LSU mokslininkai vieni pirmųjų tyrė lenktyninkus VIDEO

„Per lenktynes daugiausia dėmesio skiriama automobiliui, jo variklio ir kitoms techninėms galimybėms, važiavimo strategijai, o kokius fizinius krūvius patiria lenktynininkas ir kokią įtaką tai turi jo rezultatams – ligi šiol nėra išsamių tyrimų“, – teigia Lietuvos sporto universiteto (LSU) mokslininkas profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Marius Brazaitis, kartu su kolega dr. Nerijumi Eimantu pirmą kartą Lietuvoje per „Aurum 1006 km lenktynes“ tyrę sportininkų fizinę būklę.

LSU profesorius M. Brazaitis džiaugiasi, kad patyrę lenktynininkai Tadas Aganauskas ir Aistė Antanaitytė-Matukaitė iš „Baltic Petroleum by Piano Piano“ komandos patys pasiūlė tirti, kas vyksta jų organizme prieš lenktynes ir po jų. Paprastai nei varžybų organizatoriai, nei sportininkai tyrėjų nepageidauja, nes tyrimų prietaisai neva trukdo vairuoti, blaško dėmesį.

LSU mokslininkams rūpėjo ir priešvaržybinė lenktyninkų būklė, todėl savaitę prieš lenktynes kas rytą buvo imami jų seilių mėginiai, visą parą segėjo specialius laikrodžius, kurie fiksavo širdies susitraukimų dažnį ir miego kokybę. „Nerimas ir stresas kyla gerokai prieš lenktynes, taigi mus domino, kaip į tai reaguoja sportininkų organizmas – ar dėl intensyvių treniruočių ir psichologinės įtampos nepadidėja jų širdies susitraukimų dažnis, ar giliai ir ramiai miega, kaip keičiasi tam tikri hormonai“, – pasakoja prof. M. Brazaitis.

LSU profesorius, kartu su kolegomis analizuojantis žmogaus kūno termoreguliacijos ypatumus, siekė ištirti, kaip lenktynininkai per varžybas ištveria kone pirties karštį. „Per lenktynes automobilyje būna didesnė nei 60–70 laipsnių temperatūra, o sportininkai dėvi tamprius apatinius drabužius ir kombinezoną bei stipriai prisiveržę saugos diržus. Tokiomis sąlygomis jų vidinė temperatūra pakyla keliais laipsniais. Jei ji būna didesnė nei 39 laipsniai, važiuodami valandą sportininkai gali perkaisti, dėl to susilpnėja koncentracija, sunkiau priimti sprendimus, blogėja visi susiję organizmo rodikliai. Pasitaiko, kad pasiekęs finišą lenktynininkas lipdamas iš automobilio susvaigsta, kartais trumpam netenka sąmonės, nes dėl karščio ir greito atsistojimo smegenims pritrūksta deguonies“, – tvirtina LSU mokslininkas.

Per varžybas tyrime dalyvaujančių lenktynininkų fizinę būklę sekė ir registravo ant jų kūno prisegtas specialus diržas su sensoriumi bei laikrodis ant rankos. Diržas fiksavo kiekvieną širdies tvinksnį, o duomenys buvo siunčiami į kompiuterį išsamiai analizei. Prietaisų užfiksuoti duomenys rodo, kokį vidinį fiziologinį stresą lenktynininkai patiria per valandos važiavimą. „Mūsų lenktynininkams fiksuotas 180 tvinksnių per minutę širdies darbas – tai prilygsta didelio intensyvumo fiziniam darbui, pavyzdžiui, bėgant ar važiuojant dviračiu. Kai toks intensyvumas momentinis, organizmas lengvai susidoroja, o kai trunka ilgiau – jau fiziologinis stresas, didinantis vargstamumą. Lenktynininkų širdies darbą labiausiai veikia aukšta temperatūra, baimė, įvairios gravitacijos ir dėl rizikingo, sportininkų žodžiais – agresyvaus, važiavimo patiriamas stresas“, – teigia prof. M. Brazaitis.

Visas varžybas kartu su sportininkais, inžinieriais ir mechanikais stebėję bei gautus duomenis išanalizavę LSU mokslininkai įsitikino, kad darnus dviejų variklių – automobilio ir žmogaus širdies – bei lenktynininko darbas lemia važiavimo greitį, efektyvumą ir gerą rezultatą. „Jei per lenktynes sportininkas nori greičiau važiuoti, prieš jas turi rūpintis ne tik automobilio technine būkle, bet ir gerai fiziškai pasirengti. Taigi rengdamiesi lenktynėms sportininkai turėtų imtis vidutinio ir didelio intensyvumo fizinės veiklos bei prisitaikyti prie karščio, kad širdis pasirengtų dideliems krūviams“, – rekomenduoja LSU mokslininkas M. Brazaitis.