Po dvejų metų pertraukos į trasą grįžusi D.Lobačevskė: „Olimpinis normatyvas tikrai nėra kosminis“
Diana Lobačevskė | Organizatorių nuotr.
„Nusipurčiau jau beveik visus pelenus“, – nusijuokė maratonininkė Diana Lobačevskė, išgirdusi palyginimą su iš pelenų kylančiu feniksu. Dvejus metus traumą besigydžiusi atletė į bėgimo trasą grįžo prieš savaitę „Vilniaus maratone“ įveikusi pusmaratonį.
Po traumos grįžusi D.Lobačevskė 21,098 kilometrų distanciją įveikė per 01:16:01 ir užėmė antrą vietą. Greitesnė šįkart buvo tik Loreta Kančytė (01:15:31).
„Aišku, visi tikisi, kad sugrįšiu tokia, kokia ir buvau. Bet tai yra neįmanoma. Supraskime, kad kelias į aukštesnius rezultatus yra ganėtinai lėtas, – sportas.lt sakė 39-erių bėgikė. – Bet aš labai džiaugiuosi, kad yra stabilumas treniruotėse, pagaliau galiu treniruotis šešias dienas per savaitę. Kaip ir anksčiau. Džiaugiuosi ir dėl to, kad varžybose galiu ne tik prasibėgti, bet ir sukelti konkurenciją“.
„Aš tai padariau“
Pasak D.Lobačevskės, šiai dienai maratono trasoje tarp moterų Lietuvoje yra labai didelė konkurencija. „Per tuos du metus, kol gydžiausi, mergaitės tikrai žengė tvirtus žingsnius į priekį, – pabrėžė maratonininkė. – Žinoma, per tuos du metus, aš žengiau du atgal, todėl dabar yra puiki atmosfera augti ir konkuruoti“.
Pirmasis klausimas, kurio D.Lobačevskė sulaukė po finišo „Vilniaus maratone“: „Nusivylei, kad buvai antra?“
Tačiau nusivylimo nebuvo nė lašo.
„Neįsivaizduojate, kokia esu laiminga, kad aš stoviu ne scenoje, nesu renginio vedėja, o bėgu be skausmų, baimių, galiu konkuruoti, – sakė D.Lobačevskė. – Aš prisimenu visus skausmus, pradžią nuo nulio, pirmąsias treniruotes po traumos. Tai buvo juodos dienos. Įsivaizduokite, aš pradėjau treniruotis ir man pradėjo vieną kelią skaudėti, vėliau kitą... Dvidešimt metų sportavau ir nežinojau, kas yra kelių skausmai. O tada pasirodė, kad pradėjau byrėti“.
Tačiau D.Lobačevskė nepasidavė. „Ir čia šis žodis gal nelabai tinka. Nei aš kovojau, nei nepasidaviau, tiesiog turėjau savo tikslą, – perspėjo bėgikė. – Privalėjau grįžti į trasą. Juk aš visiems sakiau, kad grįšiu“.
Netrukus sportininkė prisipažino, kad pažadas sugrįžti nuskambėjo labai garsiai, tačiau nedidelių abejonių, ar pavyks, buvo. „Nes vienu metu aš tiesiog negalėjau ištrūkti iš skausmo liūno, – atviravo D.Lobačevskė. – Atrodė, kad likimas tiesiog neleis sugrįžti į didįjį sportą. Bet aš žinojau, kad nesvarbu, kokia – ar šleiva, ar kreiva – aš vis vien atsistosiu prie starto linijos, prabėgsiu ir iškėlusi galvą galėsiu sau pasakyti „Sugrįžau“. Žinojau, kad žūtbūt turiu grįžti. Ir aš tai padariau“.
Tikslas – olimpinis normatyvas
„Ir dabar matau, kad sugrįžau pasikeitusi – kaip žmogus, kaip asmenybė, – tęsė D.Lobačevskė. – Tikiu, kad viskas yra įmanoma“.
Sulaukusi klausimo apie tolimesnius planus, D.Lobačevskė neslėpė: „Pasižiūrėjau, kokia yra mano sportinė forma, apsičiupinėjau savo lygį ir dabar galvoju, kad kitas mano startas turėtų būti maratonas Amsterdame spalio 20 dieną“.
Bėgikė supranta norinti iš savęs daug. „Reikės pasitreniruoti, – nusijuokė D.Lobačevskė. – Nežinau, ar man užteks laiko. Tikrai žinau, kad galėsiu bėgti, bet aš noriu „tilpti“ į olimpinį normatyvą (2:29:30)... Taip, išgirdote teisingai. Olimpinis normatyvas. Tai yra mano vienintelis tikslas dabar. Juk tai yra realu. Olimpinis normatyvas tikrai nėra kosminis. Esu ne vieną kartą bėgusi šiam laikui“.
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lietuvos maratonininkė užėmė 17-ą vietą (2:30:48), o jos asmeninis geriausias rezultatas yra 2:28:03, pasiektas Vilniuje prieš aštuonerius metus. Hamburgo maratone (2013 m.) D.Lobačevskė maratoną įveikė per 2:29:17.
D.Lobačevskės teigimu, įvykdyti olimpinį normatyvą ji turės du šansus – rudenį ir pavasarį.
„Tikiu, kad pavasarį būsiu labai stipri, o ruduo yra šiek tiek apgaulingas. Visko gali būti“, – kalbėjo bėgikė.
Ir anksčiau D.Lobačevskė buvo karinga, nepasiduodanti, tačiau dveji metai nuolatinio varžymosi su trauma, pasak jos pačios, suteikė dar daugiau kovingumo. „Dabar esu dar stipresnė, nes trauma mane užgrūdino. Tikrai nesėdėjau namuose ir neverkiau į pagalvę. Depresuoti? Tikrai ne. Esu pratusi spręsti problemas. Gal šįkart tai kiek užtruko, bet nebuvo nė sekundės, kad leisčiau sau pagalvoti apie karjeros pabaigą. Galbūt kitas jau būtų numojęs ranka, eitų ieškotis darbo... Tačiau aš save būčiau užgraužusi, jei pasiduočiau. Niekada nenorėjau baigti karjeros dėl traumos. Niekada. Tai būtų pats baisiausias dalykas“.
„Diana, viskas bus gerai“
„Atrodė, kad esu užkasta ir pamiršta, tačiau po įveikto pusmaratonio sulaukiau labai daug sveikinimų, kurie leido suprasti, kad elgiuosi teisingai“, – šypsojosi D.Lobačevskė.
Tačiau bėgikė per dvejus metus turėjo išmokti dar vieną pamoką – reikia atsiriboti nuo žmonių, kurie nuolat skleidžia negatyvias mintis.
„Manau, niekas nepajėgtų net įsivaizduoti, kiek kartų girdėjau „Na, jau viskas!“- dėstė D.Lobačevskė. – Kas viskas? Vienas keturiasdešimtmetis apkerpėjęs sėdi ant sofos, o aš noriu savo keturiasdešimtmetį švęsti olimpinėse žaidynėse“.
„O kam tau reikia bėgti maratoną?“ – klausė daugelis.
„Nes man kaifas“, – nusijuokė D.Lobačevskė.
„Palaikančių? Tu juokauji? – užsiliepsnojo bėgikės akys. – Kai kurie tik paplojo. Dalis džiaugėsi, kad pagaliau mano karjera bus baigta. Dabar galiu juoktis, bet tuo metu buvo skaudu. Ateidavau pas gydytojus ir sulaukdavau atsakymo „Viskas“. Bet aš moteriškė, kaip ir minėjau, kovinga – tuoj puldavau draskytis. Jie man sakydavo tiesiai šviesiai, o aš nebijojau išsakyti savo nuomonės apie juos. Aš manau, kad gydytojo pareiga yra padėti žmogui, o ne jį smukdyti“.
„Diana, viskas bus gerai“, – nuolat sau kartojo sportininkė.
„Tiesiog man reikėjo, kad kas nors dar pasakytų šiuos žodžius, – sakė D.Lobačevskė. – Ir vienintelis tai man pasakė gydytojas iš Vokietijos Homayunas Gharavi. Esu jam už tai dėkinga. Mane apžiūrėjęs jis tiesiog pasakė, kad turiu išlaukti tris mėnesius. Išlaukiau ir viskas yra gerai. Jis iki šiol manęs pasiteirauja, kaip mano sveikata. O mūsų daktarai? Nė vienas nėra paklausęs „Diana, kaip tu laikasi?“ Bet man ir nereikia. Tačiau smagu, kad kažkur yra žmonių, kurie myli savo darbą, kuriems yra įdomu, ar tu atsistojai ant kojų. O pas mus? Ne pats žmogus nuleidi rankas, o tiesiog tau jas nuleidžia. Reikia būti stipriam“.
Tačiau pokalbį su D.Lobačevske baigėme linksmomis temomis: „Viskas, varau į treniruotę… Bėgti. Ne dviratį mintį, o bėgti!“
Su šypseną į kiekvieną treniruotę sportininkė keliauja jau pustrečio mėnesio. „Nes dabar neturiu jokių baimių ir jaučiuosi galinti viską, – kalbėjo D.Lobačevskė. – Pasitikėjimo savimi tikrai netrūksta. Dar prieš traumą kartais kankindavausi ir klausdavau savęs „O kam man to reikia?“. O dabar to nėra. Nors ir yra sunku, bet aš džiaugiuosi, kad galiu tai daryti, galiu tobulėti ir stiprėti“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
