Olimpiados kelyje sprinterė nori aplenkti brolį snieglentininką VIDEO
Modesta Morauskaitė | Organizatorių nuotr.
Sportiškoje šeimoje užaugusią Modestą Morauskaitę motyvuoja ir neakivaizdžios lenktynės su broliu – kelyje į olimpines žaidynes lengvaatletė nori neatsilikti nuo snieglentininko Motiejaus.
Ekstremalių sportų mėgėjo tėvo Artūro pastūmėta Modesta pradėjo taip pat nuo snieglenčių, bet vėliau pasuko į lengvąją atletiką. Dabar 23 metų mergina specializuojasi 400 metrų bėgimo rungtyje, yra Lietuvos rinktinės narė. Septyneriais metais jaunesnis brolis Motiejus Morauskas liko su snieglentėmis, vasarį jis nudžiugino šeimą Europos jaunimo olimpinio festivalio medaliu.
M. Morauskaitė neberizikuoja šokinėti nuo kalnų su snieglente, bet savo lengvosios atletikos karjeroje neišvengė skaudžių nuopolių. Po sunkios traumos atsigavusi mergina iprieš kelerius metus švyko sportuoti į Valensiją, kur ją taip pat pristabdė traumos. „Atrodė, viskas – pasaulio pabaiga“, - prisiminė Modesta. Bet palaikoma šeimos, draugų ji grįžo ant takelio ir pastaraisiais metais sprinterės rezultatai pradėjo kilti aukštyn.
Apie savo santykį su kitais sportais, atstovavimą mokyklai, sunkias treniruotes, gyvenimą Ispanijoje ir olimpinių žaidynių normatyvus M. Morauskaitė papasakojo TV laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“.
- Koks buvo pirmasis tavo sportas?
- Snieglentės. Visa tai tėčio dėka, turbūt iš kraujo į kraują persidavė. Tėtis visada buvo labai aktyvus, visi sportai jam buvo įdomus, ypač ekstremalūs. Mama jaunystėje taip pat daug sportavo, buvo daug sportų išbandžiusi. Kartą tėtis - Kalėdų Senelis - padovanojo man plastmasinę snieglentę. Nuo 6 metų viskas ir prasidėjo. Snieglentę įdavė į rankas, ant Taurakalnio važiavau su 43 dydžio tėčio batais. Leidiesi žemyn, ir taip 10 kartų. Lipi į viršų ir leidiesi. Vėliau sekė jėgos aitvarai, vandenlentės ir tada lengvoji atletika.
- Kada supratai, kad lengvoji atletika bus ne tik hobis?
- Lūžio taškas buvo 2011 metais, kuomet laimėjau Europos jaunimo olimpiniame festivalyje. Tada supratau kad esu pajėgi vis dėlto kovoti, treniruotis ir siekti aukštumų būtent lengvojoje atletikoje. Nors dar iki 2013 m. žiemos bandžiau dubliuoti sportus: snieglentes ir lengvąją atletiką. Bet supratau, kad norint būti kažkur gerai, reikia pasirinkti vieną sporto šaką. Aš pasirinkau sunkesnę - lengvąją atletiką. Vis dar bandau tobulėti.
- Kuo skiriasi snieglenčių, jėgos aitvarų sportai ir lengvoji atletika?
- Lengvoji atletika netrukdo nė vienam sportui. Bazinis pasiruošimas svarbus. Daug kas sako, kad lengvaatlečiai turi pasiruošimą bet kokiai sporto šakai. Žinoma, snieglentės, vandenlentės yra ekstremalios sporto šakos, todėl traumų tikimybė didesnė, tas labiausiai ir kertasi. Lentų sportai visi panašūs – su lenta judi į šoną. Jei moki su snieglente, panašu ir su vandenlente. Su jėgos aitvarais kiek sudėtingiau, bet kadangi yra judėjimas šonu, koncentracija, koordinacija - tas siejasi su visais sportais.
- Kokia tavo mėnesio, savaitės, dienos rutina?
- Yra skirtingai sezonai - varžybinis, paruošiamasis sezonas. Paruošiamieji būna rudens ir pavasario. Jie yra patys sunkiausi, nes krūviai labai dideli, reikia paruošti organizmą, raumenyną varžyboms, kurios vyks vasarą. Varžybos paprastai vyksta ne dieną, o dvi dienas. Kartais netgi tris dienas iš eilės tenka varžytis, jei bėgi estafetę.
Eilinėje treniruotėje, pvz. šiandien, laukia 8 kartus po 500 metrų bėgimas su 1 ar 1,5 min. poilsiu. Einant labiau link vasaros, kuomet keliamas greitis ir ištvermė, prasideda sprinto treniruotės po 150-250 metrų su trumpu atsistatymu. Tuomet labai stipriai užrūgštinamas organizmas. Išsikrauni smarkiai. Stadione palieku save 100 procentų. Prireikia pusvalandžio atsigauti po treniruotės.
- Treniruojiesi viena, ar su partneriais?
- Ispanijoje treniruojuosi su grupe, bet specifines treniruotes darau viena, nes mūsų grupėje nėra 400 m bėgikių, kurios atlaikytų man reikalingą tempą. Lietuvoje bendrauju su kitais atletais, kurių treniruotės panašios. Kartu darome treniruotes, nes visada smagiau dirbti grupėje, pakentėti kartu. Kai matai, kad kitam sunku - tau pasidaro lengviau.
- Bėgi 100 m, 200 m, 400 m distancijose. Kurie metrai patys sunkiausi ir patys lengviausi?
- 100 metrų rungtyje net nepajaučiu kaip prabėgu. Vos spėju įsibėgėti ir tas 100 m pasibaigia. 200 m - žiauriai smagi rungtis. Dėl to, kad spėji įsibėgėti, pajusti tą malonumą. Tą skrydį, bėgimą, greitį. Šiek tiek pavargsti.
400 m yra nežmoniškai sunki rungtis. Negali iš karto bėgti greitai, visu pajėgumu. Dėl to, kad neatsilaikysi paskutinius 50 m. Pirmus 100 m, kai išbėgi, turi pasiimti savo laisvą ritmą, o paskutinius 150 m turi įjungti dešimtą bėgį ir atlaikyti paskutinius metrus. Pati sunkiausia dalis - paskutiniai 40 metrų, kuomet aukojasi absoliučiai visos atsargos. Kojos jau beveik nebeneša tavęs, bandai iš paskutiniųjų išspausti ką gali. Jei pasiruošta yra gerai - tuomet atlaikai. Jei nepasiruošta gerai - tuomet būna labai sudėtinga. Apie 800 m net nenoriu pagalvoti.
- Kuo tau skiriasi dalyvavimas estafetėse nuo individualaus bėgimo?
- Motyvacija yra dvigubai didesnė, nes tu esi atsakingas už visą komandą. Tavo pasirodymas gali nulemti poziciją, kurią užims komanda. Komandinės varžybos visada yra žiauriai faina.
- Kokia tau didžiausia motyvacija?
- Mane daug kas veža į priekį. Tėvai labai palaiko. Brolis irgi nori į olimpiadą išvažiuoti, aš noriu pirmesnė (juokiasi – red. past.). Noriu ne tik sudalyvauti, bet ir gerai pasirodyti. Atstovauti savo šaliai, parodyti, kad Lietuva yra maža valstybė, bet stipri ir talentinga. Kad ne tik krepšinyje ar plaukime galime pasirodyti, bet ir lengvojoje atletikoje.
- Koks jausmas bėgti su užrašu „Lietuva“ ant krūtinės?
- Tai yra didžiulė garbė. Turbūt tai yra vienas iš tų dalykų, kuris motyvuoja kentėti tose be galo sunkiose treniruotėse. Kuomet ne taip gerai sekasi vis prisimeni tuos momentus, tą garbę atstovauti savo šaliai.
- Sportuoji Ispanijoje. Kodėl būtent šią šalį pasirinkai?
- Buvo planas vykti į Ameriką studijuoti ir sportuoti. Tačiau iš geros draugės trišuolininkės Dovilės Dzindzaletaitės, kuri tuo metu treniravosi Ispanijoje, gavau pasiūlymą atvykti pas juos į klubą, nes jiems trūko 400 metrų bėgikės. Susiviliojau, nes yra gerokai arčiau namų, galėčiau paskraidyti, šventėms grįžti ir pan. Susigundžiau, su tėvais pasikalbėjome ir nusprendžiau, kad vyksiu sportuoti į Ispaniją. Taip jau prabėgo ketveri metai.
- Kaip sekasi Ispanijoje?
- Oro atžvilgiu fantastika, visus metus sportuojame lauke. Tik kartą savaitę žiemos sezone važiuojame į maniežą, kad pratintis prie posūkių. Bazės geros, visada lauke, viskas vietoje. Gyvenu per savo langą matydama stadioną. Iki jo nueiti 2 minutes. Šalia fizioterapijos kabinetai, štanginė. Sąlygos fantastiškos.
- Talentas ar juodas darbas pasiekia geresnių rezultatų?
- 99 proc. juodo darbo ir 1 proc. talento. Pati esu juodadarbė. Pats talentas – tai yra, kai užsiimi sportu ir nemeti, kuomet iškyla sunkumai. Aš manau, kad tai yra talentas, o ne tai, kad tu esi beprotiškai geras tame sporte. Tai labai svarbu. Daug paprasčiau mesti ir sakyti: „Ne, nenoriu, man per sunku“. Bet turi turėti viduje tos stiprybės, kurios galbūt ne kiekvienas turi. Lengvoji atletika yra ta sporto šaka, kur turi kentėti ir dirbti stipriai, kad paskui galėtum skinti saldžius vaisius.
- Ką planuoji artimiausioje ateityje?
- Mūsų merginų komanda yra praėjusi atranką į pasaulio estafečių čempionatą, kuris vyks gegužės pradžioje, Japonijoje, Jokohamos mieste. Tikslas - kuo geriau sudalyvauti, patekti į pasaulio čempionatą. Jis vyks rugsėjo pabaigoje Dohoje, Katare. Viena iš svajonių – su komanda vykti į olimpines žaidynes.
- Kaip vertini olimpinių žaidynių normatyvus?
- Jie yra labai aukšti. Visgi žaidynės jos vyksta kartą per ketverius metus, todėl jose turi dalyvauti patys stipriausi sportininkai. Gal ir gerai, nes reikės daugiau dirbti. Taip pat yra reitingų sistema, net neįvykdžius normatyvo gali patekti pagal reitingus. Viskas gerai, sportuosime, dirbsime, ir tikiuosi, kad važiuosime į olimpines žaidynes.
