Šešiolikmetės Balžeko akademijos tenisininkės svajonė – per Ispaniją į geriausiųjų dešimtuką

 Patricijai Dubinovičiūtei kol kas tik šešiolika, tačiau jos teniso karjera tokia spalvinga, kad jos galėtų pavydėti daugelis gerokai už ją vyresnių tenisininkų. Patricijos dėdė yra šiuolaikinės penkiakovės treneris Artūras Kalininas, todėl nedaug trūko, kad ji būtų atsidurtų šioje Lietuvą garsinančioje sporto šakoje pasaulyje.

Vis tik, močiutė Patriciją nuvežė į teniso treniruotę ir ji.. užsikabino. Močiutė Patricijos istorijoje ir vėliau suvaidino ryškų vaidmenį. Tačiau tai jau praeitis. Dabar į didįjį tenisą besikabinanti Patricija – Balžeko teniso akademijos auklėtinė.

„Savo kaip tenisininkė pradžią vadinu treniruotes pas trenerį Antaną Stančių. Jis lengvaatletis, todėl krūviai pas jį milžiniški (šypsosi). Treneris labai daug reikalavo, labai spaudė ir po ketverių metų treniruočių aš neatlaikiau. Nebenorėjau nieko, todėl pusmetį gyvenau išvis be teniso.

Aišku, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tai pas trenerį A.Stančių gavau tokią pradžią, kad galiu tik palinkėti visiems jaunuoliams pradėti nuo tokios bazės“, - pasakojo Patricija.

Prabėgus pusmečiui nuo to momento, kai ši gabi mergaitė liko be teniso treniruočių, jos mama internete atrado Balžeko teniso akademiją. Netrukus Patricija atsidūrė pas tuo metu akademijoje dirbusį trenerį Tomą Seliuką.

„Tuo metu buvau dar per maža, kad patekčiau pas Remigijų (šypsosi). Vis tik, tuo metu tenisas man pradėjo teikti džiaugsmą ir nors stebuklingų rezultatų nebuvo, aš jaučiau, kad einu į priekį. Fizinio pasiruošimo man netrūko, o visur kitur trūko po truputį“, - kalbėjo P.Dubinovičiūtė.

Tuomet mergaitė išvyko atostogauti į Ispaniją, o tam, kad neprarastų sportinės formos, susirado teniso mini akademiją, kurioje ji užtruko gerokai ilgiau nei galėjo įsivaizduoti.

„Iš tikro, man ten labai patiko. Visai kitoks pasaulis – nuolat šviečia saulė, visi šypsosi, niekas nekelia balso, visiems viskas gerai. Man labai patiko toks požiūris, patiko pati aplinka, treneriai, todėl nusprendėme ten likti. Tėvai grįžo į Lietuvą, o aš su močiute likau Ispanijoje. Aš jai iki šiol labai dėkinga, kad ji ryžosi tokiam gyvenimo posūkiui dėl manęs.

Man pačiai pradžia dėl kalbos, naujų žmonių buvo kiek sunkoka, bet gana greitai pripratau. Ėmiau treniruotis, žaisti turnyrus, netrukus pervažiavau į Valenciją. Torevjechoje viskas buvo labai faina, bet ta akademija buvo mėgėjiška, todėl reikėjo žengti žingsnį į priekį.

Valencijoje nuvykome į normalią akademiją, kurioje treniravomės nežmoniškai – nuo devynių ryto iki penkių vakaro. Galima sakyti, kad gyvenau akademijoje, todėl mokytis pradėjau nuotoliniu būdu.

Valencijoje treniravausi pora metų, pakeičiau pora akademijų ir visose man labai patiko, sužaidžiau daug turnyrų, kuriuose sekėsi gana gerai. Dar vienas svarbus, dėl ko aš išvykau į Ispaniją – traumos. Lietuvoje turėjau daug traumų, daugiausiai susijusių su keliais, o daugiausiai tai lėmė klimatas ir danga. Išvykus į Ispaniją tos traumos baigėsi. Kadangi Ispanijoje sausas klimatas, jis kur kas tinkamesnis šiai sporto šakai“, - dėstė Patricija.

Kodėl grįžai į Lietuvą?

Praėjusiais metais grįžau dėl poros turnyrų, kurie vyko Latvijoje bei Estijoje. Tam, kad man nereiktų važinėti pirmyn – atgal, grįžau visai vasarai į Lietuvą. Atvykau į Balžeko akademiją, taip ir likau čia iki šiol (šypsosi).

Kaip vertini savo sugrįžimą į Lietuvą?

Šiek tiek daugiau nei per pusę metų jaučiuosi patobulėjusi tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Iš tikro, man kur kas svarbiau visuomet buvo mano psichologinė būsena nei fizinis pasiruošimas ar technika.

Tuos dalykus gali atidirbti, o jeigu neveikia galva, tai nieko nebus. Psichologinė sportininko būsena priklauso tiek nuo aplinkos, tiek nuo trenerių, tiek nuo aplinkinių, su kuriais bendrauji.

Nors aš iki šiol stengiuosi stiprinti savo psichologinę būseną, nes tai nėra lengva, tačiau akademijos treneriai man kažkada yra gerai paaiškinę, jog visai nesvarbu, koks priešininkas stovi prieš tave, svarbiausia yra susikoncentruoti ir laimėti tašką bei tą lemtingą kamuoliuką.

Visko būna, bet stengiuosi kas kartą perlipti per save ir nesinervinti. Kol kas per dažnai labai jaudinuosi, per daug kreipiu dėmesį į aplinką ir didžiausias priešininkas dažnai būnu pati sau. Treniruotėse būna viskas gerai, o kai tik išvykstu į kokį turnyrą, viskas ima šlubuoti ir žlunga visos mano pastangos.

Ar pastaruoju metu dažnai dalyvauji turnyruose?

Praėjusiais metais dėl traumų su kojomis ir pečiu išvis niekur nedalyvavau, dabar viskas daug geriau, skiriu didelį dėmesį fiziniam pasiruošimui, kad sustiprėčiau. Tenise tai labai svarbu,  norint išvengti traumų. Tada daug tvirčiau jaučiuosi aikštelėje, labiau pasitikiu savimi.

Visai neseniai buvo pakviestos kelios merginos, tai tikrai jautėsi skirtumas, kaip viskas vyksta treniruotėse ir kaip varžybose, kai vėl atsirado varžovės. Tačiau dabar pagrindinis mano tikslas yra sustiprėti, gerai žaisti ir po truputį tobulėti.

Tavo amžius jau toks, kur nuo mergaičių teniso iki moterų lieka vienas žingsnis. Kaip manai ko tau labiausiai trūksta norint žengti tą žingsnį?

Manau, kad man labiausiai trūksta pasitikėjimo savimi ir greičio. Būtent ties tais dalykais šiuo metu ir dirbame labai sunkiai. Vasario mėnesį planuojama išvyka į Graikiją į turnyrą, kaip tik pažiūrėsime, kaip seksis įgyvendinti tikslus, ties kuriais dirbame.  

Esi išsikėlus maksimalų karjeros tikslą?

Mano didžiausias tikslas, tikriausiai kaip ir pas daugelį, būti top dešimtuke. Aišku, kol kas tai daugiau svajonė nei realybė, dėl to dabar daugiausiai dirbu ties pasitikėjimu savimi, treniruočių technika ir greičiu.