Kandidatas į LTOK prezidentus: „Kodėl nesirūpiname sportu, jei jis mums taip rūpi?“

 Mūsų vaikų ateitis, valstybės vaidmuo pasaulyje, emocinė sveikata ir iš jos kylančios visuomenės socialinės problemos, galiausiai - mūsų tarpusavio santykiai ir požiūris į vienas kitą. Visa tai yra temos, kuriomis kasdien diskutuoja politikai, mokslininkai, įvairių sričių ekspertai. Apie tai, tik gal paprastesniais žodžiais, kalbamės ir namuose, prie vakarienės stalo.

Visi norime rasti sprendimus kokybiškesniam gyvenimui. Aš esu įsitikinęs, kad vienas iš tokių sprendimų yra sportas. Daliai skaitančiųjų galbūt ši mintis skamba keistai, bet būtent sportas, disciplina ir pergalės nuo seniausių laikų skatino žmones tobulėti, gerino jų fizinę ir emocinę būklę, būrė bendruomenes, vaidino svarbų vaidmenį užgimstant valstybingumui.

Šiandien ir ateityje mums labai reikia, kad sportas Lietuvoje atliktų šią užduotį. Tačiau kryptis, kuria judame, yra priešinga: sportui skiriamos iš Lietuvos žmonių tiesiogiai ir netiesiogiai surinktos sumos auga, tačiau rezultatai prastėja, o ateities čempionų tvariai neauginame. Turime šią situaciją keisti iš esmės.

Sporto vaidmuo visuomenėje

Sportas yra vienas iš efektyviausių būdų suvienyti visuomenę, skatinti joje bendrumo ir tolerancijos, atvirumo vienas kitam jausmus. Bendros pergalės ir bendri pralaimėjimai sprendžia kitaip neįveikiamus socialinius skirtumus tarp žmonių.

Sportas nuo mažens moko mus veikti komandoje, mąstyti strategiškai, suprasti vienas kitą, atkakliai siekti užsibrėžto tikslo. Šiandien, vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai, išmaniosioms technologijoms vaidinant vis didesnį vaidmenį darbo rinkoje, būtent tokių savybių labiausiai reikia vaikams.

Sportas padeda spręsti ir kitą, vis dažniau ir garsiau minimą problemą, su kuria susiduriame. Dauguma siaubingų socialinių problemų, tokių, kaip savižudybės, smurtas, alkoholizmas, bedarbystė, kyla iš prastos mūsų emocinės sveikatos būklės. Sportas, fizinis aktyvumas yra moksliškai patvirtintas būdas kovoti su emocinės sveikatos iššūkiais. Ką jau kalbėti apie taip pat nuolat prastėjančią fizinę mūsų šalies gyventojų sveikatą.

Sportas svarbus ir įtvirtinant valstybės įvaizdį, vaidmenį pasaulyje. Ilgai buvome matomi kaip krepšinio tauta, iki šiol mėgstame svečiuodamiesi svetur paminėti Arvydo Sabonio pavardę. Tai didina mūsų pasididžiavimą savo Tėvyne, skatina jos žinomumą. Tačiau toks žinomumas turi ir kur kas paprasčiau išmatuojamų naudų: pritrauktos investicijos bei sporto turizmas itin reikšmingai didina sporto pergalėmis garsių valstybių ir jų gyventojų biudžetus.

Profesionalaus sporto pergalės įkvepia mus sekti atletų pavyzdžiu, gyventi aktyviau, išbandyti naujas sporto šakas, ieškoti sveikų būdų jaustis geriau.

Biudžetui augant, sporto padėtis negerėja

Taigi, mums reikia pergalių. Tačiau čia – ir bėda. Pernai Lietuvos sportininkai iškovojo du tarptautinius medalius. 2018-aisiais tokių buvo 13, 2017-aisiais – 9, anksčiau – 18, 12, 15 ar 22. Metams bėgant, kreivė į viršų nekyla, gal net – priešingai. Tuo tarpu valstybės skiriamas biudžetas sportui, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto biudžetas auga kasmet.

Jei puikiai suprantame, kad sportas – itin svarbus ir reikalingas Lietuvai, kodėl tuomet nepadarome visko, kad jis klestėtų?

Lietuvoje turime puikius sportininkus, esame iš prigimties fiziškai stiprūs. Tačiau nė vienas iš jų nėra pajėgus įveikti sisteminių problemų, iš esmės pakeisti sporto situacijos valstybėje. Tai turi daryti organizacijos, prisiimančios sporto finansavimo vaidmenį.

Atėjo laikas prisiimti atsakomybę už sporto būklę Lietuvoje. Suvienyti sporto bendruomenę, dirbti kartu tam, kad galėtume didžiuotis sporto pergalėmis ir jomis įkvėpti visuomenę. Esu tikras, kad šią atsakomybę prisiimti turi tiesiogiai ir netiesiogiai iš Lietuvos žmonių gautais pinigais sporto federacijas finansuojantis Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.

Ėmęsi kartu kurti ilgalaikę sporto strategiją, į jos rengimą įtraukę visus, kuriems tai nuoširdžiai rūpi, subūrę profesionalų komandą strategijos įgyvendinimui, pasitelkę išmaniąsias technologijas, turėdami aiškius sėkmės matavimo kriterijus, jau su šiandien turimais biudžetais galėtume iš esmės pakeisti sporto situaciją Lietuvoje.

Dirbdami profesionaliai, atsiverdami visuomenei tuo pačiu ir turėtume galimybę ženkliai sportui skiriamas lėšas išauginti – į šią sritį, jei tik ji vykdoma profesionaliai, investuoti itin apsimoka.

Viskas, ko šiandien reikia, kad šis pokytis įvyktų, tai Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovui prisiimti atsakomybę už Lietuvos sporto būklę ir telkti bendruomenę.

Aš esu pasiruošęs tai daryti, todėl kandidatuoju į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento postą. Tikiu, kad pokyčiai įmanomi tik egzistuojant konkurencijai.

Diskusijas tildo baimė

Prisistatydamas kaip kandidatas žadėjau, kad kampanija bus skirta kelti klausimus, kurie jau seniai neramina sporto bendruomenę, kartu su LTOK nariais ieškoti atsakymų į juos. 

Sulaukiau itin daug sporto bendruomenės palaikymo, bet jei vienu žodžiu reikėtų apibūdinti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto narių emociją, tai neabejotinai būtų baimė. Baimė kalbėti viešai, baimė garsiai komentuoti problemas, baimė viešai išreikšti palaikymą, baimė platinti idėjas, jas auginti, konkuruoti. Ta baimė kyla dėl suprantamų priežasčių – organizacijos viduje ji yra sėjama nuolat, metų metus.

Tai nėra normali situacija. Esame pažengusi, moderni valstybė, kurios gyventojams rūpi sportas. Jis turi tapti viešu mūsų visų reikalu, o ne baime valdomu uždaru interesų ratu.

Per pastarąją savaitę buvau tiesiog verste užverstas kontraversiška informacija: nuo vidinių federacijų problemų iki galimų tarptautinių skandalų. Žinojau, kad situacija yra nekokia, bet, jei atvirai, nesitikėjau, kad padėtis Lietuvos sporto pasaulyje yra tokia prasta.

Tačiau ji nėra beviltiška. Sportas vis dar laikosi ant nykstančių sporto entuziastų, ne iš sporto, o sportu gyvenančių žmonių pečių. Kol tokių žmonių yra, kartu galime sukurti tokią sporto ateitį, kuria didžiuotųsi mūsų vaikai.

Emilis Vaitkaitis yra Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas, kandidatas į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentus.