A.Mikutaitė apie karjeros rungtynes: „Merginos viena kitą ragino, padėjo, kad tik ištemptumėm“

Šiaulių „Gintros-Universiteto“ senbuvė Algimantė Mikutaitė Saulės mieste taip stipriai įleido šaknis, kad šiuo metu net negali atsakyti, kuris miestas – dabartinis ar gimtasis (Plungė) jai yra mielesnis.

Vis tik, yra klausimų, į kuriuos jai atsakymų ieškoti nereikia. Pavyzdžiui, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje aikštėje arba kaip laimėti Lietuvos moterų A lygos rungtynes?

Šiame interviu perbėgome per visą Algimantės karjerą, įskaitant ir jos geriausias rungtynes, lėmusias komandai istorinę pergalę UEFA Čempionių lygoje. Tačiau viską iš pradžių.

Algimante, kaip ir kada prasidėjo tavo futbolo karjera?

Reguliariai treniruotes pradėjau lankyti maždaug apie 2010–2011 metus.

Kodėl ne krepšinis?

Žaisdama krepšinį, visada pralaimėdavau broliui. Tai gal dėl šito (šypsosi). O jeigu rimčiau, futbolas man tiesiog patrauklesnis nei krepšinis.

Turbūt Plungė nebuvo pats idealiausiais kraštas tobulėti?

Nesakyčiau taip. Plungėje pradėjau tai, ką dabar tęsiu. Ir esu dėkinga treneriams, kurie priėmė mane į treniruojamų vaikų gretas ir turėjo kantrybės ugdyti mane pagal tuo metu esamas galimybes.

Svarbiausi momentai ar pergalės, kai dar žaidei Plungėje?

Man smagu, kad galėjau treniruotis kartu su berniukais vienoje komandoje. Kažkokių itin reikšmingų pergalių negaliu komentuoti, nes ne visose varžybose galėdavau žaisti.

Kaip patekai į „Gintros-Universiteto“ komandą?

Pradėjus irti komandai Plungėje, treneris paklausė, ar norėčiau pabandyti toliau tęsti žaisti futbolą merginų komandoje. Tada susisiekė su Šiaulių treneriui ir jo iniciatyva ten nuvykau, kad pasižiūrėtų kaip žaidžiu.

Po kiek laiko atvyko dabartinis treneris su sutartimis dėl mokymosi Šiauliuose ir sutarėme susitikti rugsėjį. Tuo metu vasarą „Gintra“ ruošėsi UEFA Čempionių lygai ir pasiūlė kartu su komanda savaitei vykti į pasiruošimo stovyklą Latvijoje, kur galėsiu apsiprasti prie komandos. Nuo tos vasaros viskas ir prasidėjo.

Nebuvo baisu?

Kai paskambino treneris dėl stovyklos džiaugiausi, bet kai liko kelios dienos iki išvykimo jaučiau nerimą. Nežinojau, kas manęs ten laukia ir kaip seksis, bet nepaisant to, pamaniau, kad jeigu nepatiks ar kažkas bus ne taip, visada galiu grįžti.

Kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvos čempionių komandoje?

Buvo keistoka iš berniukų komandos pereiti prie merginų. Pirmąją savaitę sunkiai vardus prisiminiau. Merginos rodė daugiau įvairiausių emocijų nei berniukai, tai gal prie to labiau reikėjo priprasti. Apskritai, viskas man buvo nauja ir neįprasta tuo metu. Tad daug ką stebėjau ir stengiausi pažinti aplinką.

Kaip sekėsi apsiprasti?

Tikrai buvo momentų, kai norėjosi grįžti. Gyvenimas bendrabutyje ir ėjimas į mokyklą sudarė terpę ugdytis savarankiškumą ir atsakingumą. Kartais norėdavosi to vengti, o gal tam turėjo įtakos ir paauglystės laikotarpis. Po kiek laiko apsipratau su rutina ir tapo kiek aiškesnė kasdienė veikla.

Kiek nuo mažens tavyje buvo kovotojos?

Manau, visi vaikai nuo mažens dėl kažko kovoja, bet iššūkiai yra iššūkiai. Tai yra neįprastos ir nežinomos veiklos, kurias tu patiri ir tai suteikia patirtį.

Negaliu nepaklausti apie, turbūt, svarbiausias tavo karjeros rungtynes Prahoje su „Sparta“. Dažnai jas prisimeni?

Tos rungtynės man yra pačios įsimintiniausios. Tuo metu tai atrodė kaip sapnas, nes jau žiūrėjome į likusį laiką, nebeturėjome jėgų nei žaisti, nei juo labiau gintis prieš varžoves. Tai ilgiausias rungtynių scenarijus, kurį turėjau galimybę patirti.

Koks buvo jausmas prieš tas rungtynes ir po jų? Kaip pasikeitė tavo karjera po tų rungtynių?

Prahos komanda buvo stipri, jos demonstruojamas futbolas neprilygsta Lietuvoje esančiam futbolui, tai jau tas buvo sunku. Rungtynių pratęsimas man atrodė neįveikiamas, merginos viena kitą ragino, padėjo, kad tik ištemptumėm pridėtinį laiką.

Sušvilpus lygiąsias, buvo baudinių serija, kurios metu per anksti džiaugėmės pergale. Bet tai buvo repeticija prieš pergalę. Tuometinė komanda, žaidėjos, tą dieną atidavė viską ką galėjo ir to rezultatas buvo matomas.

Mes džiaugėmės laimėdamos prieš jas ir tik vėliau sužinojom, kad patekome į pagrindinį etapą. Tos rungtynės atvėrė kelią mums į Europą. Man suteikė patirtį, kuri iki šiol puikiai prisimenama ir tai įrodymas, kad tikint ir siekiant galima padaryti daugiau nei gali pati galvoti.

Mėgstamiausias futbolininkas ir komanda?

Nemėgstu to klausimo, nes nėra konkrečios komandos ar vieno žaidėjo. Man patinka iš futbolininkų Marcelo, kaip jis skuodžia greitai į gynybą, bet taip pat greitai geba organizuoti atakas. Taip pat žaviuosi futbolininkėmis, kurios ne ką prasčiau demonstruoja puikius šiuos gebėjimus. Kelios iš jų yra amerikietės, kaip Tobin Heath, Alex Morgan, Megan Rapinoe. Komandos taip pat vienos negaliu išskirti, nes tiek merginų, tiek vyrų futbolas patrauklus.

Jei ne futbolas... kas tada?

Mėgstu pabėgioti, važinėti dviračiu, žaisti stalo tenisą bei kitomis veiklomis užsiiminėti laisvalaikiu tam, kad atitrūkčiau nuo futbolo.

Kas mieliau: Plungė ar Šiauliai?

Abu mieli miestai.