Geriausi sportininkų draugai: išskirtinės istorijos ir išdaigos
Sportininkai ir jų augintiniai | asmeninio archyvo nuotr.
„Nuolatinis pokštininkas, kai reikia pavogti daiktus nuo rūbų džiovyklės ar kokią tapkę nugvelbti. Tai per dieną nutinka po kelis kartus“, – apie savo biglių veislės augintinį Nelo pasakoja Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkas baidarininkas Aurimas Lankas.
Ir šią frazę puikiai supranta, kiekvienas, kurio namuose „tvarką prižiūri“ mažieji draugai.
Sportas.lt pasidomėjo, kokie augintiniai sportininkams padeda buityje, juos linksmina, kartu pergyvena ir, žinoma, kiekvieną kartą laukia grįžtančių iš varžybų… Ir visiškai nesvarbu, ar šeimininkas grįš su medaliu ant krūtinės, ar be jo.
Nelo
„Suprantu, kad krėsdamas pokštus Nelo reikalauja dėmesio. Jis nori, kad su juo kas nors žaistų, – dėstė A.Lankas. – Apie sugraužtus daiktus net nekalbu. Manau, apie tai istorijų gali papasakoti kiekvienas šuns augintojas“.
Nelo – jau septyneri.
„Jį įsigijome, kai atsisveikinome su ankstesniu augintiniu. Pamenu, kad apžiūrėti važiavome net į Anykščių rajoną – tai nemenkas atstumas nuo Šiaulių. Iškart krito į akį, matėme abu tėvus… Tad parsivežėme namo. Vardas? Tai mūsų valčių gamintojas. Tiesiog šovė į galvą ir visai prilipo".
A.Lankas teigė, kad daugiausiai šeimoje su augintiniu tenka užsiimti pačiam. „Na, bent jau tada, kai būnu namuose… Jis mane labiau ir pripažįsta bei klauso. Vedžioju ir šukuoju aš, bet žmona dažniau maudo ir plaukus susiurbia, – pasakojo baidarininkas. – Visada smagu, kai namuose laukia gyvūnas – jis, kitaip negu namiškiai, išreiškia pasiilgimą. Jis viską daro kitaip. Netgi pykstamės su juo kitaip“.
Paklaustas, ar šuo padeda sportuoti, A.Lankas tik nusijuokė: „Taip, atneša hantelius, bet tik tuos sunkesnius… Lengvesnių nei 50 kilogramų neima“.
Meilė
Treko dviratininkė Miglė Marozaitė namuse džiaugiasi Pomeranijos špicų veislės Meile, kuriai dar tik trys mėnesiai.
„Labai seniai norėjome tokio namų džiaugsmo, – prisipažino Europos čempionato prizininkė. – Tai labai linksma mergytė, kuri džiugina visus aplinkui. Mūsų namuose ji dar tik kelios savaitės".
Didžiosios mažosios Meilės pramogos – laukas, šukos ir įvairiausi žaidimai. "Bent jau kol kas Meilė visur keliauja su manimi", - teigė M.Marozaitė.
„Jau spėjau pastebėti, kad šuniukas tikrai malšina stresą, labai pakelia nuotaiką, neleidžia liūdėti bei pamiegoti ryte, – nusijuokė M.Marozaitė. – Problemų? Ne, jokių problemų Meilė nekelia, tik kai noriu pasitreniruoti ant kilimėlio, ji man neleidžia, nes nori žaisti – tai su mano plaukais, tai batais, tai dar kažkuo. Treniruotis namuose šiek tiek trukdo“.
Toras
Nelabai pokštauti yra linkęs Lietuvos irklavimo rinktinės nario Dominyko Jančionio penkerių dobermanas Toras.
„Tik būna, kad miške, kai paleidžiu, sugeba pabėgti ir dingti kokioms 15-20 minučių, – nusišypso D.Jančionis. – O namuose likęs vienas jis mėgsta kaimynams dainuoti dainas. Rugpjūčio mėnesį jam bus šešeri, o aš vis juokauju, kad elgiasi tarsi jam būtų dveji“.
D.Jančionis teigė, kad lauke su Toru praleidžia nemažai laiko. „Jau žinau, kad Toras lauke galėtų praleisti visą dieną. Visai neseniai šalia namų atsirado šunų aikštelė, tad mokinamės įveikinėti kliūtis, – pasakojo sportininkas. – Tačiau šuo energijos turi su kaupu. Kai tik grįžtame namo, jis tuoj pat atneša kamuoliuką, prašydamas žaisti toliau“.
Visą gyvenimą tarp kačių ir šunų augęs D.Jančionis teigė neįsivaizduojantis gyvenimo be šuns.
„Prieš Torą buvo Lora, prieš Lorą buvo Bago, – skaičiavo D.Jančionis. – Tėvai irgi turi šunį, kurį kartais reikia pažiūrėti, su juo pabūti. Didžiausias nepatogumas – Lietuvoje labai mažai „pet friendly“ kavinių ir parduotuvių“.
Šešėlis ir Šeštadieniukė
Apie panašius nepatogumas kalba ir paplūdimio tinklininkė Vytenė Vitkauskaitė, auginanti du šuniukus. „Labai gaila, kad Lietuvos pajūris, kur man tenka praleisti daug laiko, yra nedraugiškas augintiniams, – apgailestavo sportininkė. – Taip pat labai sunku susirasti laikiną gyvenamąją vietą, vykstant atostogų... Bet, panašu, situacija gerėja“.
„Veislė? Šeštadieniukė, panašu, gali būti taksų veislės, o Šešėlis panašus į šnudelį, – nusijuokė V.Vitkauskaitė. – Šeštadieniukę radau prieš ketverius metus Kauno centre. Ilgai ieškojau šeimininkų, kol supratau, kad šeimininkė esu aš“.
O Šešėlį sportininkė rado pernai važiuodama iš Lietuvos sniego tinklinio čempionato. „Jis buvo sušalęs ir liūdnas Merkinės degalinėje, – prisiminė V.Vitkauskaitė. – Jo šeimininkų net nebandėme ieškoti, nes mielesnio gyvūno nesu sutikusi. Šuniukų amžiaus nežinome, bet spėjame, kad abiem yra po šešerius metus“.
Nei Šešėlis, nei Šeštadieniukė pokštų krėsti nemėgsta.
„Tik kates lauke labai gaudo, bet jei prisiveja, tai nežino, ką daryti, nes draugauti nori, – nusišypso sportininkė. – Per karantiną išmokome labai daug linksmų ir reikalingų komandų. Netgi išmokome stovėti ant balansinio kamuolio. Atrodo, kad namai pavirto šunų sporto sale. O lauke apėjome daug pažintinių takų, suradome bebrų užtvankų. Anksčiau, kol sporto reikalai vykdavo įprastu režimu, šunys kur kas daugiau laiko namuose praleisdavo vieni. Bet džiaugiuosi, kad jie dabar man padėjo daug laiko praleisti gamtoje – vedžiojimas, kuris anksčiau kiek vargindavo, pasidarė pramoga“.
V.Vitkauskaitė teigia, kad Šešėlis itin motyvuoja bėgant – jis visada priekyje. „Aš jį nuolat turiu vytis... Šeštadieniukė? Ji man padeda minkštai gulėti ant sofos. Dažnai jos buvimas šalia netgi migdo. Taip pat ji mėgsta rausti urvus – juk medžiotoja. Tai pati geriausia jos pramoga... Deja, bet pakasti ji mėgsta ir tinklinio aikštelėje, tada tenka žiūrėtis ir neįkristi žaidžiant į tas duobutes“, – patirtimi dalijosi sportininkė.
Baris
„Tiesą pasakius, vos nebuvau išvarytas iš namų, kai į juos parsiveržiau Barį, – prisipažino fitneso atstovas Simonas Pužas, prabilęs apie savo Šicu veislės augintinį. – Tai buvo visiškai netikėta – namuose jau gyveno tos pačios veislės mergytė, tad niekam nepranešęs nusprendžiau, kad jai į kompaniją reikia berniuko“.
Nugraužtos durys, balutės namuose – šios ne itin linksmos istorijos namuose, pasak S.Pužo, baigėsi su pirmuoju Bario gimtadieniu.
„O dabar visos linksmos istorijos prasideda tik atmerkus ryte akis, o pasibaigia jas užmerkus prieš miegą, – nusijuokia atletas. – Šunelis yra gėrio įsikūnijimas, tikras angelas... Aš jo net nevadinu šuniu. Baris – tarsi magnetas prie žmogaus. Jam plyšta širdelė, kai tenka likti vienam namuose, todėl karantino metu mes visur kartu. Rūpinuosi juo kaip vaiku“.
Į lauką Baris su šeimininku keliauja 3-4 kartus per dieną, kojytes prausia dažnai, o generalinėms maudynėms yra pasirengęs kas porą savaičių. „Šukuojamės, fenuojamės – tkras SPA, – nusijuokia S.Pužas. – Jis yra mano didžiausia gyvenimo meilė, motyvuoja būti mylinčiam bei rūpestingam nuo pirmos sekundės. Jis patinka net tiems, kuriems nepatinka šunys. Ne vienas yra tai pripažinęs“.
O kaip gi treniruotės? Ypač karantine?
„Treniruočių namuose metu jis ilsisi už mane – netrukdo, nesimaišo ir supranta, kad tėvas dirba ne šiaip sau, o dėl Europos čempiono vardo“, – primerkia akį S.Pužas.
Gokas ir žuvytės
O kur katinas? Pas ką namuose karaliauja katinas?
Pas „Glory“ kovotoją Sergejų Maslobojevą.
Tačiau šešių mėnesių škotų stačiaausis sportininko namuose jau įpratęs šeimininko dėmesiu dalintis su akvariume gyvenančiomis žuvytėmis.
„Gokas – buvo staigmena, – pripažįsta S.Maslobojevas. – Vos kelios dienos buvo praėjusios po antrojo sūnaus Raono gimimo. Pamenu, grįžau namo po treniruočių, o čia visi tokie meilūs, draugiški, bando įtikti. Iškart supratau, kad kažkas ne taip... Tik užėjęs į kambarį pamačiau mažą pūkuotą kačiuką ir aplink jį šokinėjančią žmoną su vyresniuoju sūnumi Ramiru. Prisiklausiau iš jų, koks tasai kačiukas mielas, draugiškas ir fainas. Tai buvo dovana Ramirui, kuris labai norėjo kačiuko. Supratau, kad neišsisuksiu, todėl dabar gyvename kartu“.
O pirmosios žuvytės Maslobojevų šeimoje atsirado prieš aštuonerius metus.
„Tada žmona Airinė gimtadienio proga gavo dovanų stiklainį su 2 auksinėmis žuvytėmis, – prisiminė S.Maslobojevas. – Taip atsirado akvariumas, o vėliau ir žuvyčių įvairovė.
S.Maslobojevas pasakojo, kad namuose keliasi pirmas. „Pirmiausia, ką padarau, tai pamaitinu augintinius, – sakė kovotojas. – Iš ryto Gokas tarsi prilipęs prie kojos trinasi, murksi, kol neįdedu jam maisto. Gavęs maisto jis elgiasi kaip tipinis katinas – eina savo reikalais ir visiškai mane ignoruoja, bet... Miega katinas prie manęs, ryte keliasi su manimi, jei žiūriu televizorių, jis atsigula šalia. Žuvytėms anksčiau skirdavau daugiau laiko. Sėdėdavome su Airine ir stebėdavome jų gyvenimą. Būdavo neblogas atsipalaidavimo seansas, bet dabartinis tempas ir du vaikai namuose kiek pakeitė įpročius. Tiesą sakant, neberandame nei laiko, nei noro.
Paklaustas, ar įsivaizduoja gyvenimą be gyvūnų, S.Maslobojevas atsiduso.
„Turiu du mažamečius sūnus, o už penkių mėnesių supuosiu ir dukrytę, – kalbėjo sportininkas. – Tad tikrai užtenka, kuo rūpintis. Bet gyvenimas taip susiklostė ir atvedė katiną pas mane, o aš jį priėmiau į savo šeimą. O savų mesti mes nemokam: kartą Maslobojevas – visam gyvenimui Maslobojevas“.
Babu
Geriausiu 2019 metų Lietuvos futbolininku pripažintas vartininkas Ernestas Šetkus teigia, kad šunys jo namuose atsirado anksčiau negu jis pats tapo futbolininku.
Pirmasis šuo namuose atsirado, kuomet E.Šetkui buvo šešeri. Vėliau atsirado dar su šunys, kurie taip ir liko su tėvais.
Tačiau savo šeimos pirmuoju vartininkas vadina veimaranerių veislės šunį, kurį su žmona įsigijo prieš pats vestuves 2014-aisiais. „Su juo spėjome pagyventi Graikijoje, Turkijoje, Olandijoje bei Izraelyje, – skaičiavo E.Šetkus. – Deja, prieš dvejus metus jo netekome. Augintinį ištiko širdies smūgis. Su tuo nebuvo lengva susitaikyti. Su žmona kalbėjome, kad daugiau niekada neturėsime augintinio“.
Praėjus vos porai mėnesių Šetkų nuomonės pasikeitė.
„Nusprendėme įsigyti šuniuką, tik šįkart kiek mažesnį, kad būtų patogiau keliauti, – pasakojo E.Šetkus. – Po pakankamai ilgų paieškų ir derybų įsigijome ganėtinai retos veislės – Etnos čirneko – šuniuką.
Futbolininkas dabar su šypsena veide prisimena metus, kai teko žaisti Turkijoje. „Mūsų mietas buvo šalies viduryje. Tai buvo ganėtinai religingas miestas, – patikslino E.Šetkus. – Musulmonų tikėjimas neleidžia laikyti gyvūnų namuose, tad niekas nebuvo matęs naminio šuns. Pamenu, kai nusileido oro uoste su šunimi, visi bijojo prieiti prie jo „box'o“ ir pristatyti į bagažo skyrių. Jei šaligatviu eidavai su šunimi ir iš priekio ateidavo žmonės, jie, pastebėję šunį, iškart perbėgdavo į kitą gatvės pusę“.
E.Šetkus pasakojo, kad visi Babu priežiūros reikalai tenka ant jo ir dukros pečių. „Vedžiojame, maitiname, maudome – viską stengiamės atlikti kartu, bendromis jėgomis, – sakė futbolininkas. – Man pasivaikščiojimas su augintiniu – tarsi meditacija. Visi sportininkai, o ypatingai vartininkai, patiria didžiulį stresą, tad man tokia meditacija padeda atsipalaiduoti, nusiraminti ir pamiršti rūpesčius“.
Kristalas
„Tiesiog aš atsiradau savo vyro ir Kristalo gyvenime“, – nusijuokė bėgikė Monika Bytautienė.
Aštuonerių Sibiro haskis – tikras sportininkas, žiemomis tempiantis rogutes, o anksčiau aktyviai palaikydavęs kompaniją M.Bytautienei bėgant tiek treniruotėse, tiek varžybose.
„Niekaip negaliu pamiršti juokingos situacijos iš varžybų, – dar kartą nusijuokė bėgikė. – Jis toks tinginėlis... Pamenu, prieš varžybas pajuokavome, kad jis drugelius gaudys. Taip ir nutiko. Bėgdamas jis gaudė drugelius, o finišuojant ne jis mane tempė, o aš jį. Žiūrėjau į varžovę, kurią tempia šuo ir pavydėjau. Bet tai nėra vienintelė Kristalo istorija – kartą kaime jis ir vakariene pats pasirūpino ir nasruose parsinešė vištą. Bet buvo ir nejuokingų nuotykių. Laukiausi ir bevedžiojant iš rankų išpsrūdo Kristalo pavadėlis. Aš stengiausi jį ristele pagauti, o jis pagalvojo, kad čia varžybos ir dar greičiau nubėgo. Po gero kilometro jis sustojo. Dabar gal juokinga, bet tada taip neatrodė“.
Sportininkė teigė pastebėjusi, kad šuns glostymas, ar ramus pasivaikščiojimas su juo lauke, mažina stresą. „O žaidžiant lauke netikėtai ir nuotaika pagerėja. Kartais su vyru net pagalvojame, kad jeigu ne Kristalas, tai kažin ar taip dažnai išeitume į miestą, ar kur kitur pasivaikščioti“, – sakė M.Bytautienė.
Garis ir Pupa
Marijampolės „Sūduvos“ gynėjo Vaido Slavicko namuose puikiai sugyvena trylikametis Jorkšyro terjeras Garis su vienerių katyte Pupa.
„Garį įsigijome Kaune, – prisiminė futbolininkas. – Rinkomės šuniuką ir nusprendėme, kad Jorkšyro terjero veislė mums pati tinkamiausia – mažas ir nesišeria. Išsirinkome iš vados patį mažiausia, bet kaip rodo laikas, patį ilgaamžiškiausią. O katė atsirado, nes dukrytė labai norėjo. Manau, galima sakyti, kad kačiuką išgelbėjome, nes jis mums atiteko iš nepažįstamo senelio rankų, o kaip žinome, tokių kačiukų gyvenimas tikrai netrunka ilgai“.
Pasak V.Slavicko, terjeras neretai suteikia tikrą emocijų bangą.
„Baisiausia, kad jis dažnai dingsta iš kiemo ir mums net nežinant kuo ramiausiai pareina, – nusišypsojo futbolininkas. – Kartą pažįstami žmonės pargynė Garį nuo pagrindinio kelio Marijampolė-Prienai. Jis, pasirodo, išsigandęs stovėjo kelio viduryje ir stabdė eismą abejomis kryptimis. Mes matėme, kad ant kelio darosi spūstys, bet tikrosios priežasties nežinojome, kol Garis nebuvo nuvytas nuo kelio ir pargintas namo. O katė? Vieną kartą teko kelti kopėčias, kad galėtume iškelti nuo šalia esančio namo“.
V.Slavickas teigė, kad pagrindinės jo atsakomybės gyvūnų gyvenime – išvesti Garį į lauką ir sutvarkyti Pupos kraiką.
„Bet jie visuomet atsidėkoja – katė ramina savo murkimu, o šuo visuomet palaiko kompaniją miegant pietų miego, – sakė sportininkas. – Kaip būtų be jų? Namuose būtų labai tylu ir ramu. Tačiau per didelė tyla man nepatinka. Todėl labai smagu, kai kažkas murkia šalia“.
Netrukus V.Slavickas priminė, kad Garis jaunystėje visiškai neleisdavo žaisti su kamuoliu. „Visuomet norėdavo atimti ir tik sau turėti vieną ar kitą kamuolį. Sakyčiau, toks gynybinio plano – atima ir neatiduoda, – pasakojo V.Slavickas. – O dabar jis tik stebi iš tolo... Ir loja, loja, loja, loja – bėgioti nepajėgia, tad bando „atsižaisti“ garsu“.
Flokis
„Su juo kiekviena diena yra linksma – išdykęs jis, bet kai reikia labai klauso ir mato mano emocijas, – apie savo pusantrų metų šunį Flokį kalba boksininkas Egidijus Kavaliauskas.
„Įsivaikinome“ iš šunų prieglaudos, – priminė JAV gyvenantis sportininkas. – Jis mėgsta rodyti savo charakterį ir laužyti mano taisykles. Jeigu paliekame jį vieną namuose, tai išnešioja šlepetes po visus namus, o kas ne vietoje padėta – sugraužia. taip yra nukentėjęs TV pultelis, mano kryžiažodžiai buvo į skutelius sudrąskyti. Svarbiausia, kad jis visada supranta, kad iškrėtė šunybę – atsigula į savo palapinę ir vaidina nekaltą“.
E.Kavaliauskas teigė, kad pagausėjus šeimynai, Flokis pradėjo reikalauti daugiau dėmesio sau.
„Labai juokingas jo pavyduliavimas: miega sau ramiai ant sofos, aš pradedu sūnų šnekinti, o tada jau Flokis atsineša visus savo žaislus ir baksnoja į šoną, kad žaisčiau dabar su juo, o ne su sūnumi“, – nusijuokia boksininkas.
Vedžioti, maudyti, šukuoti, valyti dantis, valyti akis ir daug kasyti – E.Kavaliausko vienos iš pareigų Flokio sąraše. „O kasymo jis reikalauja – užsilipa ant krūtinės ir nenulipa, kol gerai nepakasai“, – patikslino sportininkas.
Jo teigimu, namų be augintinio neįmanoma įsivaizduoti. „Daug metų svajojau apie draugą namuose, bet vis dvejjau dėl esamos situacijos, nes tekdavodaug keliauti. Bet kai pamatėme jį prieglaudoje, iškart pasiėmėme“, – pažinties su Flokiu dieną prisiminė E.Kavaliauskas.
Flokis visada stengiasi šeimininkui padėtisportuoti namuose: „Kai užsiimu joga namuose, jis dalyvauja – kartais ramiai stebi, bet dažniau turi ausį palaižyti ar ant galvos užlipt“.
Flying Lilly (Lilė)
„Esu smarkiai alergiškas šunims, – pasakojimą pradeda motociklininkas Arūnas Gelažninkas. – Kai susipažinome su žmona, ji turėjo mopsą, bet jis dabar gyvena žmonos mamą. Tačiau namuose privalėjo būti šuo. Teko ieškoti veislės, kuriai nebūčiau alergiškas“.
Taip Gelažninkų šeimoje atsirado žaislinis pudelis Flying Lilly.
„Pamenu, kai Lilei buvo vos 5 mėnesiai ir dar nelankėme šunų mokyklos, būdavo sunku ją prisikviesti – didelio grobio instinkto vedama ji Jūrmaloje užsivijo vieną varną, tuomet antrą. Varnos, atrodo, susivienijo, atsirado jų didelis būrys, kuris pradėjo pulti šuniuką. Teko man bėgti per paplūdimį garsiai rėkiant. Bijojau, kad paukščiai jos nesužeistų. Į gelbėjimo operaciją pasijungė ir kiti paplūdimiu vaikščioje žmonės – visi draugiškai gaudėme Lilę ir vaikėme varnas“, – prisiminė juokingą nuotykį lenktynininkas.
Lilė jau puikiai žino, kas yra sportas ir varžybos – su šeimininkais keliauja visur, kur tik įmanoma. „O ir krosus kartu bėgame, važinėjame dviračiais, motociklu, dalyvaujame kartu treniruotėse, einame netgi kartu pas sporto masažistą: Lilė – visų draugė“, – nusišypsojo sportininkas.
„Vienintelis nepatogumas – tai gyvūnams nedraugiški viešbučiai, kavinės ir kitos vietos, – apgailestavo A.Gelažninkas. – Taip pat kartais sunku suvokti, kaip už 1,5 kilogramo nesišeriantį ir bekvapį hypoalerginį šunį viešbučiai prašo lygiai tokios pat sumos, kaip už didžiausią ir daugiausiai plaukų turintį šunį“.
Bitė
„Kaip sakoma, lenciūginė“, – su pasididžiavimu savo augintinę pristato KOK pasaulio čempionas Henrikas Vikšraitis.
„Visada mylėjau šunis, seku prieglaudas, – pranešė kovotojas. – Karta pamačiau internete Bitės nuotrauką. Nelikau abejingas, nes ji buvo labai graži ir jos akys užkerėjo. Paskambinau ir paprašiau, kad niekam kitam neatiduotų. Bitė tikrai gera ir net esu girdėjęs, kad šunys, paimti iš prieglaudos vertina tai, ką padarė šeimininkas. Gal dėl to Bitė man jokių pokštų nėra prikrėtusi. Ji tik suteikia pačius šilčiausius jausmus, tikrai atstoja geriausią draugą“.
H.Vikšraitis tegė gyvenime dar nėra matęs tokio greito šuns. „Todėl vardas Bitė jai labai tinka“, – nusijuokė kovotojas.
„Esu pratęs prie šuniuko namuose – prieš Bitę turėjome Pepę, kuri, gaila, bet dingo. Buvo liūdna ir skaudu. Bet užgijus žaizdoms pasiėmiau Bitę ir prieglaudos ir esu tikrai laimingas. Esu toks glaustymosi žmogus ir man visada reikia artumo. Dabar namuose auga dvi dukrytės, kurios glaustosi, o jei ir to maža, Bitė visada ateina prisiglausti, – kalbėjo H.Vikšraitis. – Ir tikrai pritariu visiems teiginiams, kad šunys padeda, kai jautiesi blogai, ar liūdesys kankina. Man Bitė tikrai padeda“.
Pepė ir Musė
„Pepę, tuo metu Nicą, nusprendžiau paimti iš „Penktos kojos“, nes pažįstama užsiminė, kad tokia miela kalytė jau virš dviejų metų neranda namų. Pamėmiau, galvojau, kad apkirpsiu ir surasiu jai namus. Tai taip ir suradau – ilgai ieškoti neteko. Pepė liko. O Musę ta pati pažįstama saugojo laikinoje globoje, nes visa vada šuniukų buvo išmesti Nemenčinės plente ir užrišti miške. Pypliukai rado namus, o Musė ne. Prieš 2018-ųjų Naujuosius buvau paprašyta Musę pasaugoti. Tai va, ir pasaugojau. Trumpiau tariant, man negalima duoti saugoti šunų, nes jie visi pas mane apsigyvena“, – juokėsi CrossFit'o entuziastė Giedrė Kupstytė.
Vokiečių aviganio mišrūnei Musei – putrečių metukų, mišrūnei Pepei – dešimt.
„Pepė nėra jokių pokštų krėtusi, bet Musė... Sugraužti kabeliai, ištrintos gėlės į kilimus, apkakotos sienos tiesioginio „Instagram“ eterio metu, išgraužtos sienos, išmokta atsidaryti spintą, išsitraukti vieną batą ir jį sugraužti, o spintą uždaryti, išlupti namų plintusai, – vardijo G.Kupstytė. – Jei per dieną Musė neišsilakstydavo bent tris valandas, būdavo šakės namams ir viskam kas juose“.
Sportininkė pabrėžė, kad Pepė neretai apsilanko SPA. „Nes labai gražiai mūsų kirpėja Urtė ponią pačiusto, o Musei į SPA gaila pinigų, nes tas SPA laiko iki pirmo pasibūvimo lauke, – pasakojo G.Kupstytė. – Taip pat su Muse pasimokom įvairiausių komandų, kai netingime, bet labiausiai mėgstame „plėšt“ meilę visos trys – jos itin meilios. Manau, kad šunų meilė, atsidavimas, tas meilės ir prisirišimo žvilgsnis yra vaistai nuo visų problemų ar stresų sportuose ir gyvenimo reikaluose“.
Be to, pasak atletės, šunys sugeba išjudinti. „Grįžti pavargęs, ar tiesiog diena buvo nevykusi, eitumei, atrodo, atsigultum, valgytum, „parintumeisi“, o čia tiesiog nėra kada – grįžti ir varai laukais, pirvomis, pamėtai pagaliukus, pasimeilikuoji ir atsigauni“, – sakė G.Kupstytė.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
