„ACME-Žalgirio“ treneris A.Skarbalius: „Kol komandos galvodavo, kaip gintis, mes jau mesdavome į vartus“

Kauno „ACME-Žalgirio“ moterų rankinio komanda praėjusį šeštadienį po 31 metų pertraukos sugrąžino Kaunui Lietuvos čempionių taurę, tačiau sezonas tuo nesibaigė – ekipa toliau treniruojasi.

Nors „ACME-Žalgiris“ – ne profesionali komanda, tačiau treniruojamasi profesionaliai. Ekipos vyriausiojo trenerio Antano Skarbaliaus teigimu, būtent sunkus ir nuoseklus darbas leido jo auklėtinėms šį sezoną dominuoti Lietuvos čempionate.

Pokalbis su A.Skarbaliumi – apie ką tik pasibaigusį „ACME-Žalgirio“ komandos sezoną ir ateities planus.

- Ką „ACME-Žalgirio“ pergalė Lietuvos čempionate reiškia Kaunui, komandai, jums asmeniškai?

- Ką šis laimėjimas reiškia Kauno miestui, nežinau, nes kol kas nesulaukiau jokios reakcijos. Ar miestui ši pergalė pasirodys svarbi, gal dar sužinosime. Bet mūsų komanda labai didžiuojasi, kad būtent mes po trijų dešimtmečių sugražinome šalies čempionių titulą į Kauną – Lietuvos rankinio lopšį. 1931 m. rugsėjo 27 d. Žaliakalnyje pirmąjį rankinio kamuolį išmetė prezidento Antano Smetonos žmona ir taip prasidėjo pirmosios moterų rankinio rungtynės. O 1955-aisiais Kaune prasidėjo ir šiuolaikinis rankinis. 1982 m. „Žydroji liepsnelė“, treniruojama Elenos Petkienės, paskutinį kartą laimėjo Lietuvos čempionatą. Kitos pergalės teko laukti 31 metus. Todėl mums šis laimėjimas suteikė ypatingą džiaugsmą. Pernai, kai laimėjome Lietuvos reguliarųjį čempionatą, bet pralaimėjome finale, labai išgyvenome. Todėl šiemet tikslo siekėme nuosekliai ir dar atkakliau. Mums pergalę reiškė tik čempionių titulas, nes komanda buvo pajėgi jį iškovoti. Kad laimėtume čempionių titulą, turėjome 225 pratybas, sužaidėme per sezoną 69 rungtynes, iš jų 35 - Lietuvos čempionate.

- Lietuvos čempionate dominavote visą sezoną, pralaimėjote vos vieną kartą, iškovojote ir šalies taurę. Kokie veiksniai lėmė komandos sėkmę?

- Komanda, nors jos žaidėjų amžiaus vidurkis nesiekė ir 22 metų, šiemet buvo brandesnė. Sezono pradžioje netekome vienos svarbiausių rankininkių Dovilės Ilčiukaitės, kuri patyrė sunkią traumą. Į Šiaulius sugrįžo ir Lina Abramauskaitė. Tačiau į komandą įsiliejo iš Ispanijos grįžusi patyrusi rankininkė Neringa Palionytė, taip pat vartininkė Amanda Jasiulevičiūtė, kuri anksčiau žaidė Panevėžyje. Tad turėjome dvi lygiavertes vartininkes – Amandą ir Vitą Urbonaitę. Sezono pabaigoje pasistiprinome panevėžiete Simona Kazlauskaite, be to, dar prisijungė dvi uteniškės. Taigi komanda, manau, buvo šiek tiek stipresnė nei pernai, be to, labiau pasitikėjo savo jėgomis – šią savybę suteikė tarptautinė patirtis. Ir labai daug treniravomės. Šeštadienį ir sekmadienį žaisdavome, pirmadienį turėdavome atsigavimo treniruotę, o poilsio dieną – tik po to. Ir dabar kitos komandos jau nesitreniruoja, o mes dar tris savaites po čempionato pabaigos sportuosime.

- Kodėl to reikia?

- Jeigu iškart nutrauktume treniruotes, labai greitai pradėtų blogėti sportinė forma, ir atėjus laikui pradėti pasirengimą naujam sezonui, reikėtų daug daugiau laiko atgauti tam, kas prarasta. O merginos – dar studentės ir moksleivės, joms tęsiasi mokslo metai, tad jos su malonumu ir sportuoja, agituoti jų nereikia.

- Kas buvo „ACME-Žalgirio“ komandos stiprioji pusė šį sezoną?

- Kaip ir praėjusį sezoną, puolimą grindėme greitomis atakomis. Pirmose finalo rungtynėse 44 proc. įvarčių pelnėme greitomis atakomis. Prieš sezoną su kolege Aurika Celešiene analizavome, kuo galėtume pranokti varžoves. Pasirodo, fiziniais duomenimis – ne, galingų antrosios linijos žaidėjų neturime, techniškų žaidėjų yra, bet ne tiek, kad tai suteiktų pranašumą. Tad liko tik taktika. Turėjome pagerinti organizmo funkcines galias ir jas kryptingai suderinti su žaidimo komponentais, o tai yra lengviausiai pasiekiama užduotis. Mes šiuo keliu ir ėjome. Pagerinome ištvermę, galingumą, žaidėjos galėjo ta pačia sparta bėgti visas rungtynes. Varžovės neišlaikydavo mūsų pasiūlytos spartos. Kol komandos galvodavo, kaip gintis, mes jau mesdavome į vartus.

- Kurios žaidėjos buvo komandos lyderės šį sezoną?

- Tai komandos kapitonė Gabija Vidūnaitė, N.Palionytė, Audinga Kniubaitė – šios trys žaidėjos kviečiamos ir į Lietuvos rinktinę. Joms puikiai talkino A.Jasiulevičiūtė. Šios rankininkės sudarė branduolį. Tačiau savo funkcijas puikiai atliko ir joms pagal savo galimybes talkino visos kitos komandos žaidėjos. Mums neretai koją kišdavo didžiulis noras laimėti – jis versdavo žaidėjas skubėti, todėl jos pirma padarydavo, o tik paskiau pagalvodavo, ar reikėjo tai daryti. Tad tobulėti dar tikrai yra kur, juk komanda, kaip minėjau, nėra profesionali.

- Bet perspektyvi?

- Kalbėsiu argumentais – sporto halėje „Iššūkio“ taurės turnyre kaip lygios su lygiomis kovojome su Čekijos „DHK Banik Most“ komanda, kuri vėliau laimėjo šią Europos taurę. Tuo metu jau neturėjome D.Ilčiukaitės. Tad įgijus daugiau patirties, galima sėkmingai žaisti ir Europos taurės varžybose. O subūrus profesionalią komandą, „Iššūkio“ taurėje galima kovoti iki pabaigos. Ypač jeigu būtų suvienytos visos Lietuvos jėgos – klubai skolintų savo geriausias žaidėjas Europos taurės rungtynėms. Tai būtų labai naudinga ir nacionalinei rinktinei. Mes bandėme šį sezoną tartis su Garliavos klubu, bet paskutiniu momentu susitarti nepavyko. Klubai žiūri savo interesų, juos galima suprasti, bet turėtų ir federacija parodyti iniciatyvą.

- Kaip apskritai vertinate Lietuvos moterų rankinio lygos lygį?

- Aišku, jis nėra aukštas. Ir kol komandos nedalyvaus tarptautinėse varžybose, mūsų rankinio lygis nepakils. Kito būdo tobulėti nėra. Mūsų komandai išganymas – žaidimas Europos taurės turnyre ir Baltijos lygoje su profesionaliais Baltarusijos klubais. Šią lygą dar ketinama plėsti, tai būtų naudinga Lietuvos komandoms, nes ten lygis yra gerokai aukštesnis. Mums smagu, kad sezono pabaigoje jau atkakliau priešinomės baltarusėms ir net įveikėme čempione tapusią Minsko ekipą.

- Ar pavyks išsaugoti komandos branduolį kitam sezonui?

- Tikiuosi, kad pavyks. Bet ar žaisime Europos taurės turnyre, priklausys nuo finansinių galimybių. Bus labai svarbi miesto parama – jeigu turėtume pažadą, kad komanda ir toliau sulauks pagalbos iš miesto (šiemet jai buvo skirta 80 tūkst. litų), manau, galėtume toliau tęsti tai, ką jau pradėjome. Nes jeigu nežaisime Europos turnyre, tai bus žingsnis atgal.