V.Andriuškevičius: „Man labai tinka „Sūduvos“ taktika“
Vytautas Andriuškevičius | Vytauto Kuralavičiaus nuotr.
Prie Marijampolės „Sūduvos“ prisijungęs Vytautas Andriuškevičius Lietuvoje sieks iš naujo įsibėgėti ir kuo daugiau padėti komandai siekiant trečiojo šalies čempionės titulo iš eilės.
Į „Sūduvą“ 28 metų krašto gynėjas atvyko po ilgų klajonių užsienyje. 2010-aisiais V. Andriuškevičius iš „Kauno“ išvyko į Gdansko „Lechia“ (Lenkija), vėliau rungtyniavo „Djurgardens“ (Švedija), „Cambuur“ (Olandija), Portlendo „Timbers“ ir Vašingtono „D.C. United“ (abi – JAV) komandose.
– Vytautai, kaip viskas susiklostė, kad kelias atvedė į „Sūduvą“?
– Klubo direktorius Karolis Skinkys dar pernai po sezono man rašė, bet tada sakiau, kad mano prioritetas yra žaisti ne Lietuvoje. Metų pabaigoje atostogavau, galvojau, kad dar galbūt pavyks likti JAV.
Sausio mėn. nuskridau į Portlendą, pradėjau treniruotis, bet nieko įdomaus neišlindo, kai kurių pasiūlymų atsisakiau. Tada ir pagalvojau, kad gal neverta važiuoti kažkur į nežinią, geriau pasilikti čia ir pažaisti sezoną Lietuvoje.
Pernai daug žaidimo laiko negavau, todėl manau, kad nėra blogai grįžti į Lietuvą, čia visus gerai pažįstu, bus įdomu.
– Pernai iš Portlendo persikėlėte į Vašingtoną, tačiau taip suprantu, kad su Oregono valstija visiškai neatsisveikinote?
– Oi, ne. Portlendas dar laukia ateityje. Aš ten turiu neužbaigtų reikalų, bet viskas jau bus tik tada, kai baigsis futbolas.
– Kodėl Lietuvoje pasirinkote būtent „Sūduvą“?
– „Sūduva“ labiausiai rodė norą ir mums pavyko labai paprastai susikalbėti. Aš čia labai daug užsidirbti nenorėjau, tiesiog norėjau rasti komandą, kurioje sutaptų mūsų mąstymas, ir galėčiau įsivažiuoti.
Praleidau pasirengimo etapą, komanda jau pradėjo sezoną, todėl reikėjo, kad būtų bendras supratimas, kad man reikės šiek tiek laiko įsivažiuoti.
– Turite kokių nors prisiminimų iš Marijampolės?
– Esu čia žaidęs su U17, U21 rinktinėmis, teko žaisti dar senajame „Sūduvos“ stadione. Net nežinau, kiek metų jau praėjo nuo jo uždarymo.
Be to, mano šeima Marijampolėje turi labai senus draugus, kartais važiuodavome jų aplankyti. Tad daug kas pažįstama, yra prisiminimų iš šio miesto.
– „Sūduvos“ pastarųjų metų rezultatus sekėte?
– Daug A lygos rungtynių nežiūrėjau, bet esu buvęs mačuose, kai vyko lemiami mūšiai su „Žalgiriu“. Žinau, kas vyksta, kokie rezultatai, todėl ir atvažiavau į „Sūduvą“. Komanda 2 metus demonstruoja gerus rezultatus, kažkaip norisi būti to dalimi, bus džiugu, jei galėsiu padėti.
– Trečiadienį dalyvavote pirmojoje komandos treniruotėje, kokie įspūdžiai?
– Viskas gerai, tik išvakarėse mane testavo, tad kojos treniruotėje buvo sunkios, bėgiojau kaip antinas.
O šiaip – smagu, komanda priėmė puikiai. Aš užsienyje visose komandose lengvai rasdavau bendrą kalbą, todėl namie tai – juokų darbas. Jau seniai neteko žaisti komandoje, kurioje gali kalbėti lietuviškai, tad lengviau nebūna.
– Pažįstamų drabužinėje sutikote daug?
– Futbolo pasaulis labai mažas, pažaidęs skirtingose šalyse visur randi bendrų draugų. Tu esi su kažkuo žaidęs, kitas su kažkuo žaidęs, todėl labai lengva rasti bendrą kalbą.
Kalbu ne vien apie lietuvius, kuriuos beveik visus žinau, tik tarp jaunimo – nauji veidai.
Su olandu Jeremy de Nooijeriu turime bendrų pažįstamų, kalbėjomės su Tosaintu Rickettsu, tačiau panašu, kad žaisti prieš jį man nėra tekę. MLS vienos žemyno pusės komandos su kitos per sezoną susitinka tik kartą, man su Toronto komanda iš viso yra tekę žaisti gal tik dukart.
– Su J. de Nooijeriu gal kalbėjote olandiškai?
– Kai žaidžiau Olandijoje, viską suprasdavau, bet dabar ta kalba užsimiršo.
„Sūduvoje“ gali pasipraktikuoti visas kalbas, su vienais – pusiau lenkiškai, su kitais angliškai, treneris kalba rusiškai. Šios kalbos mokiausi mokykloje, viską suprantu, bus gera proga pasitobulinti.
– Pastarąjį kartą žaidėte 2018 metų liepos viduryje dar su Portlendo „Timbers“ komanda, vėliau patyrėte traumą. Kokia dabar jūsų sveikata?
– Aš – sveikas gyvas, vakar buvo patikrinimas, jokių traumų nerado. Pernai daugiau laiko sėdėjau ant atsarginių suolo nei buvau traumuotas. Tokia buvo istorija.
– Kada galima tikėtis išvysti jus aikštėje?
– Kalbėjau su treneriu, kad man reikia bent savaitės įsivažiuoti, pajausti ritmą. Kai futbolą žaidi visą gyvenimą, nuo jo labai atitrūkti neišeina, daug nereikia. Aš jau šiandien treniravausi, jokių problemų nebuvo, tad viskas priklausys nuo trenerio.
– Tad esant reikalui galėtumėte žaisti jau ir savaitgalį Klaipėdoje su „Atlantu“.
– Jei kaip filme apie Betmeną kas iškeltų ženklą į dangų ir labai reikėtų, galėčiau. Aš esu sveikas, žaisti galiu.
Bet čia visi profesionalai, protingi, viską supranta. Pasitreniruosiu, įsivažiuosiu, ir tada jau treneris spręs, kada mane leisi į aikštę.
– Kai buvo paskelbta, kad žaisite „Sūduvoje“, komentaruose gana dažna žmonių mintis buvo, kad ateis vasara ir išvažiuosite.
– Sportas yra toks dalykas. Aš grįžau į Lietuvą ne tam, kad užbaigčiau karjerą. Man reikia įsivažiuoti ir žaisti gerai. O jei vėliau „Sūduvai“ pavyktų mane kažkam parduoti ar dar kažkoks variantas atsirastų, viskas yra įmanoma.
– Kokie jūsų 2019-ųjų sezono tikslai?
– Pernai „Sūduva“ buvo čempionė ir pasiekė 4 atrankos etapą Europos lygoje, tad tikslai negali būti mažesni. Asmeniniai tikslai irgi aukščiausi, gal ir įmušiu A lygoje.
– „Sūduvoje“ krašto gynėjai tokių progų sulaukia gana dažnai.
– Man toks stilius labai patinka, tikrai tiksiu šiai schemai.
