14-osios ir 15-osios „1000 km lenktynės“: moterų komandoms plojo ir žiūrovai, ir varžovai fotogalerija

 Liepos 17-20 dienomis Palangoje vyksiančios „Aurum 1006 km lenktynės“, tituluojamos didžiausiu automobilių sporto festivaliu Baltijos šalyse, bus jubiliejinės, 20-osios renginio istorijoje. Ta proga spaudos centras, viešųjų ryšių agentūra „Visus Bonus“, apžvelgdama renginio istoriją, šįkart kviečia prisiminti dvejas, 2013 ir 2014 m. vykusias varžybas ir paieškoti jas jungiančių bei skiriančių štrichų.

14-osios ir 15-osios „1000 km lenktynės“   33 nuotr.

DAUGIAU

Bendrybių nelengva rasti

Neveltui tiek patys sportininkai, tiek komandų vadovai, o ir renginio organizatoriai tvirtina, jog per visą varžybų istoriją nepasitaikė kaip du vandens lašai viena į kitą panašių lenktynių.

2013 ir 2014 metais Palangoje nugriaudėjusias keturioliktąsias bei penkioliktąsias 1000 km lenktynes jungia nebent tai, kad abejas jas laimėjo lietuviškos komandos. 

2013-aisiais, po metų pertraukos lenktynių nugalėtojų regalijas iš užsieniečių vėl susigrąžino Lietuvos atstovai – pergalę šventusios „General Financing-Autopaslauga“ komandos lenktynininkai Nemunas ir Nerijus Dagiliai bei Benediktas Vanagas, su „Porsche 911 GT3“ pirmieji kirtę maratono finišą.

Nugalėtojų komanda visą 1000 km (334 ratų, kurių vieno ilgis – 2994 metrai) distanciją įveikė per 9 val. 16 min. 30,236 sek.

Broliams Dagiliams tai buvo antroji pergalė, kurios Palangoje jie laukė nuo pat 2005 metų, o būsimajam Dakaro nugalėtojui B. Vanagui – pirmoji.

Po metų 1000 km lenktynių trasoje Palangoje triumfavo Jonas ir Ignas Gelžiniai bei Edvinas Arkušauskas („Liqui Moly Racing Team Lithuania“), vairavę „BMW E90 Edva“.

J. Gelžiniui tai buvo ketvirtoji pergalė 1000 km lenktynėse. Tuomet vienas jauniausių šalies automobilių sporto atstovų J. Gelžinis susilygino su iki 2014 m. buvusiu nekarūnuotu 1000 km lenktynių karaliumi, laimėjusiu irgi ketverias lenktynes, Vytautu Venskūnu.

Panašus dalyvių skaičius

Prasidėjus antrajam renginio dešimtmečiui, po ne tik Lietuvą supurčiusios ekonominės krizės, nusistovėjo maždaug vienodas dalyvių skaičius.

2013 m. varžėsi 38 komandos, kurias sudarė 132 sportininkai iš septynių valstybių – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Belgijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos. 

Neblėso ir žiūrovų dėmesys renginiui : per visas keturias varžybų dienas jame apsilankė apie 80 tūkstančių žmonių.

2014 m. liepos 16-19 d.d. vykusiose penkioliktosiose lenktynėse dalyvavo 43 komandos, tačiau jų geografija išsiplėtė kone dvigubai. Lenktynių miestelyje plazdėjo dvylikos valstybių - Lietuvos, Latvijos, Estijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Vokietijos, Švedijos, Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Baltarusijos ir Rusijos – valstybių vėliavos, o ekipų iš šių šalių sudėtyse varžėsi 145 sportininkai.

Didelės permainos trasoje...

Penkioliktosios, 2014 m vykusios 1000 km lenktynės, sulaukė didžiausių iki pat šių dienų permainų, kurias iškart pastebėjo ne tik į trasą išvažiavę sportininkai, bet ir žiūrovai.

Pirmą kartą lenktynės vyko naujos konfigūracijos, nauja danga padengtoje trasoje.

„Kauno tiltų“ bendrovei užbaigus Palangos aplinkkelyje esančio Vydmantų transporto mazgo, kuris buvo rekonstruotas į dobilo lapo formos skirtingų lygių sankryžą, pertvarkos darbus, pasikeitė ir trasos vieno rato ilgis, kuris sutrumpėjo iki 2682 metrų.

Tad 15-ojo lietuviškojo maratono dalyviams iki finišo teko įveikti jau 373 ratus, kurie sudaro tą pačią 1000 km distanciją, o ne 334, kaip būdavo iki 2014-ųjų.

Tačiau didžiausių permainų sulaukė dangos kokybė. Jei anksčiau dalis sportininkų nevengė skųstis nelygia trasos danga, tai dabar tokios kalbos nutilo. 

...ir lenktynių scenarijuje

2014 m 1000 km lenktynės į renginio istoriją įėjo ne tik kaip vykusios naujos konfigūracijos trasoje, bet ir pirmą kartą jų istorijoje finišavusios anksčiau varžyboms skirto laiko limito.

Lenktynėms artėjant prie finišo įvyko gana grėsmingai atrodžiusi, tačiau laimingai pasibaigusi avarija, kurioje niekas nenukentėjo.

Dobilo lapo formos trasos dalyje susidūrė trijų komandų automobiliai. Nors saugos tarnybos skubiai pašalino duženas iš trasos, tačiau nebuvo įmanoma greitai atstatyti sugadintų trasos atitvarų, kurie tokiu atveju būtų kėlę grėsmę renginio saugumui.

Tad šios 1000 km lenktynės finišavo teisėjams iškėlus raudoną vėliavą nuo jų starto prabėgus 8 val. 29 min. 01,851 sek., o lenktynių lyderiams nuvažiavus 303 ratus iš 373 privalomų.

„Nuvažiuoti 303 ratai arba 812,646 km sudaro 81,2 proc. distancijos, o šalies ilgų nuotolių lenktynių taisyklių 140 punktas skelbia, jog įveikę tokią dalį distancijos sportininkai gauna įskaitą, jiems nemažinami iškovoti taškai ir nerevizuojamos jų užimtos pozicijos“, - susidariusią situaciją paaiškino varžybų vadovas Gražvydas Smetonis.

Tad ir „Liqui Moly Racing Team Lithuania“ pergalė niekam nekėlė abejonių ir niekas nebandė jos revizuoti, o pasibaigusios varžybos dar kartą įrodė, jog nė vienai komandai, prieš metus iškovojusiai pergalę, 1000 km lenktynėse dar nepavyko apginti nugalėtojų titulo.

Pataisos rekordų lentelėse

Naujojoje – 2682 metrų ilgio trasoje – pirmąjį greičio rekordą pasiekė latvis Konstantinas Calko, kvalifikacinių varžybų metu su „Radical SR8“ greičiausiąjį ratą apsukęs per 1 min. 07,046 sek. ir padovanojęs savo ekipai pirmąją starto poziciją pagrindinėse lenktynėse.

Beje, Latvijos sportininko šio pasiekimo nepavyko niekam pagerinti iki šiol.

Konstantinas išsivežė ir LASF specialųjį prizą už greičiausiai nuvažiuotą ratą lenktynių metu, su tuo pačiu „Radical SR8“ vieną ratą nuvažiavęs kiek lėčiau - per 1 min. 08,966 sek.

Tačiau iškovotos dvi puikios specialiosios taurės negarantavo rekordininko „Speed Factory Racing“ komandai, lenktynėse dalyvavusiai su Ispanijos vėliava, pergalės 1000 km maratone. Dėl avarijos ji buvo priversta sudėti ginklus jau po 244 ratų.

Moterys, atvėrusios duris į vyrų pasaulį

Abejose aptariamose lenktynėse irgi nestigo naujovių, tačiau bene daugiausia dėmesio – žiūrovų ir varžovų, nusipelnė dailiosios lyties atstovės.

Pirmą kartą renginio istorijoje 2014 m 1000 km lenktynėse dalyvavo dvi grynai moteriškos komandos – „Kas tas Blue Sheep?“ ir „Sostena Renault GSR-Sport Team“.

Šioms ekipoms vadovavo irgi moterys, o ir mechanikių pareigos buvo patikėtos irgi damoms.

Jei „Sostena Renault GSR-Sport Team“ komandos vadovė Inga Juškevičiūtė ir sportininkės Ernesta Globytė, Indrė Senkutė bei Agnė Vičkačkaitė-Lauciuvienė, vairavusios galingą „Renault Clio RS Cup 4“, automobilių pasaulyje buvo gerai žinomi vardai, tai ne apie visas antrosios komandos damas tą galėjai tvirtinti be išlygų.

Taigi, ko verta ta „Blue Sheep“, kuriai dirigavo Agnė Grabauskaitė ir kurios lenktynininkės Iveta Slaboševičiūtė, Aistė Antanaitytė, Laura Matulevičiūtė ir visur suspėjanti Natalija Bunkė, pasišovusios tramdyti dar galingesnį BMW M3, galėjai spręsti tik po varžybų.

Tačiau damos gėdos nepadarė, o „Blue Sheep“, dėl kurios buvo kiek nuogąstauta, nuo nugalėtojų atsiliko 39 ratais ir už nugaros palikusi nemenką pulką vyrų, užėmė gėdos jai nedarančią 24-ąją bendrosios įskaitos vietą.

33 pozicijoje finišavo „Sostena Renault GSR-Sport Team“ damos.

Šiandien ko gero nebe tiek svarbu kokią vietą kuri iškovojo. Automobilių sporto aistruolių atmintyje šių dailiosios lyties atstovių vardai liko atmintyje kaip pirmeivių, atvėrusių duris grynai moteriškoms komandoms į vyrišku laikytą ištvermės ir greičių pasaulį. 

14-osios ir 15-osios „1000 km lenktynės“   33 nuotr.

DAUGIAU