Kas sugebėjo taip pakeisti E.Jankausko rinktinę?

Prieš rungtynes su Škotija kolega Nerijus Kesminas ištarė puikią frazę: „Net jei pralaimėsime 0:3, bet aš matysiu kryptį, kuria žaidžia Lietuvos rinktinė, man nebus liūdna“. Lietuva pralaimėjo 0:3, po rungtynių Nerijus pridūrė: „Deja, šįsyk krypties aš nepamačiau“.

Lietuvos rinktinės žaidimą vakar būtų galima dalinti į dvi nelygias dalis – iki pirmojo įvarčio (t.y. 25 min.) ir po jo. Tas pirmasis įvartis lietuvius įvarė į kampą, iš kurio kelio atgal jau nebuvo. Aišku, nelengva rasti kelią, kai jo ieško tik du žaidėjai (A.Novikovas ir F.Černychas) ir jiems ieškoti padeda taip pat tik du (E.Šetkus ir D.Šernas). Visi kiti daugiau ar mažiau žaidė žemiau savo galimybių.

Dabar galime tik spėlioti, kaip komanda būtų žaidusi, jei Edgaras Jankauskas būtų pasirinkęs kitus karius, tačiau po fakto galime teigti, kad šis vienuoliktukas nebuvo tas, kuris galėtų nugalėti Škotiją. Jeigu nežiūrėsime į konkrečias pavardes, o į grandis, tai visų pirma pirštu reikia bakstelti į gynėjų ir vidurio saugų grandį.

Gynėjų žaidimą geriausiai iliustruoja trečiasis įvartis. Siaubingas įvartis, kuris įmuštas tada, kai miegant Lietuvos rinktinės gynėjams, varžovai greitai išsimetė kamuolį iš užribio ir realiai be pasipriešinimo „sušaudė“ Ernestą Šetkų. Dar blogiau, kad tokia klaida nebuvo vienintelė. Galime dėkoti fortūnai ir tam pačiam E.Šetkui, kad kamuolys Lietuvos rinktinės vartuose neatsidūrė ketvirtą, o gal ir penktą kartą.

Kalbant apie vidurio saugus, tai užtenka turbūt paminėti, kad žaidimas aikštės viduryje visiškai buvo atiduotas į škotų rankas. Mantui Kukliui nesisekė nei palaikyti kamuolio, nei tiksliai jo atiduoti komandos draugams, o Vykintas Slivka ir Artūras Žulpa neretai paprasčiausiai nerasdavo vietos aikštėje.

Įstrigo keli epizodai, kai V.Slivka atsidurdavo prie savųjų vartų, o A.Žulpa prie varžovų. Aišku, galbūt tai trenerių taktika, bet vis tiek net ir atskiruose epizoduose keista matyti A.Žulpą žaidžiantį vos ne po puolėjais, o V.Slivką – vos ne gynėjų grandyje.

Pirmasis škotų įvartis buvo įmuštas 25 rungtynių minutę. Įvartis iš standartinės situacijos. Tokie įvarčiai lietuviams tampa achilo kulnu. Retos rungtynės, kada varžovai neįmuša po kampinio arba baudos smūgio. Beje, šįsyk škotams tą padaryti buvo dar lengviau, nes NET trys Lietuvos futbolininkai standartinės situacijos metu buvo prie vidurio linijos. Ar ne per didelė rizika, kai škotų visas žaidimas paremtas aukštais kamuoliais? Ar ne geriau tokiose situacijose tankinti gynybą ir sumažinti varžovams galimybes?

Atsakant į šiuos klausimus, yra dvi medalio pusės. Jeigu būtų pavykę apsiginti ir kamuolį sugauti E.Šetkui, tada Fiodoras Černychas, Arvydas Novikovas ir Darvydas Šernas būtų pabėgę į kontrataką trys prieš tris. Sakoma, kad kas nerizikuoja – tas negeria šampano, tačiau ir šiuo atveju lietuviai rizikavo, tačiau šampano purslų nematė. Juolab, kad po praleisto įvarčio, kampinių situacijose VISI Lietuvos rinktinės žaidėjai grįždavo į savo baudos aikštelę. Pamoka? Galbūt.

Antrasis įvartis lietuviams taip pat turėtų tapti pamoka. Juk vaikai futbolo mokyklose nuo mažens yra mokomi, kad reikia žaisti iki švilpuko. Nežinau, ar buvo pražanga prieš D.Šerną ar nebuvo, bet kol jis gulėjo, o kiti lietuviai laukė, kol bus į užribį išmuštas kamuolys, škotai surengė kontrataką ir įmušė antrąjį įvartį. Gali kaltinti varžovus, kad jie nežaidė pagal garbingo žaidimo principus, tačiau tas nieko nepakeis – lietuviai praleido įvartį, kuris sugniuždė komandą.

Ir nors pirmojo kėlinio pabaigoje dar buvo atsiradusi kibirkštėlė, tačiau po pertraukos vaizdas aikštėje buvo toks, kokio daugiau nesinorėtų matyti. Per visą kėlinį galima išskirti tik V.Slivkos labai neblogą galimybę pasižymėti. Futbolininkas turėjo nemažai laiko pasitaisyti kamuolį, nusitaikyti, deja, pataikyti nepavyko. Visa kita antrajame kėlinyje priklausė škotams.

E.Jankauskas po rungtynių pripažino, kad tai buvo blogiausios rungtynės jo vadovavimo laikotarpiu. Jei reiktų rinktis dar mažesnę atkarpą, tai neabejoju, kad iš visų iki šiol žaistų kėlinių, blogiausiu treneris pasirinktų antrąjį su Škotija.

Tiesa, vienas dalykas buvo neblogas. Kad ir kaip buvo sunku, kad ir kaip nesisekė – lietuviai iki pat pabaigos stengėsi. Sunku būtų atrasti žaidėją aikštėje, kuriam žaisti buvo „laža“. Pastangų įdėjo visi. Deja, ne tik lietuviai, o ir škotai.