Lietuva pasirinko belgišką krizinį kelią. Kur jis nuves? (7)

Prieš dvidešimt metų Belgija pasauliniame reitinge buvo žemiau už Lietuvą. Viena reforma padėjo išauginti super kartą ir tapti TOP rinktine. Prabėgus dviem dešimtmečiams panašiu keliu bando eiti Lietuvos futbolo federacija. Viena vertus – kelias jau išbandytas; kita vertus – nuo belgų sėkmės istorijos pradžios prabėgo jau labai daug laiko ir nebūtinai vienąkart pavykusi sėkmės istorija pavyks ir dar kartą.

Kelios paprastos taisyklės

Tikriausiai pastaruosius septynerius metus jūs ne kartą esate susidūre su Belgijos rinktine ir bandėte suvokti: „Kas čia per velniava?“. O dar ne taip seniai šalyje buvo ir sunkesni laikai. 90-ųjų pabaigoje belgų futbolas buvo bepaskendąs gilioje krizėje. Po didelės nesėkmės Belgijoje vykusiame Europos futbolo čempionate šalis nusprendė imtis revoliucinių veiksmų.

Pasaulio čempionatas belgams 1998 metais pasisekė itin tragiškai: palyginti nesudėtingoje grupėje su Meksika, Olandija ir Pietų Korėja, Georgo Leekenso komanda surinko tik tris taškus, nepasiekė nei vienos pergalės ir baigė savo pasirodymą. Vienintelis žaidėjas, kuris pateisino komandos lūkesčius buvo tik vidurio saugas Marcas Wilmotsas, kuris įmušė du įvarčius į Meksikos komandos vartus.

Po dviejų metų košmaras tęsėsi. Belgija kartu su Olandija rengė Europos čempionatą, kuriame vietoj to, kad reabilituotųsi, Belgijos rinktinė pasiekė naują antirekordą, kai pirmą kartą istorijoje komanda šeimininkė nepateko į atkrintamąsias varžybas.

Ir tai ne atsitiktinumas. Tai buvo sisteminė krizė. Juk jei prisiminsime 1996 – uosius – tai belgai neįveikė atrankos ir trečią kartą iš eilės nežaidė Europos čempionato finaliniame etape. Kai reikalai krypsta bloga linkme, žmonės tampa atviri permainoms. Šiuo atveju, belgai ėmė suvokti milžinišką skirtumą tarp Belgijos ir futbolo milžinių. Todėl Belgijos futbolo federacijos vadovai nusprendė išrinkti naująjį techninį direktorių, kuriuo tapo 54-erių Michelis Sablonas.

Jo paskyrimas buvo veikiau simbolinis, juk jis savo akimis matė legendinę Belgijos futbolininkų kartą. Iki tol Michelis dirbo Belgijos rinktinės vyriausiojo trenerio asistentu 1986 metais, kai Belgija užėmė ketvirtą vietą. 1990 m. pats savo akimis stebėjo kaip Ceulemanas, Scifo ir Vervoortas bando išsikapstyti ir ištempti komandą į aštuntfinalį.

M.Sablonas atėjo su kuklia patirtimi (iki tol kelis metus dirbęs vaikų treneriu Belgijos lygoje), tačiau su nepasotinamu užsidegimu atgaivinti Belgijos futbolą. Jau pirmoje spaudos konferencijoje, krizių valdytojas apsibrežė sau tikslus „Mums reikalinga nauja futbolininkų paruošimo sistema, kuri galės būti efektyvi dar bent dešimčiai ateinančių metų. Tuomet viskas pasikeis“.

Pirmuosius mėnesius Sablonas nenuilstamai ieškojo naujosios sistemos galimybių, po kelis kartus lankėsi Olandijoje ir Ispanijoje, kur mokėsi ir stengėsi pažinti vietinių akademijų subtilybes bei darbo principus. Įgavęs daug naudingos praktinės patirties bei informacijos, Michelis nusprendė pasidomėti ir teoriniais aspektais. Jis kreipėsi į Lježo, Gento bei Liuveno universitetus, kad šie padėtų jam nustatyti, kokie veiksniai turi daugiausiai įtakos ruošiant jaunuosius futbolininkus. Sablonas susibičiuliavo su profesoriumi Werneriu Helsenu, kuris vadovavo judesio ir plastiškumo padaliniui Liuveno universitete ir techninio direktoriaus prašymu profesorius su savo studentais išanalizavo pusantro tūkstančio valandų trukmės video medžiagą bei surašė milžinišką ataskaitą. Būtent tai ir tapo pamatu jaunųjų belgijos futbolininkų naujosios kartos paruošime.

„Reforma Belgijos akademijose: visi žaidžia pagal modelį 4-3-3, uždrausta atranka bei turnyrinės lentelės“. Michelis Sablonas kelis mėnesius studijavo atlikto tyrimo rezultatus bei pagal tai paruošė milžinišką jaunųjų futbolininkų paruošimo reformą. Nors šiai dienai kai kurie punktai atrodo savaime aiškūs, tam laikotarpiui 2001 metais jie buvo revoliuciniai. 90-ųjų pabaigoje Belgijoje nebuvo vieningos nuomonės, kokia schema geriausia žaisti. Kai kurie rinkdavosi 3-5-2, tuo metu kiti rinkdavosi 3-4-3 variantą.

Rinktinė nenustatė tendencijų ir žaidė pagal 4-4-2 modelį, dėl kurio gaudavosi sunkus žaidimas su dviem puolėjais. M.Sablonas apsilankęs „Barcelona“ ir „Ajax“ klubų akademijose bei nuodugniai išanalizavęs jų darbą pastebėjo, kad modelis 4-3-3 tobulai tinkantis išdėstymas. Toks modelis tobulai tinkamas dėl to, kad jame galima išugdyti daug įvairių žaidėjų, kurie nesutriks, jeigu žaidimo modelis ir pasikeistų. Pagal ankščiau minėtus modelius 3-5-2 bei 4-4-2 galima išugdyti tik bėgikus ir sunkų darbą atliekančius žaidėjus.

„Pakeistį jaunųjų futbolininkų treniravimo būdą, koncentruotis į kamuolio valdymo technikos tobulinimą, sumažinti žaidėjų skaičių aikštėje, uždrausti žaidimus su atranka bei pašalinimu“, - tokius tikslus išsikėlė M.Sablonas.

Šokiruojančios tyrimų išvados, kurias pateikė W.Helsenas yra tokios, jog vidutiniškai vaikas, rungtynių metu per 30 minučių kamuolį paliečia tik du kartus. M.Sablonas pasiūlė neįprastą variantą, kad vaikai iki septynerių metų žaidžia 2 prieš 2, po to 5 prieš 5, o vyresni berniukai – 7 prieš 7. Per visą aikštę 11x11 jie pradeda žaisti tik sulaukę penkiolikos metų. Tokiu būdu žaidėjai ne tik laksto po aikštę, bet kokybiškai dirba su kamuoliu ir lavina savo kamuolio valdymo bei technikos įgūdžius žaidybinėse situacijose.

M.Sablonas nepamiršo ir gynybos. Jis pasiūlė uždrausti vaikams atiminėti kamuolį (t.y. neleisti jiems atiminėti kamuolio tam tikrais būdais – vadinamuoju padkatu). Teoriškai tai turėjo padėti lavinti žaidybinį mąstymą, o vietoj primityvaus žaidimo, futbolininkai mokydavosi „skaityti žaidimą“. „Anderlecht“ akademijos vaikų futbolo komandose taip pat yra uždrausta vaikams atiminėti kamuolį nesaugiais būdais. Kol vaikas dar mažas, jis turi mokytis „skaityti žaidimą“ ir tokiu būdu dalyvauti kamuolio perėmimo veiksmuose.

„Mums reikalingi protingi žaidėjai, o ne mėsininkai“ – teigė „Anderlecht“ akademijos treneris Jeanas Kindermanas.

Maža vien tik sugalvoti sistemą, Sablonui reikėjo dar ir įtikinti akademijas, jog reikia šią sistemą įdiegti. Tam jis sukūrė 4 valandų trukmės pristatymą, kurį keliaudamas per visą šalį, pristatė daugiau nei šimtame skirtingų akademijų ir mokyklų. Kartais jis imdavo ir koreguodavo savo mintis kelionės metu, o po vieno iš pristatymų Michelis iškart atsidūrė futbolo aikštelėje su vienu iš futbolo akademijos vadovų ir susimastęs, pats to nepastebėjęs, prastovėjo joje tylėdamas apie pusę minutės ir tuomet prabilo:

„Man atrodo mums nieko nepavyks“. Akademijos vadovas paklausė: kodėl?

M.Sablonas jam atsakė: „Aš pastebėjau pas jus rezultatų lenteles komandų U-7 ir U-8 grupėse, o mano manymu neįmanoma išmokyti vaikų žaisti futbolą, jeigu jie yra susikoncentravę tik į galutinį rezultatą ir į pergales. Jie turi mėgautis žaidimu. Nuo tos dienos Michelio filosofija pasipildė dar vienu nauju pasiūlymu, t.y. panaikinti rezultatų lenteles vaikų futbole. Tuo metu belgų futbolo akademijos paruošdavo labai mažai talentingų futbolininkų, todėl nusprendė surizikuoti ir pamėginti pasinaudoti Michelio pasiūlymais ir idėjomis, nei ir toliau pardavinėti tik po vieną Danielį van Buyten`a kartą per 10 metų.

Kai kurios iš mokyklų pritaikė programą pagal tai, kaip joms tai atrodė tinkama. „Anderlecht“ akademija paliko schemą 3-4-3 visose komandose, kurių žaidėjų amžius iki 15 metų tam, kad gynėjams būtų sudėtingiau ir jie greičiau progresuotų bei tobulėtų. Kai kurios iš mokyklų irgi ne iš karto priėmė naujuosius pasiulymus. Praėjo penkeri metai, kol mes įtikinome visus trenerius pakeisti jų žaidimo modelį į 4-3-3, ilgą laiką jie nenorėjo sutikti su šiuo pasiūlymu vien todėl, jog galvojo tik apie pergales.

Iš pinigų, gautų rengiant Europos čempionatą, Belgija įsteigė aštuonias futbolo mokyklas, o tuo metu „Anderlecht“ akademija, jausdama R.Lukaku tėvo spaudimą, modernizavo akademiją. Paraleliai belgai startavo su kitu svarbiu etapu – infrastruktūros plėtra. Belgija parodė, kokią naudą dar galima gauti iš futbolo turnyrų organizavimo savoje šalyje. Europos čempionatas 2000-asiais Belgijai buvo finansiškai naudingas. Nors tiksli suma neatskleidžiama, tačiau iš uždirbtų lėšų buvo įkurtos aštuonios futbolo mokyklos. Jose treniravosi jaunimas nuo 14 iki 18 metų, kurie norėjo gauti papildomų treniruočių, neskaitant kasdienių užsiėmimų savo klubuose arba akademijose. Tai išbandė ir De Bruyne, ir Mertensas, ir Courtois, ir Witselis. Po kelerių metų geriausi Belgijos klubai bei akademijos taip pat prisijungė prie šios plėtros iniciatyvos. „Standart“ panaudojo 18 milijonų eurų, kad išugdytų Fellaini ir Witselį. „Genk“ skyrė 3 milijonus eurų naujoms aikštėms bei maniežui (jo išlaidos atsipirko, kuomet jis išaugino Courtois.

„Anderlecht“ į visą tai sureagavo dar stipriau ir 2007 metais įkūrė novatorišką talentų programą. Jos tikslas buvo atrinkti pačius gabiausius vaikus iš akademijos bei viso Briuselio ir nustatė jiems atskirą mokymo bei treniruočių programą. Jie treniruodavosi papildomai rytinėse treniruotėse, o pamokos tuo metu vykdavo vidurdienį po rytinių treniruočių. Pagrindinis programos iniciatorius buvo Romelu Lukaku tėvas. Jau 15-mečio Romelu Lukaku norėjo garsiausios Anglijos bei Prancūzijos akademijos, todėl tėvas reikalavo geresnių sąlygų, grasindamas sūnaus išvežimu į kitą akademiją.

M.Sablono reforma suveikė: Belgijoje pagaliau išaugo talentingoji karta, o techninis direktorius tapo superžvaigžde. Pirmieji metai po reformos sekėsi gan sunkiai, euforiją pakeitė niūrus rezultato laukimas, Belgijos jaunimo rinktinės negalėjo priprasti prie naujų reikalavimų ir žaidimo taktikų ir dėl to dažnai pralaimėdavo. Suaugusiųjų rinktinė nepateko į 2004 metų Europos čempionatą ir 2006 metais vykusį pasaulio čempionatą, todėl tikėjimas naująją techninio direktoriaus idėja vis blėso. Tik Michelis tikėjo ir nenuleisdamas rankų sakė, jog reikia pakentėti dar truputį, nors rinktinių treneriai vis sakydavo, jog perėjome prie jūsų pasiūlytos schemos 4-3-3 ir vis pralaimime. Ar jūs norite, kad mes ir toliau laikytumėmės naujosios sistemos ir nepatektume į svarbiausius čempionatus? Jis visuomet atsakydavo: „Taip, aš to noriu“.

Ir tuomet nutiko kino verta istorija.

Atėjus 2007-iems Belgijos lygoje ėmė atsirasti talentingų paauglių. „Genk“ sudėtyje debiutavo 16-metis Courtois bei 17-metis De Bruyne, į „Standart“ pagrindą prasiveržė 17-metis Witselis bei 19-metis Fellaini. Kaimyninėje Prancūzijoje debiutavo 16-metis Edenas Hazardas, o palyginti kukli Gento akademija pristatė Nico Lombaertsą.

Tais pačiais 2007 metais Belgijos U-17 rinktinė pateko į Europos čempionato pusfinalį. Komandos lyderiais buvo Hazardas ir Benteke, o jų komanda tik po baudinių serijos nusileido Ispanijos rinktinei. 2008-siais pasipildžiusi talentingais vaikinais ir kupina jėgų Belgijos U-23 rinktinė užėmė 4-ąją vietą Pekino olimpiadoje. Pasaulis pirmą kartą išvydo Belgiją tokią dominuojančią, greitą bei žaidžiančią. Rinktinių atgimimas užtikrino Micheliui belgų nuolankumą bei pavertė techninį direktorių į superžvaigždę. Apie jį ėmė rašyti The Guardian, The Telegraph, The New York Times ir kita autoritetinga spauda. Vis tik techninis direktorius išliko kuklus: „Nors prieš penkerius - šešerius metus mes nė nesvajojome apie tokius puikius rezultatus, tai nėra tik mano vieno nuopelnas, tai – mūsų visų nuopelnas“.

Ar Belgijoje baigėsi talentai? Tikriausiai ne. Po auksinių kartų visuomet yra pertraukos. 2019-ieji auksinė karta puikiai pasirodžiusi paskutiniuose dvejuose tarptautiniuose turnyruose, iškovojusi bronzą pasaulio čempionate, ruošiasi finaliniam 2020-ųjų Europos čempionato etapui. Rinktinės pagrindą sudaro jau brandaus amžiaus žaidėjai. Atrodo šiai rinktinei reikėtų šviežio kraujo, o čia jau viskas nebe taip smagu.

Pabandykite prisiminti, kada paskutinį kartą jūs girdėjote apie talentingą žaidėją iš Belgijos? Nejaugi M.Sablono puikioji sistema pervertinta ir Belgijoje po auksinės kartos vėl nieko nebeliks? Ne visai. Reikėtų įsidėmėti, kad auksinės kartos tai labai retas reiškinys ypač sporte. Belgija sukūrė unikalią futbolo gamyklą, tačiau nei viena sistema negali kaip konvejeris gaminti talentingų futbolininkų palyginti nedidelio dydžio šalyje (11,5 milijono gyventojų). Belgijos futbolo sistemos nuopelnas ne tokių auksinių talentų atsiradime, o pasirinkimo dydyje. Belgijos rinktinė paskutiniais metais turėdavo neįtikėtiną žaidėjų pasirinkimą. Juk po kiekvieno auksinės kartos periodo ateina sąstingis. Kad ir Prančūzija po 1998-2002 kartos, Vokietija po 2008-2014 metų laidos, net ir Ispanija po 2008-2012 metų po truputį išseko. Kartais susiduriame su suvokimo problemomis, mes septynerius metus matėme nepakartojamus Belgijos futbolininkus, po kurių net ir gera sudėtis atrodo silpna.

Belgijoje dar palyginti nebloga padėtis, atrankoje į 2020 Europos čempionatą Roberto Martinezas pritraukė keletą jaunų naujokų. Atidžiau pažvelgus ne taip ir sudėtinga surasti perspektyvių žaidėjų. Rezervą penkmečiui belgai tikrai turi. Europoje vis labiau sklinda mada belgų futbolininkams, o atlikti tyrimai rodo, kad per ankstyvas išvykimas į Angliją žlugdo futbolininkų karjeras. Su ateinančia futbolininkų karta Belgijoje tikrai gali kilti problemų. Po auksinės kartos pirkti belgų futbolininkus tapo madinga, todėl daugelis šalių nukreipė savo skautus Belgijoje ieškoti naujojo Hazardo. Nors auksinei kartai tai netrukdė, šiandienos jaunųjų Belgijos futbolininkų karjeros žlunga dėl per ankstyvo išvykimo į kitas šalis.

2019-asiais lyderiaujanti futbolo agentūra Stirr Associates (jie turi kontraktus su puse rinktinės žaidėjų) atliko tyrimą apie per ankstyvo belgijos futbolininkų perkelimo pasėkmes jų karjeroms. Buvo atlikti tyrimai 80-ies 18-23 metų belgų futbolo žaidėjų karjeromis, kurie 2005-2018 metais žaidė Belgijos rinktinėse ir buvo perduoti kitiems klubams arba šalims. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad per ankstyvas žaidėjų perkėlimas į Angliją blogai atsiliepė jų karjeroms.

18 metų beprotiškai sunku prasimušti į Anglijos Premier lygos komandą, todėl tyrimų duomenimis labai svarbi kiekviena minutė praleista aikšėje atstovaujant pagrindinei komandai. Vis dėl to pati įspūdingiausia vieta šioje istorijoje lieka kaip lengvai Belgija pasiekė tokio rezultato. Kaip mokslinis priėjimas ir nedidelės pastangos per kelerius metus paverčia svajones realybe ir tai tampa įmanoma be milijoninių finansinių paramų.

2012-iais M.Sablonas nutarė pasitraukti iš Belgijos futbolo, kadangi pasiekė to, ko norėjo. Po to to sekė ketveri metai Singapūro federacijoje, kurioje jis paliko visiems labai gerą įspūdį savo darbu, o šiuo metu jis pensijoje. Michelis viename savo interviu yra pasakęs

„Tai ką mes pasiekėme Belgijoje, galima padaryti bet kurioje šalyje, klube ar federacijoje ir tam nereikalingi pinigai. Pas mus jų nebuvo. Mes – nedidelė šalis ir mes turime problemų, todėl pas mus dvi skirtingos kalbos – šiaurinė pusė kalba olandiškai, pietinė pusė – prancūziškai, bet mes prie to pripratome ir išmokome spręsti problemas.

paruošta pagal rusų spaudą