Slovakijoje rungtyniaujantis E.Jankauskas: „Slovakai tikisi tokių pat lengvų rungtynių kaip ir praėjusį kartą“
Eligijus Jankauskas | LFF nuotr.
E.Jankauskas, Lietuva, Slovakija – viskas iš karto siejasi su artėjančiomis šeštadienio rungtynėmis tarp šių dviejų rinktinių, tačiau šis tekstas ne apie vyriausiąjį Lietuvos rinktinės trenerį Edgarą, o apie daugiau nei 20 metų jaunesnį Eligijų Jankauską.
18-metis futbolininkas per pastaruosius pusantrų metų padarė neįtikėtiną pažangą bei dėjo didžiulį žingsnį į priekį savo futbolininko karjeroje. Dar 2016-ujų metų pradžioje Eligijus, kuris Lietuvos futbole buvo žinomas tik dėl debiuto A lygoje dar vilkint „Šiaulių“ marškinėlius, papildė Utenos „Utenio“ komandą ir ten iškart tapo vienu komandos lyderių bei privertė suklusti Lietuvos futbolo ekspertus.
Pirmieji į šį jaunuolį dėmesį atkreipė Marijampolės „Sūduvos“ klubo vadovai, kurie talentingą futbolininką į savo gretas perviliojo jau vos po pusmečio, o Suvalkijoje šiaulietis nepasimetė ir debiutuodamas UEFA Europos lygos atrankos turnyre dar labiau pakėlė savo vertę. Tačiau net ir tada futbolininkas negalvojo apie galimą išvykimą į užsienį.
Viskas pasikeitė vos po pusmečio praleisto Marijampolėje, kurioje buvo spėta pasidabinti ir A lygos bronzos medaliu. Sausio mėnesį Suvalkijos komanda pradėjo ruoštis naujam 2017-ujų metų sezonui, tačiau pasiruošime nebuvo geriausiojo 2016-ujų metų A lygos jaunojo futbolininko – Eligijus išvyko į Slovakiją ir dalyvavo „Žilina“ klubo peržiūroje, kurios metu sužavėjo klubo trenerius bei tapo pilnaverčiu komandos nariu, o prabėgus keturiems mėnesiams - Slovakijos lygos čempionu.
Nepaisant to, Eligijus ir toliau lieka toks pats puikus pašnekovas, o dar svarbiau yra tai, kad dar ketvirtadienį su Lietuvos U-21 rinktine Farerų Salas nušlavęs saugas ir toliau labai sunkiai dirba ir nesiruošia sustoti. Apie tai futbolininkas papasakojo portalui futbolas.lt
Eligijau, vakar sėkmingai pavyko pradėti atrankos į Europos čempionatą ciklą? Rezultatas geras, bet ar viskas pavyko taip, kaip norėjote?
Jei kalbėtume apie tas rungtynes, galėtume sakyti, kad pavyko dauguma dalykų kuriuos planavome. Tačiau žinote, tobulumui ribų nėra. Kai kurie dalykai gal ir nesigavo taip, kaip norėjome, tačiau visumoje rungtynės buvo tikrai pavykusios.
O kaip asmeninis pasirodymas?
Aš esu labai savikritiškas ir po kiekvienų rungtynių randu sau priekaištų. Žinoma, iš dalies esu ir patenkintas, tačiau iš kitos pusės, nerealizavau tų progų, kurias turėjau ir dėl to ant savęs labai pykstu. Nepaisant to, ties šia vieta dar dirbsiu ir viskas bus gerai.
Prie Lietuvos U-21 rinktinės vairo dabar užsienietis Caritas Falchas. Kaip darbas vyksta su šiuo strategu?
Šis treneris iš mūsų nori labai daug – nori, kad laikytume kamuolį, žaistume agresyviai tiek su kamuoliu, tiek be jo, moko įvairių gudrybių ir panašiai. Be jokios abejonės, tai yra labai gerai, nes jei nespardysime kamuolio aklai į priekį, o bandysime žaisti futbolą, tikrai galėsime kautis su visais varžovais. Ne tik kautis, bet ir laimėti.
Ar visoms šioms naujovėms perprasti netrūksta laiko?
Manau, kad jau beveik viską, ko iš mūsų nori, suprantame. Prieš tai turėjome dvejas draugiškas rungtynes, taip pat labai gelbsti įvairios analizės, kurios padeda visą informaciją kur kas greičiau įsisavinti. Apskritai, šis trenerių štabas įdėjo labai daug pastangų, kad supažindintų mus su nauju futbolo stiliumi.
Jums teko dirbti ne su vienu jaunimo rinktinių treneriu. Ar skirtumas lyginant su ankstesniais jaunimo rinktinių treneriais, su kuriais teko dirbti, ženklus?
Skirtumas tikrai labai didelis, nes net ir visas procesas žvelgiant į rungtynes yra visiškai kitoks, žaidėjai yra labai motyvuoti. Prieš rungtynes gaunam labai daug informacijos iš trenerių, treniruotės taip pat yra akcentuojamos į priešininko žaidimo stilių.
Į rinktinės stovyklą atvykote tiesiai iš Slovakijos. Koks jausmas į rinktinę grįžti kaip legionieriui?
Jausmas geras yra vien dėl to, nes grįžau į Lietuvą. Susitikau su senais draugais, pagaliau galiu vėl kalbėti savo kalba ir nebereikia laužyti liežuvio. O kad grįžau kaip legionierius, kažkaip nesureikšminu šio dalyko.
Slovakijoje jau spėjote tapti ir čempionu. Turbūt iškovoti pirmą rimtą klubinį trofėjų karjeroje yra ganėtinai malonu?
Tiesą sakant, jausmas yra dvejopas. Čempionu tapau sužaidęs vos 10 minučių (juokiasi). Žinoma, vos atvykus tapti čempionu yra labai malonu, tačiau mano tikslai rimtesni. Noriu prie pergalių ir titulų prisidėti žaisdamas daug ir tikiuosi, kad taip ir bus.
Koks buvo tas pirmasis legionieriaus duonos kąsnis ir Slovakijoje praleistas pusmetis. Kaip sekėsi tvarkytis pačiam?
Pradžia buvo tikrai nebloga, bet kai ten apsigyvenau dienos tapo labai monotoniškos ir po truputį darėsi vis sunkiau, nes norėjosi savos kalbos, gimtinės. Būdamas legionieriumi turi taikytis prie vietinės kalbos, prie žmonių.
Taip pat, norėjau ir daugiau žaisti, bet šitą situaciją apkalbėjome su treneriais ir viskas yra labai pozityvu. Daugiau laiko žaidžiau antroje komandoje, tačiau ir ten lygis tikrai neblogas.
Vieninteliai dalykai, kurie iš galvos išmesdavo Lietuvą, buvo kamuolys, treniruotės ir varžybos. Kartais būna sunku, tačiau bei jei nori kažką pasiekti, privalai aukotis. Jei galvosi, kad viskas nukris iš dangaus, labai greitai nusivilsi, nes taip nebūna.
Daugiausiai žaidėte antroje Slovakijos lygoje. Ar skirtumas tarp stipriausios lygos ir antrosios didelis?
Labai daug ką pasako tai, kad taurėje mes iškritome pralaimėję būtent prieš pirmaujančią antrosios lygos komandą. O jei plačiau, tai ganėtinai sunku vertinti, nes kaip ir minėjau, stipriausioje lygoje sužaidžiau vos 10 minučių.
O jei A lyga Lietuvoje ir antroji Slovakijos lyga?
Vėlgi, labai sunku lyginti tokius dalykus, tačiau manau, kad bent jau pirmos dvi ar trys komandos būtų labai stiprios A lygoje. Slovakijos ir Lietuvos futbolo žaidimo filosofijos bei stilius be jokios abejonės skiriasi.
Ar Slovakijoje žaidžiamas futbolas jums yra priimtinas?
Žaidimo stiliumi čia esu net labai patenkintas. Slovakijoje žaidžiamas greitas ir techniškas futbolas, viskas vyksta ant žemės – futbolas kaip tik man.
Minėjote, kad su treneriais esate apkalbėjęs visą situaciją. Kokie planai artėjančiam sezonui ir kada pradėsite jam ruoštis?
Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš sezoną viskas vėl prasidės nuo nulio, visi bus lygūs ir visi turės šansų kovoti dėl vietos sudėtyje. Aš žinoma, noriu žaisti kuo daugiau, nes be futbolo nėra gyvenimo. Dabar į darbus kibsime birželio 15 dieną ir ruošimės UEFA Čempionų lygos rungtynėms, prieš kurias turėsime keletą stovyklų.
UEFA Čempionų lygoje jūsų komandos likimą dėl atrankos burtų lėmė čempionato Lenkijoje pabaiga. Turbūt visi Žilinoje taip pat palaikė "Jagiellonia“ ir tikėjosi, kad „Žilina“ pateks tarp skirstytųjų?
Kalbant atvirai, tai negaliu pasakyti, nes daugumos susirinkimų nesuprasdavau, nes treneriai vis tiek daugiausiai šneka savo kalba. Be to, kai Lenkijoje vyko lemiamas turas, mūsų sezonas buvo jau pasibaigęs, o aš buvau grįžęs į Lietuvą, tad kaip ten buvo iš tikro, pasakyti negaliu.
„Žilina“ paskutinį kartą Slovakijos lygą laimėjo 2011-2012 metų sezone. Matėme kokia šventė buvo Balstogėje. Kaip šventė miestas ir komanda jūsų mieste?
Visas miestas tą dieną tiesiogine to žodžio prasme ėjo iš proto. Po rungtynių fanai bėgo į aikštę mūsų sveikinti, tą darė tūkstančiai žmonių. Vėliau vykome į miestą, į patį jo centrą, kuriame laukė dar daugiau žmonių, su kuriais šventėme ir skandavome.
Miestas tą dieną mūsų triumfą atšventė kaip reikiant. Gaila, kad aš po komandos vakarienės turėjau išvykti, nes naktį jau laukė skrydis namo į Lietuvą.
Esate vienas jauniausių pagrindinės komandos futbolininkų. Kaip sekėsi įsilieti į komandos kolektyvą?
Amžius problemų tikrai nesukėlė. Taip pat, komandoje turime ir kitų legionierių, o visi čia esantys žaidėjai yra tikri profesionalai, tad greitai radom kalbą su visais. Kolektyvas darnus ir visada pasiruošęs padėti vienas kitam.
Artėja rungtynės tarp Lietuvos ir Slovakijos. Ar kai vis dar buvote Slovakijoje, ten jau buvo kalbų apie tą mačą?
Buvo. Ir ganėtinai nemažai. Vienas kitą patraukdavom per dantį. Slovakai sakė, kad jie laimės be problemų kaip ir praėjusį kartą, tačiau aš jiems nenusileidau. Vienas žaidėjas, Viktoras Pečovskis prieš kelerius metus taip pat žaidė prieš Lietuvos rinktinę, tad su juo teko dažnai aptarti šį artėjantį mačą. Sulaukiau daug dėmesio (juokiasi).
Kartu su dabartine rinktine į VIlnių yra atvykęs ir jūsų komandos vartininkas Milošas Volešakas. Ar su juo teko kalbėti apie tai?
Šiek tiek kalbėjome, tačiau jis yra labai ramus, išliko neutralus ir į provokacijas nesileido (vis dar juokiasi).
