Kaip geras renginys tampa pašaipų objektu

Neturiu supratimo, kam ir kodėl šovė mintis daryti uždarą sezono uždarymą, tačiau jau dabar aišku, kad toks eksperimentas buvo paskutinis. Jau dabar aišku, kad šis sprendimas tikrai gražų renginį pavertė reikalu, kuriame gražūs momentai paprasčiausiai buvo pamiršti. Arba net ne taip – daugelis kolegų tų gerųjų momentų net neturėjo galimybių matyti, nes ketvirtadienio vakarą Kėdainių arenoje buvo jie buvo tiesiog nepageidaujami.

Galiu pasidžiaugti tuo, kad nebuvau tarp daugumos ir maždaug 18 valandą kartu su „Trakų“ futbolininkais žengiau į uždarą vakarą. Solidžiai organizuotą, su puikų humoro jausmą demonstravusiais vedėjais Vytautu Mikaičiu ir Karoliu Tiškevičiumi, su visur spėjančiu legendiniu fotografu Sauliumi Čirba, su nukrautais stalais, ne pykčio (kad ir kaip tai dabar skamba ironiškai), o bendruomeniško jausmu. Visa programa buvo sudėliota minučių tikslumu ir tos programos buvo gana tiksliai laikomasi.

Esu tikras, kad, išskyrus Saulių Skibiniauską, tą neįvardintą bičą iš Gargždų ir gal dar kokį vieną kitą šventės dalyvį, didžioji dauguma renginiu liko patenkinti. Netgi labai. Būtent tas solidus darbas ruošiant šventę LFF generalinio sekretoriaus Edgaro Stankevičiaus ir buvo įvardintas ĮDIRBIU – dalyku, kuris kai kam, įskaitant kolegą Nerijų Kesminą, kėlė klausimą. Vėlgi, ar gali juos kaltinti, kai jie to įdirbio net ir norėdami negalėjo matyti?

Aš pats važiuodamas į Kėdainius net neįtariau, kad renginys žada būti uždaras. Ar būtų ką keitę, jei būčiau girdėjęs? Nieko. Aš važiavau kaip „Trakų“ klubo dalis, todėl, skirtingai nei vienas pilietis rašė, man nereikėjo ieškoti povandeninių srovių, kad patekčiau į „taip slepiamą“ renginį. Jau nekalbant apie tai, kad buvau toli gražu ne vienas, turintis reikalų su žiniasklaida.

Kitą dieną po šventės visa socialinė erdvė mirgėjo apie įvykusias muštynes, tačiau aš asmeniškai įvardinčiau kitus dalykus, kurių ateity nereiktų kartoti. Pagrindinis dalykas – pasirinktas laikas. Suprantu, kad tai susiję su finišu Tautų lygoje, tačiau po paskutinių A lygos rungtynių prabėgusios dvi savaitės lėmė, kad apdovanojimus per pačią šventę atsiėmė mažiau nei pusė visų laimėtojų, o salė, sveikinant šalies čempionus, buvo beveik tuščia. Ankstesniais metais tokių dalykų nebūdavo.

Negaliu neužsiminti apie patį incidentą, nes per paskutines dvi dienas apie jį sulaukiau turbūt kokių 40 – 50 klausimų. Man paliekant areną, grupelė žmonių, tarp kurių buvo ir S.Skibiniauskas, apie kažką karštai diskutavo. Ar tai buvo būsimo smurto užuomazgos, ar tas pokalbis niekuo nesusijęs su būsimais įvykiais – nežinau.

Aišku, kad tokių konfliktų gali pasitaikyti bet kur – ir krepšinyje, ir dailininkų būrelyje, ir dar bala žino kur. Tačiau kažkodėl tai pasitaiko futbole – srityje, kur bendruomenė yra taip susiskaldžiusi, kad net sunku įsivaizduoti. Jei nauja valdžia tikisi futbolo atgimimo – tai yra pirmas žingsnis, kurį ji privalo žengti. Futbolo bendruomenė turi tapti vieninga ne žodžiais, o darbais. Kaip tai padaryti? Paklauskit ko nors lengvesnio.