas.

„Tikriausiai tai yra kiekvieno pradedančiojo svajonė. Žmonės, išgirdę, kad žmogus turi juodąjį karatė diržą, dažnai labai nustemba“, - pritarė 30-metis K. Radvila.

Vis dėlto abiems sportininkams žengti vaikystėje itin trokšto žingsnio ilgai neleido varžybos. Nuolat dalyvaujant čempionatuose ir laimint daug kovų, vaikystės svajonė nebeatrodė tokia svarbi.

„Aš pats juodo diržo nesureikšmindavau, nes visą dėmesį skyriau varžyboms, dar turėdamas tik geltonąjį Europos jaunimo čempionate kovojau su juodų, rudų diržų savininkais ir tapau čempionu, - pasakojo K. Radvila. – Ilgą laiką (apie 5-6 metus) nelaikiau egzaminų ir buvau su rudu diržų, o iki juodojo man trūko net 2 egzaminų. Visą dėmesį skyriau kovoms. Neplanavau jo laikyti ir šiemet, vis dėlto, sulaukęs paskatinimo, nusprendžiau žengti šį žingsnį.“

„Aš labiau buvau susitelkęs į varžybas, - panašią istoriją išdėste E. Gužauskas. - Buvo keletas egzaminų, kurių ilgai nelaikiau. Tikriausiai todėl, kad vasaros pradžioje ar vėlyvą pavasarį vyksta Europos čempionatai, po jų norėdavosi atsipūsti, o ne važiuoti į stovyklą laikyti egzaminų. Tuomet viskas atrodė taip, dabar – kiek kitaip.“

K. Radvila pasakojo, kad pasirengti egzaminui nebuvo paprasta: „Nuo pasirengimo pradžios iki egzamino nebuvo daug laiko, jau buvo prasidėjusi vasara, tokiu metu vyksta mažiau treniruočių. Buvo nelengva, nes reikėjo daug ką išmokti savarankiškai, kai kuriuos dalykus baigiau šlifuoti tik paskutinę naktį prieš egzaminą. Vis dėlto egzamino dieną jaučiausi pasitikintis savimi ir galvojau, kad tikriausiai bus dalykų, kurių nemokesiu labai gerai, bet darysiu viską taip gerai, kaip tik galiu. Egzaminas buvo iš dviejų dalių - technika ir kovos. Po pirmosios dalies iš karto pasidarė lengviau, nes dėl kovų egzamino buvau tikras, kad jį išlaikysiu. Po egzamino buvo nepaprastai smagu! Tik, deja, negalėjau to atšvęsti su draugais, iš karto turėjau išvykti.“