Įspūdingos atminties futbolo istorijos metraštis – skaitmeninėje erdvėje

 Lietuvos futbolo istorijos metraštį nuo šiol bus galima rasti skaitmeniniame formate. Dienos šviesą pasiekė knyga „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“.

Neregėtos apimties istoriko Gedimino Kalinausko parengtame leidinyje apie lietuvišką futbolą – daugiau nei trys tūkstančiai puslapių teksto ir nuotraukų.

Apybraižoje apžvelgiamas laikotarpis nuo pat futbolo atsiradimo mūsų krašte, oficialią futbolo pradžią tarpukaryje, okupuotos šalies futbolo reikalus ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos futbolo įvykius iki pat 2018 metų sezono.

Autorius pateikia išsamius faktus, statistiką apie svarbiausius kiekvienų metų įvykius įvairiose futbolo srityse – nuo šalies vyrų rinktinės ir nacionalinio čempionato iki vaikų ir jaunių, moterų, salės ar mažojo futbolo varžybų. Daugelis įvykių iliustruojamos nuotraukomis. Dalis jų dar nebuvo anksčiau viešintos plačiajai visuomenei.

„Sakoma, kad be praeities nebus ir ateities. Toks metraštis – ir svarbus paminklas visiems žmonėms, kurie daugelį metų dirbo futbolo labui ir pasiekė įspūdingų aukštumų, ir tuo pačiu gera istorijos pamoka mums visiems apie padarytas klaidas ir klystkelius, kurių taip pat netrūko, – sakė Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Tomas Danilevičius, – Leidinio autorius atliko neįtikėtinai didelį darbą, kurį žodžiais apsakyti sunku. Futbolo bendruomenės vardu dėkoju jam ir visiems, kurie įdėjo indėlį į šio leidinio atsiradimą.“

Autorius G. Kalinauskas yra parašęs ne vieną knygą lietuviško futbolo tema. Panašios apybraižos apie futbolo yra išėjusios 1997 ir 2003 metais, tačiau tuomet jų apimtį ribojo spausdintinės knygos formatas.

„Prieš kelerius metus tuometinis A lygos vadovas Justinas Garliauskas domėjosi Lietuvos vyrų čempionatų istorija ir pasiūlė man ją apžvelgti. Mano nuomonė buvo tokia, kad vyrų čempionatai yra tik viena, viršutinė ir labiausiai matoma futbolo dalis. Po pokalbio tuometiniu LFF generaliniu sekretoriumi Edvinu Eimontu buvo nutarta paruošti leidinį apie visą futbolą ir elektroniniu formatu, kad informacija būtų išsamesnė ir lengviau pasiekiama visiems“, – apie leidinio idėjos atsiradimą pasakojo G. Kalinauskas.

Pasak autoriaus, leidinio medžiagą jis ruošė pastaruosius kelerius metus, tačiau kaip pats sako, iki to nuėjo daug ilgesnį kelią, nes istorinius duomenis ir statistiką jis kaupia jau beveik 60 metų. „Nuo 1960 metų vasaros, kai pradėjau domėtis „Žalgiriu“, taip ir užsiimu tuo visą gyvenimą, be atostogų“, – teigė futbolo istorijos puoselėtojas.

Renkant medžiagą leidiniui jis peržiūrėjo beveik visą spaudą Vilniaus ir Kauno bibliotekose lietuvių, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis, taip pat rinko duomenis iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų archyvinės medžiagos, laikraščių, pats kaupė įvairių rungtynių protokolus ir kitą statistinę informaciją

„Mūsų spauda ne visuomet pateikdavo tikslią ar išsamią informaciją, todėl teko daug tikrinti kitus šaltinius. Pavyzdžiui, knygai apie „Žalgirį“ ruošiausi 25 metus. Informaciją apie „Atlantą“ surinko ir knygą paruošė a. a. Algirdas Auruškevičius. Seniau turėjau savo pagalbininkų daugelyje buvusios SSRS miestų, parašiau tūkstančius laiškų, arti šimto kilogramo sąsiuvinių“, – pasakojo G. Kalinauskas.

Okupaciniu laikotarpiu ieškant informacijos pasitaikė ir įvairių kuriozinių, detektyvinių situacijų. „Dalį medžiagos suveikdavo pažįstami ir perduodavo traukinių palydovės. Sovietiniais laikais daug archyvų buvo uždari, reikėdavo įvairių leidimų. Juos pavykdavo gauti „klasikiniais“ metodais – už butelį ar panašiai, – laikotarpio subtilybes atskleidė istorikas – Kartą ieškodamas prieškarinės Baltijos taurės muziejuje slapta prabuvau iki paryčių. Kartais tekdavo tam tikrus kabinetus patekti ir ne visai oficialiai, per aplinkinius kelius.“

G. Kalinauskas piktinosi atmestinu požiūriu komunistiniu laikotarpiu, kai netrūko ir įvairių machinacijų, protokolai buvo užpildyti bet kaip. Nelengva buvo ir pirmais nepriklausomybės metais. Daug duomenų prieš buvusio LFF prezidento Vytauto Dirmeikio pasitraukimą buvo sunaikinta.

Istorikas apgailestauja, jog nepavyko sudaryti tikslaus Lietuvos čempionatų žaidėjų sąrašo. Nėra išlikę protokolai iš pirmųjų Lietuvos, Baltijos lygos čempionatų. Taip pat išnyko įvairūs susirašinėjimai su FIFA, UEFA apie futbolo sugrįžimą apie tarptautinę areną.

„Istorikui kiekvienas popierėlis svarbus, – pažymėjo leidinio autorius. – Esu labai dėkingas kolegoms buvusioje LFF istorijos komisijoje ir kitiems, ypač Stanislovui Paberžiui. Apklausėme daug buvusių futbolininkų, trenerių. Tikslinome informaciją įvairiais būdais. Palaikėme ryšį su kitomis Europos šalių federacijomis, tarptautine futbolo istorijos ir statistikos federacija, užsienio leidiniais.“

Pasak istoriko, labiausiai knietėjo – ir iki šiol lieka atviru klausimas – dėl pirmųjų futbolo rungtynių, vardo paminėjimo. „Pirmas komandas radau Klaipėdoje 1905 metais. Tikėtina, kad jos turėjo ir rungtyniauti. Gali būti daugiau informacijos kažkur Vokietijos archyvuose. Ten surasti sudėtinga, nes vokiškai suprantu ne taip gerai, o rašyta gotikiniu stiliumi, sunku orientuotis. Galbūt žinutė slypi kažkur kamputyje ir kas nors ją atras. Panašiai kaip ir Liudas Mažylis Vokietijoje atrado Nepriklausomybės aktą“, – palygino G. Kalinauskas.

Oficialią futbolo pradžią istorikai nutarė minėti 1922 metais, kai surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas. „Prieš trejus metus Kaune buvo sužaistos vienerios rungtynės, bet jos buvo parodomosios, su netikrais vardais. Taip pat ir po metų buvo paskelbti keli rezultatai. Vilniuje pirmos rungtynės įvyko ant Stalo kalno, dabartiniame Kalnų parke“, – pasakojo istorikas.

Viena iš kitų istorikams kilusių dilemų – Lietuvos vyrų rinktinės rungtynių pripažinimas. „Kartu su istorijos komitetu priėjome bendros išvados dėl rungtynių sąrašo. Tarp jų ir rungtynės SSRS Tautų spartakiadoje. Čia svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos vardas buvo girdimas ir tais laikais. Niekada futbolo rinktinė nežaidė pavadinimu „Litovskaja SSRS“ ar „Litva“. Visada buvo Lietuva. Štai „Žalgiris“ pasaulinėje studentų universiadoje atstovavo visai Sovietų Sąjungai su savo marškinėliais. Tai išskirtinis atvejis“, – pažymėjo G. Kalinauskas. „Kitas pavyzdys – prieškariniais laikais užkliuvo rungtynės su Čekoslovakija, nes jie iš pradžių skelbė, kad tai jaunimo rungtynės. Tik vėliau po susirašinėjimo sutarėme. Apskritai nesame išimtis, nemažai šalių kaip mes pripažįsta įvairias rungtynes, net ir su užsienio klubas. Pavyzdžiui, Katalonijos regionui tai savotiškas pasipriešinimas prieš Ispanijos priespaudą.“

Leidinyje galima rasti ir šimtus įvairių rungtynių programėlių, kitos simbolikos. Tai – tik dalis autoriaus surinktos kolekcijos. „Mano visa kolekcija vienu metu sudarė apie tris tonas. Dabar jos liko per pusę tiek. Daugiausiai – tai knygos, žurnalai, brošiūros programos. Esu surinkęs apie 95 proc. Vilniaus „Žalgirio“ programėlių. Tai laikau aukso fondu.“

Knygą rasite ČIA.