Keturiolikmetis G.Jarusevičius apie žaidimą pirmoje lygoje: „Treneris sako, kad esu vertas startinio vienuoliktuko“

Net jei Lietuvos futbolo federacija prieš šį sezoną pirmoje lygoje nebūtų įvedusi nuostatos dėl jaunų žaidėjų integracijos, antrą vietą užimančios Alytaus „Dainavos“ situacijos tai, iš esmės, nekeistų niekaip. Gegužės 23 – ąją penkioliktąjį gimtadienį švęsiantis Gustas Jarusevičius, tikėtina, vis tiek žaistų, nes vietą aikštėje jis išsikovojo ne dėl savo jauno amžiaus, o dėl sugebėjimų.

G.Jarusevičiaus pavardė mirga ne vieno klubo radare, tad labai realu, kad vienas talentingiausių jaunųjų futbolininkų gimtajame Alytuje neužsibus. Nesugadintas, paprastas ir nuoširdus. Gustas Jarusevičius.

„Mano pažintis su futbolu prasidėjo, kai man buvo vos penkeri. Draugas tuomet jau lankė futbolo treniruotes, tai pasiūlė ir man. Treniravomės pas trenerį Povilą Baliukonį. Su šiuo treneriu vykome į pirmąjį turnyrą, kur mums sekėsi gana gerai, aš tapau geriausiu komandos žaidėju. Nuo to laiko dar labiau pakilo noras stengtis. Taip viskas ir prasidėjo.

Po kelerių metų treneris P.Baliukonis mus perleido treneriui Šarūnui Klimavičiui. Su šiuo treneriu tai pat vykome į visokiausius turnyrus, skindavome prizines vietas, o aš indvidualius prizus. Dvejus metus iš eilės salės čempionate buvome treti.

2016 metų pradžioje dalyvavome tarptautiniame turnyre Vokietijoje. Man pačiam ši išvyka susiklostė itin prastai – patyriau traumą, dėl kurios be futbolo turėjau praleisti 4 mėnesius. Gerai tik tiek, kad iki sezono pradžios spėjau pasveikti ir grįžau dar stipresnis, su 32 įvarčiais tapau rezultyviausiais čempionato žaidėjas.

2017 metų sezonas taip pat susiklostė neblogai. Prisijungiau prie Alytaus pagrindinės komandos DFK „Dainava“ bei debiutavau pirmoje lygoje. Žaisdamas 2003 gimimo vaikinų komandoje pelniau 24 įvarčius, metais vyresnių grupėje atstovavau dviem komandoms – vienai pelniau 12, kitai – 13 įvarčių“, - savo trumpą futbolininko karjerą prisiminė G.Jarusevičius.

Gustai, jau šiuo metu lietuviškoje futbolo rinkoje esi gana paklausi prekė. Ar teko su tuo susidurti pačiam?

Dar anksčiau buvo pasiūlymų atvykti į Panevėžio akademiją, tačiau pasiūlymas buvo atmestas. Tada buvau dar labai mažas ir nesinorėjo palikti nei namų, nei komandos. Tai pat šio sezono pradžioje buvo pasiūlymas iš NFA – siūlė man vykti į Kauną, bet jau buvau pradėjęs pasiruošimą su DFK „Dainava“ ir su tėvais priėmėme sprendimą likti Alytuje. Manau, kad šis sprendimas buvo teisingas.

Kaip jaučiasi vaikas, kuris gyvena vyrų gyvenimą?

Jaučiuosi fantastiškai (šypsosi). Tai yra didžiulis įvertinimas, kuris man suteikia begalinio noro ir jėgų siekti didelių tikslų gyvenime. Dėkoju visiems, kurie pasitiki mano jėgomis aikštėje ir už jos ribų.

O tau pačiam nekeista, kad viskas vyksta taip greitai?

Kaip treneris minėjo interviu, jam nesvarbu, ar žaidėjui 13 metų, ar 33 – eji. Kiekvienas žaidėjas turi užsitarnauti žaidimą ir trenerio teigimu aš šiai dienai atlieku daug darbo ir stengiuosi, todėl esu vertas startinio vienuoliktuko.

Ar jau spėjai pajusti, ką reiškia, kai esi žinomas?

Nelabai. Nors mieste žmonės ima pažinti, tačiau mokykloje nesu labai populiarus. Visi žino, kad žaidžiu pagrindinėje miesto futbolo komandoje, sulaukiu komplimentų ir tiek.

Jei būtum Gusto treneris, ką pirmiausiai siūlytum patobulinti?

Manau, kad mano silpniausia vieta – tai fizinis pasiruošimas. Žaisti 90 minučių man tikrai nelengva, todėl fiziniam pasiruošimui skiriu daug dėmesio. Tiesa, tai nereiškia, kad apleisti kiti dalykai. Jei noriu būti geras žaidėjas, turiu dirbti visose srityse.

Turi idealą?

Visada stengiuosi lygiuotis į visus gerus futbolininkus, bet yra vienas, į kurį lygiuojuosi labiausiai. Tai Fiodoras Černychas. Jis įrodė, kad Lietuvoje galima išmokti žaisti futbolą, o sunkus darbas ir atsidavimas duoda labai saldžių vaisių bei galimybių žaisti labai aukštu lygiu.

Koks būtų tavo tobulas karjeros planas?

Mano tobulas karjeros planas jau prasidėjo DFK „Dainavoje“. Tačiau, aišku, norisi siekti dar aukštesnių tikslų ir aš jų siekiu. Pagalvojus apie ateitį, norėtųsi žaisti kaip pasaulinės žvaigždės. Tačiau viskas savo laiku ir savo vietoje. Noriu žengti žingsnį po žingsnio ir įrodyti, kad galiu gerai žaisti vienokiu lygiu, tada eiti į dar aukštesnį ir taip pamažu įrodinėti, kad viskas įmanoma, jei tik to labai nori.

Nors jaunimo pirmenybėse įvarčių muši daug, tačiau jų turbūt negali sulyginti su debiutiniu įvarčiu pirmoje lygoje. Koks jausmas?

Pirmas įvartis buvo jau seniai lauktas. Jis įmuštas laiku ir reikiamose rungtynėse. Viskas puiku, tikėkimės, ne paskutinis mano įvartis ši sezoną. Iš karto po įvarčio buvau pakeistas, nes kaip minėjau, sunku dar žaisti 90 minučių, tad iškart po tikslaus smūgio pradėjo traukti koją ir prireikė keitimo.

Ir pabaigoje, trumpai papasakok apie komandinius tikslus..

Tikslai yra didžiuliai. Norime su komanda laimėti kelialapį į A lygą, kuo geriau kiekvienose rungtynėse pasirodyti ir laimėti, o mano tikslai yra kuo labiau prisidėti prie komandos žaidimo pelnyti įvarčius, gerinti savo žaidimą ir kiekvienose rungtynėse sužaisti vis geriau ir geriau. Taip pat siekti užsibrėžtų tikslų gyvenime.