Taip pralaimėti ne gėda (4)

Lietuvos rinktinė patyrė pralaimėjimą, tačiau po rungtynių susirinkusi publika lietuviams plojo atsistoję. Sutikite, kad taip būna toli gražu ne kiekvieną kartą. O taip nutiko dėl to, kad jei visais kitais kartais mes galėdavom skaičiuoti tik varžovų neišnaudotas progas, tai šįsyk netrūko epizodų, kai už galvų stverdavosi lietuviai.

Istorija byloja, kad Lietuvos rinktinė visas geriausias savo rungtynes prieš TOP lygio varžovus yra sužaidusi prabėgus keliems mėnesiams po didžiųjų turnyrų (Europos arba pasaulio čempionatų). Tuomet daugelis mintimis dar gyvena geruose ir pilnuose stadionuose, o jų varžovai yra toli gražu ne iš reitingo antro šimtuko, o ir turnyrinė situacija dar nereikalauja pergalių. Šitie dalykai neabejotinai ir vakar prisidėjo prie bendro vaizdo, tačiau žiūrėti į varžovų problemas, kai savų pilna, nelabai yra prasmės.

O problemų mums tikrai netrūksta – ne iš gero gyvenimo Edgaras Jankauskas Artūrą Žulpą nustūmė į vidurio gynėjo poziciją, ne iš gero gyvenimo rungtynes teko pradėti be tikro puolėjo. Kalbant apie A.Žulpą, tai, jei ne pasidarytas 11 metrų baudinys, tai jį drąsiai būtų galima traukti į rinkimus renkant geriausią Lietuvos rinktinės žaidėją.

Nors E.Jankausko komanda pirmą kartą žaidė penkiais gynėjais, tačiau pasitikėjimo jai nestigo ne tik prie savųjų vartų, bet ir varžovų aikštės pusėje. 62 sekundę presingas vos neprivertė serbų traukti kamuolio iš savųjų vartų. Gaila, Fedorui Černychui pritrūko vos kelių centimetrų.

Nedaug trūko ir Rolandui Baravykui, kuris pirmojo kėlinio vidury smūgiavo taip arti vartų, kad ne vienas žiūrovas apsigavo ir pradėjo švęsti įvartį. Dar iki to smūgio pati ataka buvo absoliučiai nelietuviška – joje sudalyvavo net penki žaidėjai, o du kamuolį komandos draugui atidavė kulniuku. Buvo gražu, tik kaip ir kitais atvejais – nerezultatyvu.

Dar iki pertraukos krito ir vienintelis dvikovos įvartis. Labai apmaudus įvartis. Pirma – Linas Klimavičius visiškai be reikalo prasižengė prieš varžovą, stovėjusį nugara į vartus; antra – ten kamuolys neturėjo teisės atsirasti.

Tai jau tampa chroniška rinktinės liga, kai nesugebi savam žaidėjui išmesti kamuolio iš užribio arba, kaip šiuo atveju, nepaisant varžovo pražangos, po kelių sekundžių jau jis valdo kamuolį. Sunku paaiškinti, kokia prasmė buvo taip skubėti po tos pražangos aikštės krašte, tačiau buvo priimtas toks sprendimas, kurio pasekmės žiaurios. Blogiausia, kad tokios klaidos - tai ne meistriškumo trūkumo, o kažkokio išsiblaškymo išdava.

Iškart po pertraukos E.Jankauskas M.Kuklį pakeitė Modestu Vorobjovu ir šis sprendimas garantavo geresnį kamuolio palaikymą aikštės vidury. Mantui rungtynės nesusiklostė, todėl toks trenerių sprendimas buvo neišvengiamas. Antrajame kėlinyje Lietuvos futbolininkai iš gražiausios savo pusės pademonstravo kaip galima kurti kontratakas. Šioje vietoje tenka sutikti su Ernestu Šetkumi (dar vienu pretendentu į geriausio Lietuvos rinktinės žaidėjo titulą), kuris pažymėjo, kad po kontratakų sukurtos bei neišnaudotos progos – ne meistriškumo, o laimės trūkumo klausimas. F.Černychas tokiose situacijose, tikėtina, kad dabar įmuštų devynis kartus iš devynių. Tačiau argi dabar tai svarbu? Svarbu tai, kad iš tokių rungtynių reikia pasiimti kuo daugiau pozityvo, pamiršti tas neišnaudotas progas ir jau pirmadienį viską pradėti iš naujo. Po rungtynių, kaip susitarę, Lietuvos rinktinės žaidėjai kalbėjo apie tai, kad pozityvo po pralaimėjimo nebūna. Vis tik, turbūt, kad kartais būna. Tais kartais, kai žaidi taip, jog pralaimėti nėra gėda.