Pirmasis D.Zubraus ir D.Kasparaičio treneris A.Nikiforovas pasakė, kuo skiasi JAV ir Rusijos ledo ritulio sistemos ir kuo šiuolaikinis jaunimas nusileidžia Lietuvos ledo ritulio legendoms

 Sekmadienį Lietuvos jaunimo (U-20) ledo ritulio rinktinė Vilniaus „Pramogų arenoje“ stos į žūtbūtinį mūšį su Japonijos ledo ritulininkais, o pergalės kaina – aukso medaliai ir kelialapis į aukštesnį pasaulio IA divizioną.

Prieš būsimą dvikovą Tarptautinė ledo ritulio federacija (IIHF) pasidalino straipsniu apie buvusį Lietuvos U-18 ir U-20 rinktinės trenerį Aleksejų Nikiforovą.

Pas A.Nikiforovą savo žingsnius ledo ritulyje žengė ir dabartinis „Hockey Lietuva“ asociacijos prezidentas Dainius Zubrus, kuris būsimas lemiamas rungtynes stebės iš tribūnų.

„Nikiforovas buvo pirmasis mano treneris, mano pirmieji žingsniai ledo ritulyje buvo su juo. Jis tikrai labai geras, sakydavo man ateiti du kartus į dieną ir skyrė labai daug laiko. Jis taip pat buvo pirmasis Dariaus Kasparaičio treneris, kuris buvo šešeriais metais vyresnis, o jo komanda buvo tikrai labai gera. Aš tiesiog čiuožinėjau kampais, aplink kūgius ir darydavau įvairiausius pratimus, kuriuos man liepdavo Aleksandras“, – apie 1980 m. kalbėjo D.Zubrus.

IIHF rašo, kad A.Nikiforovas į JAV emigravo 1991 m. Sovietų Sąjungos eroje, A.Nikiforovą, kaip kūno kultūros studentą, mokė Anatolijus Tarasovas, o vėliau jis žaidė pas Viktorą Tikchonovą. Naujieji A.Nikiforovo įgūdžiai greitai buvo panaudojami praktikoje, kuomet jis 1977 m. buvo paskirtas treniruoti būsimus ledo ritulininkus Elektrėnuose.

A.Nikiforovo gyvenimas drastiškai pasikeitė po Sovietų Sąjungos griūties ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kaip ir D.Zubrus bei D.Kasparaitis, A.Nikiforovas nusprendė savo laimę išbandyti JAV. Kol treneris bandė prisitaikyti prie naujos kultūros ir kalbos, jis užsidirbinėjo atlikdamas griovimo darbus. Kai vieną dieną jis apsilankė „Long Island‘e“, vietiniame laikraštyje jis perskaitė apie naktinę ledo ritulio lygą.

„Mano žmona paskambino, o aš jau kitą dieną buvau ant ledo. Agentas netrukus sužinojo apie mane ir nusivežė į Niujorko „Rangers“ treniruotę. Tuo metu vyriausiasis treneris buvo Rogeris Neilsonas, kuris dirbo su Aleksejum Kovaliovu ir Sergejumi Zubovu. Kitą dieną man paskambino „Islanders“ ir mes sutarėme dirbti kartu. Tada „Islanders“ padėjo man su žalia korta. Turėjau daugybę įvairių pasiūlymų, tačiau aš vis dar esu toje pačioje vietoje, toje pačioje arenoje. Aš esu ištikimas“, – sakė A.Nikiforovas.

Kaip 1991 m. į JAV atvykusiam A.Nikiforovui pavyko prisitaikyti prie visiškai naujos ledo ritulio sistemos?

„Kai atvykau į JAV, galvojau, kad Sovietų Sąjungos sistema yra pati geriausia. Visgi jų treniruotės buvo pasenusios. Manau, kad ten buvo per daug treniruočių. Kai žaidžiau Rygos „Dinamo“, mes neturėjome energijos ir nenorėjome nieko daugiau daryti. Mes visada būdavome treniruočių stovykloje. JAV tu gali būti savimi, viskas priklauso nuo tavęs. Jeigu ne tu, kitas vyrukas užims tavo vietą. JAV treniruotės vyko trumpiau, kur kas intensyviau, o tai yra daug geriau. Rusijoje vis dar yra ta pati rutina. Kalbu su daugeliu žaidėjų ir trenerių ir jie pasakoja, kad niekas nepasikeitė. Manau, kad tai yra blogai, o todėl daugelis Rusijos atletų karjeras baigia labai anksti. Pavelas ir Valerijus Bure‘ai yra du pavyzdžiai, nes labai didelį spaudimą darė savo raumenims ir sąnariams. Kai treniravau Mattą Gilroy‘ų ir jis nuvyko į Maskvos „Spartak“, aš jam papasakojau ko tikėtis – 400 metrų 40 kartų. Tai padarys tave stipresnį, tačiau kiek laiko tu išliksi sveikas? Neilgai“, – pasakojo A.Nikiforovas.

IIHF taip pat pasiteiravo D.Zubraus, kodėl po sezonų su U-18 ir U-20 rinktinėmis savo darbo netęsia A.Nikiforovas.

„Mes norėjome žaisti daugiau draugiškų rungtynių, turėti ilgesnę stovyklą. Kalbėjausi su Aleksandru ir mes abu sutarėme – jis JAV turi savo komandą ir įsipareigojimus, jo tvarkaraštis yra sudėtingas. Tai vienintelė priežastis, kodėl jo čia nėra“, – sakė D.Zubrus.

A.Nikiforovas taip pat palygino, kuo skiriasi tuometinis D.Kasparaitis bei dabartinis jaunimas.

„Tokie vyrukai kaip Kasparaitis labai mylėjo sportą ir labai mėgo varžytis. Jis visada norėjo būti numeris vienas. Jeigu tu jį įveikdavai, tikrai papuldavai į problemą, patikėkite manimi. Šiuolaikinis jaunimas yra laimingi būdami treti ar ketvirti, bet ne pirmi“, – sakė A.Nikiforovas.